Viename iš naujienų portalų išvydęs Donato Paulausko tekstą „Reprodukcinės teisės: apginti savo gyvenimą“ nudžiugau. Pamaniau, kad kažkas bandys analizuoti bene esmingiausią skirtį žmonijos istorijoje. Jos esmė labai paprasta: ar žmogus/žmonija, kaip protinga esybė, nori tęsti savo buvimą šiame pasaulyje (daugintis), ar vis gi pasirenkamos visiems žinomos neproduktyvios seksualinės praktikos? Viltingai nuteikęs pavadinimas pasirodė esąs bandymu apsimauti kelnes per galvą.

Pradėkime nuo pačio reprodukcijos termino. Lotyniška žodžio kiltis nusako tam tikrą didėjimą, dauginimą. Lietuviškame žodyne randame tris šio žodžio aiškinimus: paveikslo kopija, nuolatinis gamybos atnaujinimas ir dauginimas, veisimas. Kitaip tariant, net tuo atveju, kai kalbama apie techninius dalykus šis žodis reiškia kažko padauginimą, didėjimą, veisimą.

Ką gi šituo žodžiu, tiksliau reprodukcinių teisių terminu, pavadina straipsnio autorius? Pradėjęs nuo lytinio švietimo bėdų (šiuo klausimu visiškai solidarizuojuosi su autoriumi, kad jis nepakankamas) jis tęsia savo straipsnį vardydamas dalykus, kurie su reprodukcija neturi nieko bendro. Tiksliau jų bendrumas pasireiškia tik tuo, kad tai yra reprodukcijos antonimai (Partnerystės įstatymas, medikamentinis abortas, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas). Kitaip tariant, reprodukcinės teisės čia suprantamos išimtinai kaip pačios reprodukcijos neigimas.

Dar kartą perskaitęs straipsnio pavadinimą supratau esminį jo loginį kirtį. Tai „savas“ gyvenimas. Aš, naivuolis, išvydęs sau svarbius žodžius („reprodukcija“, „gyvenimas“) praleidau menką žodelytį“ „savas“. Pasirodo, kad gyvenimo nuosavumas yra pakankama priežastis aukštyn kojomis apversti amžiais nusistovėjusius terminus ir juoda pavadinti balta.

Atsiribodamas nuo bet kokios metafizikos, didaktikos ir panašių autoriui svetimų dalykų vis gi rekomenduoju jam likti diskretišku terminologijos atžvilgiu ir kontrproduktyvumo nevadinti reprodukcija. Reprodukcinės teisės negali ginti vien „savo“ gyvenimo tik dėl to, kad reprodukcijos pasėkmė yra kažkas naujo, kitokio, tobulesnio nei būta iki šiol. Kitaip tariant, jei sieki paisyti reprodukcinių teisių tu niekaip negali likti vienas, tik su „savo gyvenimu“. Kitu atveju teks nuolat kelnes maustytis per galvą.

P.S. Esminis dalykas, kurį bando nutylėti seksualinių anomalijų proteguotojai, yra jų neproduktyvumas. Net atmetus Bažnyčios mokymą, tradicijas, pasaulietinę metafiziką faktas lieka faktu: visa tai paremta tik besaikiu egoizmu, abejotinų malonumų siekiu ir atsakomybės kitiems baime. Reprodukcija su tuo neturi nieko bendro. Kūryba, beje, taip pat.