Et, kad ir kaip nesinori šventinę dieną kalbėt apie kančią, bet mąstant apie mamą, motiną – noriu to ar ne, prieš akis išnyra Kenčiančiosios paveikslas...

Kančia gimdant Žmogų... Ir kaip byloja liaudies išmintis – kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių, arba maži vaikai – mažos bėdos... Kaskart kenčiančios motinos akivaizdoje netenku žado – kiek daug, kaip aukštai ir giliai, kaip ištikimai plaka jų širdys dėl Žmogaus, dėl Gyvenimo. Motinų kančių žemėje norisi nusiauti visus iliuzijų, įvaizdžių sandalus, nes ta žemė šventa... nes toji vieta, tos situacijos alsuoja Dievu...

Dėl savo vaikų motinos ryžtasi bet kam – švelni moteris, kai prireikia apginti vaiką, tampa galiūne, kurios bijo ne tik žmonės, bet, tikiu, ir pats pragaras. Net kai visi išsisklaido, nesėkmių akivaizdoje dezertyruoja, motina šalia – ją visad sutiksi savo Kryžiaus, sunkumų kely. Ją visad atrasi prie pajuokos medžio, ant kurio iškeltas jos vaikas. Galiausiai – ant jos kelių padėta galva – pieta – kur prasideda pasaulis...

„Štai Tavo Motina“ – Jėzus rodo mums, Jo sekėjams ir mokiniams, Mariją – atpažinti savo žemiškąją Motiną Marijoje, arba Mariją žemiškojoje...

Pastebėjot – apie Mariją bene mažiausiai žinių Šventajame Rašte – Motina be didžių žygdarbių, be grandiozinių savirealizacijos gyvenime planų, – visa esybe dėl vaiko ir su vaiku.

Jei kas nors ar mes patys rašytume savo gyvenimo pasakojimą, istoriją – mūsų motinoms turbūt tektų irgi ne ką daugiau eilučių. Tačiau tikiu, kad viešosios veiklos, pasisekimų pavėsyje, kai rankos suteptos kančių krauju, o širdis plaka baimę, mūsų galva – ant motinos kelių, ant kurių prasideda pasaulis, nuo kurių žvelgiant atpažįstamas tikrasis pasaulio grožis...

Et, kad ir kaip nesinori šventinę dieną kalbėt apie kančią, bet tikrasis Motinų grožis kančioje spindi ryškiausiai.

Šiandieną norisi nusilenkti savo Motinai po Kryžiumi, kuris mane gelbsti...