Praėjusią savaitę Vilniuje, „Akademijos“ galerijoje atidaryta kauniečio skulptoriaus ir medijų menininko Tado Vosyliaus paroda „T. V. vol. 1” (kuratorius – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius). Ją sudaro dvi dalys: skulptūros iš dervos ir videoinstaliacija. Parodos atidarymo išvakarėse su menininku kalbėjosi Ramūnas Čičelis.

Jūsų kūrybai būdingas taktiliškumas, tačiau neliekate vien pojūčių lygmenyje – iš anksto bandote atspėti, kokių emocijų sukels darbai. Kaip dera intuicija ir taktiliškumas?

Ieškojau medžiagos, kuri būtų „kabinanti“. Jei skulptūros būtų bronzinės, sprendimas būtų labai nuobodus. Visada su žiūrovu ieškau kontakto, santykio. Aišku, veikia ir mano asmeninė patirtis, darbo su įvairiomis medžiagomis įgūdžiai. Šioje parodoje pagrindinė priemonė, kuria ieškau ryšio su žiūrovu, – skulptūrų dervos kvapas. Pastebėjau, kad žmonės mano darbus nori paliesti. Savo užduotį suprantu kaip bendravimą su žiūrovu.

Sumanymas daryti skulptūras iš dervos yra naujas meno pasaulyje?

Darbų iš dervos iki šiol nebuvau matęs niekur. Galbūt analogų ir nėra... Šioje parodoje pristatomi darbai nėra pirmieji mano kūriniai iš dervos. Pirmoji skulptūra buvo angelas – moters figūra. Antrasis darbas buvo širdis iš dervos.

Šioje parodoje dervinės skulptūros tartum kuria siužetą. Papasakokite apie tai.

Viskas prasidėjo nuo aplinkos ir žmonių stebėjimo. Šių darbų siužeto pagrindas – žmonių įpročiai, gestai. Žmogų lyg derva „aplimpa“ bendravimo ir gyvenimo patirtis. Pradžioje formos buvo daugiau abstrakčios, po to sau atradau žmogaus figūras iš dervos. Šios parodos skulptūras galima būtų vadinti personažais, kurie kol kas dar neturi vardų. Palieku įvardyti žiūrovui. Skulptūros išreiškia mažą visuomenės dalį. Mano darbai iš dalies yra ir atsitiktiniai, nes žmogaus gyvenime yra labai daug atsitiktinumų.

Žiūrovai taip pat atsitiktiniai? Ar yra tam tikros charakteristikos, kuriomis būtų galima apibūdinti žmones, mėgstančius Jūsų darbus?

Žiūrovai yra skirtingi. Priklausomai nuo ekspozicijos erdvės, skiriasi ir žmonių dėmesys vienai ar kitai skulptūrai. Neseniai dariau parodą šalia sporto klubo: žiūrovai kreipė dėmesį daugiausia tik į dvi raumeningas figūras. Juokinga buvo klausyti žmonių kalbas apie tas skulptūras: jie sakė, kad jos didelės ir tuščios, tačiau nepastebėjo, kad ir patys neretai tokie būna.

Nėra žiūrovo, kuriam patiktų visos figūros, kiekvienas atsirenka tai, kas jam ar jai įdomu, pagauna skirtingos emocijos. Taigi skulptūros skirtingos, tačiau formuoja ir visumą.

Koks Jūsų kūrybinis procesas? Kaip dirbate?

Mintis pirmesnė nei veiksmas. Pradėjau nuo to, ką pavadinčiau aura. Derva man patinka ir kartu jos nekenčiu. Mėgstu, nes tai – puiki medžiaga skulptūroms su emociniu krūviu, o nepatinka, nes bjauriai smirdi, sukelia galvos skausmą. Todėl daug padeda jaunesnysis brolis.

Kaip skulptūrose daiktas virsta informacija?

Kiekviena figūra yra tai, kas užfiksuota konkrečiu laiku tam tikroje erdvėje. Taigi prieš virsdama daiktu, skulptūra jau buvo abstrakčia informacija. Pavyzdžiui, pasipūtusios moters figūra gimė pagavus tą nuotaiką einant gatve, stebint praeives. Tokie ženklai tampa atpažįstami, nes visi gyvename savo panašiose bendruomenėse. Čia galima pradėti kalbėti apie neprimityvią imitaciją, kuri pagrįsta emocijomis, jausmais, intuicija.

Trumpai pristatykite savo videoinstaliaciją, eksponuojamą parodoje.

Videoinstaliacijas kuriu jau senokai. Anksčiau tai buvo trumpametražiai filmai su siužetu, iš anksto sumanytu scenarijumi. Šioje parodoje eksponuojamas darbas yra kitoks, jame panaudojau kito autoriaus sukurto filmo trijų sekundžių fragmentą, kurį pakartojau daug kartų, kai kur pagreitinau ir sulėtinau. Santykį su šia instaliacija apibūdinčiau kaip kintantį pastovumą: viena vertus, regis, rodomas ištisai tas pats kadras, tačiau, kita vertus, yra ir kaita. Tai – instaliacija be pabaigos, kaip ir visa ši paroda, kuri bus plačiau pristatyta Ukrainoje, Balaklavos buvusiose karinėse bazėse, rugpjūčio mėnesį.