Portalas „Delfi“ toliau skelbia savo užsakyto tyrimo apie lietuvių religingumą, rezultatus. Tarp viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai" atliktos apklausos skaičių, tiesiog šokiruojančiai atrodo duomenys apie katalikais save laikančių dalyvavimą šv. Mišiose. Klausimo „Kaip dažnai (vidutiniškai) dalyvaujate Šv. Mišiose? (proc.)” atsakymai glumina: tik 4,9 proc. apklaustųjų kas sekmadienį eina į bažnyčią, 8,3 proc. - kelis kartus per mėnesį. Kartą per vieną - du mėnesius į pamaldas užsuka 11,8 proc. apklaustųjų, o 48,6 tik per didžiąsias šventes.

Šie skaičiai viena vertus, paneigia paplitusią nuomonę, kad kiekvieną sekmadienį Mišiose dalyvauja 9-10 proc. katalikų, kita vertus, atskleidžžia, kad Lietuvoje klesti proginė arba folklorinė katalikybė. Kitaip tariant, pasitvirtina patys  liūdniausi įtarimai apie mūsų katalikybės padėtį. Jei sutiksime, kad pagrindinis sekmadienio Mišių lankytojų kontingentas yra pagyvenusios ponios, tuomet vaizdas susidaro dar liūdnesnis. Kas lemia šią situaciją, kad katalikui nemiela sekmadienį užsukti į bažnyčią?

Per 1998 -ųjų metų Sekmines popiežius Jonas Paulius II paskelbė apaštališką laišką Dies Domini skirtą sekmadienio šventimui. Jau tuomet jame ne sykį buvo reiškiamas susirūpinimas dėl krikščioniško sekmadienio tradicijos nunykimo. Tarp daugybės veiksnių lemiančių šią problemą, popiežius nurodė ir socialinius: “įsitvirtino „savaitgalio“ kaip savaitinio atokvėpio praktika, šį laiką, kiek įmanoma, praleidžiant toli nuo namų ir neretai dalyvaujant politiniuose, kultūriniuose bei sportiniuose renginiuose, kurie paprastai sutampa su švenčių dienomis. Tai visuomeninis ir politinis reiškinys, kuriam, kiek jis pagarba autentiškoms vertybėms gali prisidėti prie žmogiškosios sklaidos bei visuomeninio gyvenimo pažangos, tikrai būdingi ne vien neigiami aspektai. Jis atitinka ne tik poilsio būtinybę, bet ir žmogui įgimtą poreikį „švęsti“. Tačiau jei sekmadienis praranda savo pirmapradę prasmę ir redukuojamas vien į „savaitgalį“, gali atsitikti, kad žmogus bus įkalintas tokiame siaurame horizonte, jog nebegalės matyti „dangaus“, taigi nebebus pajėgus švęsti net ir dėvėdamas šventiškus drabužius.” (§1)

Tačiau, ar vien nūdienos žmogaus gyvenimo būdas yra kliūtis lankyti maldos namus? Ar tikrai vien tingumas, silpnas tikėjimas, noras pramogauti trukdo dalyvauti šv. Mišiose šiuolaikiniam lietuviui? Ar gaila dviejų valandų, kurias reikia skirti šiam reikalui? Galime viską suversti šioms priežastims, apkaltinti pačius žmones, kad neturi gilaus asmeninio ryšio su Dievu, tačiau ar būsime teisūs?

Paklauskime savęs tiesiai, ką užėjęs į eilinę lietuvišką parapiją mato ir girdi žmogus? Tai - nuolatinį priminimą, kad esi kaltas ir blogas, nesuprantamą ir mechaniškai atliekamą ritualą, lėkšto turinio, dažniausiai skaitomą pamokslą, giesmes, kurių melodijos ir tekstai byloja apie dalykus neturinčius jokių sąsajų su šių dienų kultūriniais kontekstais, susirinkusius žmones, varstančius vienas kitą kontroliuojančiais žvilgsniais…. Kitaip tariant, vyksmą, kuris niekuo nėra susijęs su jo kasdienybe. Tuomet sunkiai suprantama, ko į tokias pamaldas turi ateiti šiuolaikinis žmogus…

Tokioje aplinkoje net ir giliai tikintis žmogus į Mišias ateina vedinas tik vienos intencijos - priimti gyvąjį Kristų Eucharistijoje, nes kitkas dažnai būna paprasčiausia bendruomeniškumo ir Dievo žodžio šventimo profanacija. Beje, tokiai nuostatai išugdyti nepakanka vien įpročio, reikia teologinio švietimo, kurio ir pasigendame lietuviškos katalikybės plotmėje. Jei žmogus neturi kristologijos pagrindų, nesuvokia liturgijos vaidmens, jį vargiai įtikins, kokie nors argumentai sekmadienį pradėti nuo Mišių.

Kad ir kaip tai nemaloniai skambėtų, bet šiuolaikinėje visuomenėje Bažnyčia atsiduria savotiškose rinkos sąlygose. Ne vien Mišios vyksta mūsų miestuose, tad nebeužtenka įsakymo nepraleisti sekmadienio Mišių, bet būtina sudaryti sąlygas, kad žmogus ateitų į jas. Žinoma, Bažnyčia negali savo pamaldų paversti pramoga, maloniu laisvalaikio leidimu ar cirku, bet švente - tikrai. Vėl prisiminkime Joną Paulių II, kuris rašė minėtame laiške: “savaitės ritme sekmadienis primena Kristaus prisikėlimo dieną. Tai savaitės Velykos, diena, kai švenčiama Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, pirmosios kūrinijos atbaiga Kristuje ir naujosios kūrinijos pradžia (plg. 2 Kor 5, 17)”.

Šventės atmosfera yra didžiausias mūsų parapijinių Mišių deficitas. Už jį atsakingi tiek parapijos aktyvas, tiek dvasininkai. Svarbu suvokti, kad sekmadienio Mišios yra ir renginys, kuriame atėjusim žmogui reikia padėti būti. Liturgijos grožis, homilijos gelmė, bendruomenės pojūtis turėtų sukurti žmogui poreikį dalyvauti Eucharistijos šventime. Ne pareiga turėtų skatinti ateiti į Mišias, o vidinė būtinybė. Tai minėjo ir Karolis Didysis: “sekmadienio laikymasis turėtų būti ne tik traktuojamas kaip įsakas, bet pirmiausia juntamas kaip poreikis, kuo giliausiai įspaustas į krikščioniškąją egzistenciją.”

Ar viskas daroma, kad taip ir būtų?