Tikėjimo mokymo kongregacijai neseniai paskelbus naująsias kanonines normas , klasifikuojančias  sunkiuosius nusižengimus, pasigirdo pačių įvairiausių šių Normų vertinimų tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje žiniasklaidoje. Kadangi į „bendrą paketą“ pateko pedofiliniai nusikaltimai ir moterų šventinimo į kuniges atvejai, tai netruko pasigirsti ironizuojančių balsų, kad Vatikanui nėra skirtumo tarp šių dalykų. Vatikano atstovui spaudai Federicui Lombardi teko aiškinti, kad moterų įšventinimas yra „nusikaltimas sakramentams“, tuo tarpu pedofilija turėtų būti laikoma „doroviniu nusikaltimu“.

Visų pirma svarbu suvokti, kad šios Normos buvo paskelbtos susidūrus su konkrečiais atvejais. Pedofilinės istorijos plačiai žinomos, o pastaruoju laikotarpiu padažnėjo atvejų, ypač JAV, kai įvairios marginalios katalikų grupės atlieka apeigas, kurių metu įvyksta moterų „šventimai“ į kuniges.

Tad Vatikanas paskelbė apie bausmes nepaklusniems katalikams, tačiau akivaizdu, kad vien bausmėmis keblių situacijų neišspręsi. Kunigų pedofilija, tūkstančiai parapijų be kunigų, lyčių lygybės nuostatos katalikus verčia klausti, kodėl moterims negalima būti dvasininkų luome. Toks draudimas nūdienos pasaulio procesų kontekste rodosi patriarchaline atgyvena.

Didžioji problema ta, kad teologiniai argumentai net dažnai bažnyčias lankantiems tikintiesiems yra tolimi bei abstraktūs. Kritinės katalikų masės teologinis raštingumas toks žemas, kad teologinė abėcėlė skamba kaip burtažodžiai, todėl tradiciniai argumentai nepasiekia eilinių katalikų ausų ir protų. Religiniai „profesionalai“ yra praradę intelektinį kontaktą su plačiosiomis masėmis ir nesugeba joms įtikinamai perteikti elementarių tikėjimo tiesų.

Tiesa, kad ir kokios būtų teologinio raštingumo bėdos, bet moterų vietą ir vaidmenį katalikybėje būtina persvarstyti. Tik aukštinti motinystės ar vienuolystės idealus yra senamadiška. Beje, kaip ir mestis pataikauti feministinės ideologijos radikalioms srovėms, kurios svetimos ir didžiai moterų daliai – pavojinga .

Akivaizdu, kad dabartinė moterų vieta Bažnyčios administracinėje sistemoje ir liturgijoje yra nepakankama. Tai puikiai supranta ir Vatikanas. Štai pedofilijos skandalo įkarštyje Vatikano oficioze „L’Osservatore Romano“ pasirodė italų istoriko ir žurnalisto, profesoriaus Lucetta Scaraffia straipsnis, kuriame teigiama, kad jei moterys, tiek vienuolės, tiek pasaulietės, būtų daugiau įtrauktos į „sprendimų priėmimo sritis“ Bažnyčioje,  gal būtų pavykę išvengti daugelio „skausmingų ir gėdingų“ lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius skandalų. Savo straipsnyje L. Scaraffia akcentavo, kad toks moterų dalyvavimas būtų padėjęs „nuplėšti vyriško slaptumo šydą, kuris praeityje dengdavo šiuos nusikaltimus tyla“.

Tokie svarstymai dienraštyje, kuris atspindi Vatikano poziciją, liudija apie tam tikras tendencijas, palankiai žvelgiančias į galimybes praplėsti pasauliečių dalyvavimą valdant Bažnyčią. Moteriškas įžvalgumas tik praturtintų sprendimų priėmimą, beje, tam nebūtina šventimų galia.

Tačiau moterų vaidmuo ir liturgijoje ateityje gali stipriai kisti. Gruodžio 15 d. popiežius Benediktas XVI paskelbė  motu proprio Omnium in mentem, kuriuo dalinai pakeitė kelis bažnytinės teisės kanonus, liečiančius diakonatą. Jais buvo patikslinti skirtumai tarp diakonato ir kunigystės bei vyskupystės. Pataisyti kanonai apibrėžia, kad tik vyskupas ir kunigas sakramentiškai veikia in persona Christi, o diakonatas yra su šventimais susijusi tarnyba Dievo tautai liturgija, Dievo Žodžiu ir artimo meile. Lotyniškas posakis in persona Christi reiškia Kristaus asmenyje, tai reiškia daugiau nei veikti „Kristaus vardu“ ar „vietoj Kristaus“. Veikti in persona, tai - ypatingu būdu sakramentiškai susitapatinti su vieninteliu Kunigu – Jėzumi. Tad diakonatas yra pasauliečiams rezervuota tarnystė.

Taip atlikęs šiuos pakeitimus, žiniasklaidoje užkietėjusiu konservatoriumi vaizduojamas Benediktas XVI nutiesė tiesioginį kelią moterų diakonato atkūrimui katalikybėje. Nenuostabu, nes puikiai Bažnyčios liturginį ir teologinį paveldą išmanantis popiežius gerai žino, kad iki pat VIII ir IX a.a. diakonės buvo integrali krikščionybės dalis. Diakonės  lankė ligonius, rūpinosi našlėmis, asistuodavo vyskupui krikštijant moteris, o tokie autoritetingi šaltiniai kaip Didascalia Apostolorum (III a.)  ar Constitutiones apostolicae (IV a.) detaliai aprašo diakonių pareigas. Egzistavo atskiras diakonių įšventinimo ritualas, apie 30 diakonių yra paskelbtos šventosiomis.

Moterų diakonato nunykimui nemenką įtaką turėjo Romos teisė, kuri fiksavo vyro viršenybę moteriai, suaugusiųjų krikšto praktikos mažėjimas, ritualinės nešvaros (menstruacijų) baimė. Teisybės dėlei verta pasakyti, kad pati diakonato institucija Vakarų Bažnyčioje klestėjo iki V amžiaus; vėliau ji pamažu ėmė nykti, kol pagaliau virto tarpiniu etapu į kunigystės šventimus. Vatikano II Susirinkimui atkūrus nuolatinį vyrų diakonatą, atsižvelgiant į laiko iššūkius, būtų galima svarstyti ir moters diakoniją katalikybėje.