Jei pastaraisiais mėnesiais Jums teko lankytis Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) šventovėje, ko gero, pastebėjote, kad didelė dalis kairėje esančio bažnyčios šiaurinės sienos interjero yra apauginta restauratorių pastoliais, kuriuos tarsi teatrinė uždanga nuo skliautų ligi pat grindų gobia širma. Nusprendėme pasmalsauti, kas slypi šios pridengtosios scenos užkulisiuose, taip pat kokie restauravimo darbai vyksta ar yra numatyti kitose Vilniaus Bernardinų ansamblio vietose. Pokalbiui pasitelkėme nebe pirmus metus čia besidarbuojančius specialistus – projekto vadovą, architektą Robertą Zilinską, mokslinį vadovą, VDA paminklosaugos katedros vedėją doc. Algirdą Juozą Pilipavičių, restauratorius Vytą Kubilių ir Šarūną Juršėną.

„Svarbu ne tik gotikinė visuma, bet ir detalės“

Pirmiausia, siekdami suvokti restauravimo veiklos apimtis, uždavėme keletą klausimų architektui Robertui Zilinskui.

Gerbiamas Robertai, kas šiame Bernardinų istorinio-architektūrinio ansamblio atkūrimo projekte Jums svarbiausia?

Visas pastatų kompleksas turi daug etapų – juos norime eksponuoti, rodyti. Pačioje Bernardinų bažnyčioje yra išlikę labai daug gotikos. Šventovė išskirtinė ir tuo, kad išsaugojo halinį ankstyvąjį tūrio tipą ir fasadus. Šiuo atžvilgiu ji tikrai yra unikali. Dažniausiai gotikinėse bažnyčiose tas tūris būdavo pertvarkomas.

Norime taip sutvarkyti bažnyčią, kad būtų matoma ir suvokiama ne tik jos gotikinė visuma, bet ir detalės, o vėlesni etapai jos interjere būtų suvokiami jau tarsi papildomi priedai, nelemiantys bažnyčios visumos. Nedidelė Kristaus laiptų koplyčia, Šv. Mykolo, Trijų Karalių koplyčios – jau vėlyvesnės statybos, bet tie statiniai itin organiški, nedideli, palyginti su visu bažnyčios tūriu.

Kokie pagrindiniai darbai vykdomi dabar ir numatomi vėliau?

Šiuo metu dirbame keliomis kryptimis. Pirmiausia ir svarbiausia – darbai bažnyčios viduje. Dabar atnaujinama freskų restauracija šiaurinėje sienoje. Ten XVI amžiaus siužetinė tapyba, kuri yra labai unikali, galima sakyti, jinai išskirtinė net Europos mastu. To paties laikotarpio spalvinės puošybos yra ir skliautuose, ir kitose sienose, bet ten išlikę tik fragmentai. Taip pat bažnyčioje yra daug gotiškos apdailos, senovinio tinko – ta ankstyvoji apdaila irgi restauruojama. Pradėti darbai Trijų Karalių koplyčioje, tačiau vasarai jie laikinai sustabdyti, kad galėtų vykti liturginė veikla, o paskui rudenį bus vėl pratęsti. Koplyčios išorė jau sutvarkyta.

Išorėje dar likęs restauruotinas vienuolyno rytinis fasadas, vėliau – bažnyčios pietiniai fasadai. Oficinos tvarkybos darbai irgi beveik baigti, nauji vartai įstatyti. Šiuo metu papildomi tyrimo duomenys Kristaus laiptų koplyčioje, paskui restauruosime ir Onos bažnyčios (vadinamąją Čagino) varpinę, kuri yra vėlyviausias komplekso statinys. Ji yra tarsi įėjimo į Kristaus laiptų koplyčią priebutis – tai svarbu, kadangi Kristaus laiptų koplyčia turi didelę sakralinę reikšmę, ir ji labai lankoma ir gerbiama maldininkų.

Po Kristaus laiptų koplyčia jau yra atlikti kasinėjimai, ir patikrinta pamatų būklė. Surasta daug palaikų. Iš istorinių šaltinių žinome, kad ten atgulę poilsio tos koplyčios fundatoriai. Gerbiant tokį pasirinkimą, jie vėl palaidoti po ta koplyčia. Atitvėrėme vieną kampą po laiptais, padarėme nekropolį. Ta vieta bus užmūryta, bet mūras bus plonas, ir esant reikalui bus galima nesunkiai prieiti, ji vėdinsis. Likusi dalis bus naudojama kaip ekspozicija po laiptais. Ten bus padarytos grindys, apšvietimas. Bus galima sudominti piligrimus.

Dar vienas iš tokių pasikeitimų, susijusių su piligriminiu turizmu, yra šiaurinėje šventovės pusėje užmūrytos durys iš bažnyčios į koridorių. Jas galvojame atidengti. Tos durys yra iš ankstyvojo bažnyčios statybos laikotarpio – gotikinės, labai įdomi jų anga, ji bus restauruota. Taip pat planuojame įrengti į šiaurės vakarus nuo bažnyčios tokią patalpą turistų aptarnavimui. Ten būtų informacija, prekiaujama įvairiausia literatūra, suvenyrų ir įvairių liturginių reikmenų kioskas.

Ši bažnyčia yra tyrinėta ir anksčiau. Ar ankstesnės idėjos, jų pritaikymas atsispindi restauravimo programose? Su kokiomis problemomis susidūrėte šioje srityje ir ko teko ieškoti Jums ir projektuotojų grupei?

Iš tikrųjų, tyrimų ir vertinimų yra daug. Nemažai informacijos yra publikuotos ir įvairiuose leidiniuose, ir nuolat pasipildančios. Kadangi drauge dirba dailėtyrininkai, net ne viena jų karta pasikeitė, mes galime dirbti ne visai aklai, nebereikia nustatyti kokių nors netikėtų faktų, o tiktai – išsidėstymą, kiek yra išlikę.

Tačiau būna ir netikėtumų? Pavyzdžiui, ištapytas piliorius už sakyklos? Juk apie tai nebuvo žinoma?

Taip, yra tokių netikėtumų. Vienas iš tokių yra ir šis faktas. Nors kai buvo tyrinėtos didžiosios freskos ir daugiau sienų ploto, jau tada buvo žinoma, kad yra manierizmo laikotarpio maždaug XVII a. pradžios juodos tapybos. Juodos ir baltos spalvos derinys tada buvo madingas, ir tokių formų buvo ir anksčiau atrasta, bet paaiškėjo, kad jų labai daug. Po bažnyčios gaisro XVII a. pradžioje, kai įgriuvo dalis skliautų, buvo keičiamas visas interjeras, ir jis buvo stilizuojamas jau manierizmo dvasia. Dabar paaiškėjo, kad to meto tapybos labai dideli plotai yra ant piliorių.

Tyrinėjant priebažnytį, paaiškėjo, kad ir pagrindinis bažnyčios portalas, kuris dabar yra po stogu, irgi buvo juodai nudažytas. Bažnyčios fasadai, ko gero, irgi buvo dažyti: gelsvai dažytos visos sienos, o puošybos detalės – raudonai. Gal tiesiog dėl to, kad jie neatrodytų labai margai, suvienodino. Toks dažymas – ne Čagino ir ne Onos bažnyčios restauratorių sugalvotas, bet jis yra originali gotikinė forma. Tiesiog mes neturime panašaus archetipo ir nelabai kitaip įsivaizduojame tą dalyką. Žodžiu, buvo juodai nudažytas pagrindinis įėjimo į bažnyčią akcentas. Tai ir įdomu. Gal reikės ir to juodo fragmentą eksponuoti, grynai tokiam suvokimui, arba padaryti retrospektyvinius brėžinius ir, pasitarus su Restauravimo taryba, juos eksponuoti. Tačiau čia jau reikės tartis, nes tai labiau metodologiniai klausimai – ką rodyti, ko nerodyti.

Tokiais klausimais – ką rodyti, ko nerodyti – mus konsultuoja ekspertų grupė, kuri sudaryta daugiausia iš menotyrininkų, Dailės akademijos specialistų.

Ar dažnai tenka spręsti santykio klausimą – kiek kokio fragmento palikti, kiek ne? Juk tiek klodų persidengia...

Tai nuolatinis klausimas. Jį sprendi kasdien, ir tada, kai atlieki pačius tyrimus. Kartais netgi tiriant stabdai skalpelį ar plaktuką, kad nesugadintum. Kartais galvoji, kad nežinioje kažką palikti yra saugiau, negu bet kuria kaina išsiaiškinti kiekvieną smulkmeną. Tą vertinimo momentą visą laiką išgyveni, ne vien patį tą restauravimo ar projektavimo darbą...

„Restauruojant niekada nereikia pamiršti bažnyčios paskirties“

Algirdas Juozas Pilipavičius yra mokslinis  šio Bernardinų ansamblio restauravimo projekto vadovas. Jis su savo darbuotojais ne tik restauruoja šiaurinės sienos freskas, bet ir apskritai rūpinasi ir prisiėmė tam tikrą atsakomybę dėl bendrųjų bažnyčios vidaus polichromijos restauravimo sprendimų. Bendra bažnyčios restauravimo vizija labai priklauso ir nuo jo. Tad paprašėme jo kiek plačiau papasakoti apie sieninę tapybą.

Gerbiamas Juozai, kuo Jums atrodo išskirtinės Bernardinų bažnyčioje esančios freskos?

Kalbant apie sakralinius objektus Lietuvoje, bažnyčias, pirmiausia turime omeny jų interjerus, kuriuose dominuoja tai, kas svarbiausia, artimiausia žmonėms. Labiausiai išsiskiria sienų tapyba, labai daug sienų tapybos. Jeigu mes tą kontekstą lygintume su visa Europa ar su kitomis šalimis, tai mes matytume ir tą Lietuvos bažnyčių išskirtinumą. Lietuvoje yra labai daug sienų tapybos, ypač baroko epochos.

Vakarų šalyse gotikinės tapybos mažiau. Įdomu, kad Lietuvoje taip laimingai nutiko, sutapo – Bernardinų bažnyčioje mes turime labai daug gotikinės tapybos. Šiuo aspektu ši šventovė išskirtinė: yra toks didelis paveikslas, kurį mes vadiname gotikinės tapybos triptiku. Kitose šalyse yra tik tam tikrų paveikslų, tačiau labai nedaug, o čia mes tos tapybos turime apie 300 kvadratinių metrų. Va tuo ši bažnyčia yra unikali, tuo mes galime ir pasigirti, ir pasidžiaugti.

Žinoma, kad būtų labai paprasta, jeigu turėtume tik tą šiaurinę sieną, ir būtų tik ta gotikinė tapyba. Mes ją restauruotume, parodytume, ir viskas. Bet šalia yra labai daug kitų – renesansinės, barokinės tapybos, ir mūsų tikslas – parodyti tuos laikotarpius: gotikos, renesanso, baroko ir net vėlesnius, XIX a. pabaigos dalykus, – kaip juos darniai sujungti į vieną visumą. Juk tai bažnyčia, sakralinis objektas. Vakariečiai kartais kalba taip, kad bažnyčios yra tie patys muziejai. Kaip pritraukti turistus, kultūros paveldo objektus jiems parodyti... Vis dėlto man toks požiūris atrodo perdėm pragmatiškas, pabrėžtinai šiuolaikinis. Niekada nereikia pamiršti bažnyčios paskirties – kokios vertybės per amžius buvo sukurtos, kokiam tikslui. Tas sakralumas mums labai svarbi aplinkybė, mes negalime žiūrėti tokiu siauru profesiniu amatininko žvilgsniu, pamiršdami esminę pastato paskirtį, todėl mums šioje vietoje ir yra sunkiausia. Kaip tai atskleisti, parodyti, – ir kad tas pastatas vis viena išliktų šventas, sakralus, harmoningas, nebūtų drastiškų, ardančių, destruktyvių sprendimų. Tokios nuostatos yra dėl bendros idėjos.

Kai kas sako, kad restauratoriai – jie įsikibę istorijos, praeities, nešiuolaikiški. O man atrodo – kaip tik tas dermės ieškojimas tarp įvairių laikotarpių, šiuolaikinio gyvenimo ir praeities – tai yra šiuolaikiška. O ne tai, kad nugriovei ir sau pastatei.

Kaip jau minėjo projekto autorius, visiems rūpi gotikinis laikotarpis. Kalbant apie šiaurinę sieną, ta freska tikrai unikali. Ji unikali ne tik savo apimtimi, bet ir savo siužetu. Čia pavaizduotos scenos iš Švento Pranciškaus gyvenimo. Šventas Pranciškus gimė tolokai nuo Lietuvos, Italijoje. Ir mes, kada jau ryžomės imtis šio darbo, tai pirmiausia ten ir nuvažiavome. Mums, restauratoriams, generalinis rangovas ir bažnyčios šeimininkai sudarė sąlygas pažiūrėti Džoto freskas, tą dailininką galbūt galima pavadinti Švento Pranciškaus gyvenimo metraštininku.

Mus padrąsino kelionė į Italiją, pasižiūrėjome į restauratorių darbus – ne tik į Šventą Pranciškų, nuvažiavome į restauratorių mokyklą, kur jie rengia restauratorius. Mes neišsigandome ir nesutrikome. Lygiai tas pat, kryptis labai panaši, tik materialinės galimybės gerokai didesnės, techninė bazė geresnė, bet mūsų rankos ir protai nėra blogesni.

Bažnyčioje daug trūkstamų vietų reikia atstatyti. Tai ypač sudėtingas, atsakingas momentas.

Neseniai buvote Lenkijoje, Torunėje, Gdanske, – apžiūrinėjote bažnyčių gotikinius pavyzdžius. Ar glaudūs restauratorių ryšiai su šia šalimi? Ar ten ir anksčiau minėtoje Italijoje panaši restauravimo metodika, ar skiriasi?

Su lenkais bendravome ir anksčiau, bendraujame ir dabar. Taip pat ir italai tapo mūsų partneriais. Su šių dviejų šalių specialistais daugiausia ir bendradarbiaujame. Stengiamės ir jų darbus matyti, žinoti, kaip jie dirba. Lenkų restauratoriai atvažiuodavo pas mus praktiką atlikti. Dabar jie kviečia mus, keičiamės dėstytojais.

Kitas labai svarbus etapas – šių freskų parodymas. Įsidrąsinome ir šiek tiek daugiau retušuoti. Dar ne taip seniai buvo tokia pozicija – jei tai gotika, tai iš viso nereikia liesti – kaip yra, taip ir saugojame. Vis dėlto, nuvažiavę į Italiją, pažiūrėjome, kaip elgiasi tenykščiai specialistai. Žiūrėjome į tą patį Džotą, ir ypač – į italų Renesanso epochos dailininką Pjero de la Frančeską, kurio darbai Italijoje restauruoti jau gal ketvirtą kartą, skaičiuojant nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Įdomu stebėti, kaip kito italų požiūris į restauraciją. Iš pradžių nieko nedarė, paskui trūkstamas vietas dengdavo bendru tonu, vėliau atsirado bandymų atidengti, parodyti trūkstamas vietas, siluetus, o dabar jau pradedamos atkurti ir detalės. Sunaikintas koks nors medžio gabalas, žiūrėk, jau atkuria ir tą trūkstamą dalį. Svarbu atkreipti dėmesį, kad, tarkim, Italijoje jau galima būtų rašyti restauravimo istoriją. Nežinau, kodėl pasaulyje ji dar neparašyta.

Restauravimas apskritai „jauna“ sritis – tarp mokslo ir meno – pusiau tokia, pusiau kitokia. Lietuvoje turėjome Konservavimo institutą, buvo leidžiami leidiniai apie architektūros paminklus, ten buvo parodomi atskiri pastatai, kaip buvo restauruota, ar meno kūriniai... Bet analizės, lyginimo raidos nėra. Gaila. Juk tai būtų labai įdomu.

Tad kol kas tenka remtis tiesiog sveika nuovoka?

Taip. O tokie leidiniai leistų pamatyti ateitį, nes tik taip gali prognozuoti, kokia bus restauracija po 20 metų. Mes kažkodėl įsitikinę, kad taip, kaip darome šiandien, yra teisingiausia, geriausia. Žmogus visada galvoja, jog aukščiausia dangaus vieta virš jo galvos. Tai tiesa tik iš dalies. Bet iš tikrųjų viskas keičiasi – ir restauravimas, ir jo supratimas. Reikia į šią sritį žiūrėti lanksčiai, jautriai. Pasverti, apgalvoti, neskubėti. Tai ne pirmieji žingsniai, jau mes šiek tiek nuėję, bet darome viską labai atsargiai, sukurta darbo grupė, žmonės, kurie iš esmės dauguma bendraminčiai, plačiai suvokiantys tokius uždavinius, ir bendromis jėgomis stengiamės padaryti kuo geriau.

„Siekiama išsaugoti kuo daugiau autentikos“

Vytautas Kubilius, atsakingas už tinko išsaugojimo ir restauravimo darbus Bernardinų bažnyčioje, konkrečiau pakomentavo problemas, susijusias su šventovės interjero danga.

Gerbiamas Vytautai, kas Jus labiausiai džiugina ir liūdina atliekant restauravimo darbus?

Daugiausia prisidedu kaip restauratorius – mano ir mano vadovaujamų specialistų užduotis – išsaugoti kuo daugiau autentiško tinko, nes jis yra tikrai labai blogos būklės. Injektuojame medžiagas, jas sutvirtiname. Po tinku reikia įleisti kuo daugiau tokių injekcijų, kad kuo stipriau laikytų tas visas grožybes – freskas, dekoratyvinę tapybą. Tokius darbus atliekame skliautuose, taip pat ir sienose. Paskui tuos plotus dengiame spalvomis, parinkdami ekologines priemones, kurios daromos iš kreidos arba kalkių. Atkuriame spalvas, kurios anksčiau buvo, pritaikome prie freskų, prie skliautų tapybos rekonstravimo būdu. Ten, kur išmuštos vietos, stengiamės sutvirtinti, naujai patinkuoti, kur nėra to tinko. Mūsų tikslas yra sutvirtinti, sutvarkyti pagrindą, o paskui jau specialistai atkuria freskas. Siekiame atkurti kuo autentiškiau, nors kartais tenka netgi lašines pastatyti, nes yra ir gaisrų buvę, liko nešvarumų po tuo tinku – visa tai sutvirtinti.

Labiausiai probleminė bažnyčios vieta yra, ko gero, skliautai. Sienos jau anksčiau yra tvirtintos. Pati blogiausia skliautų padėtis. Vietomis net plytos yra atšokusios...

„Trijų Karalių koplyčios sienų puošyba buvo gerokai suniokota“

Restauravimo specialistas Šarūnas Juršėnas pastaruoju metu labiausiai rūpinosi Trijų Karalių koplyčios restauravimo darbais, paprašėme ir jo trumpo komentaro.

Gerbiamas Šarūnai, kas labiausiai rūpėjo, pradėjus restauruoti šią koplyčią?

Aptikome gerokai suniokotą XVIII a. pab.– XIX a. pr. sienų puošybą, klasicistinio stiliaus dekorą. Kadangi gal kada nors nebuvo stogo ar jis tiesiog buvo pažeistas, tai visas vanduo tekėdavo per skliautus ir dėl to visa jungiamoji medžiaga buvo išplauta iš tapybos pagrindo. Buvo rūdžių, druskų pažeidimų ar iš plytų tie parudavimai. Pirmiausia imtasi tvirtinimo darbų. Buvo bandoma pirmiausia purškiant sutvirtinti skliautus. Kada pirmieji tapybiniai sluoksniai buvo šiek tiek sutvirtinti, jau buvo pereita prie tų tapybos likučių tamponavimo. Buvo atlikta daug tinkavimo darbų. 2009 metais buvo atlikti skliautų polichrominiai tyrimai, ieškota – galbūt po ta puošyba yra dar ankstyvesnė tapyba, nes koplyčia yra statyta 1632 metais. Buvo tikimasi rasti dar ankstyvesnės tapybos, tačiau tyrimai parodė, kad minėtas klasicistinis dekoras yra vienintelė tapyba.

Šiuo momentu restauravimo procesas sustabdytas iki spalio mėnesio. Tada prasidės antrasis etapas, bus patikslintas ir patvirtintas galutinis atkūrimo, atstatymo, retušo darbų projektas. Dabar praktiškai viskas sutvirtinta, paruošta. Nedidelės vietos, kur pažeista tapyba, bus retušuojamos. O dėl atkūrimo – bus tariamasi su Restauravimo taryba, su projektuotojais, kaip ir kiek bus atkurta tapybos.

Įspūdis po pokalbio – vietoj apibendrinimo

Pašnekesio metu atsiskleidė bendras visiems kalbantiesiems bruožas – specialistams pasakojant apie Bernardinų istorinio-architektūrinio ansamblio restauraciją, buvo juntamas nuoširdus susirūpinimas ir pagarba. Ko gero, taip ir turėtų būti kalbama šventovėje apie šventovę. Tad galime ramiai stabtelėti ir pasidairyti nuo pastolių.

Nuotraukos – Zeneka, multimedija – Povilas Zaleskis

Parengė Antanas Šimkus