Ar aš pažįstu Dievą?

Ši mintis iškilo netikėtai. Gal esu Jį uždariusi į savo mažą pasaulėlį, kuriame  neatsiskleidžia nei Dievas, nei aš pati? Gal aš „apsipratau“ su Dievo įvaizdžiu ir nieko daugiau iš Jo nelaukiu? Nelaukiu iš Jo stebuklų ir nematau nei Jo didybės, nei subtilumo. Turiu nuolat pas Jį ateiti, kad nusišypsotų Dievo veidas. Nedrįstu laukti sukrėtimų, kad iš kontūrų iškiltų aiškus vaizdas – mano gyvenimo. Nesistengiu pažinti Viešpaties, tuo parodydama, jog bijau gyvenimo. Gyvenu mažyčių žingsnelių gyvenimą.

Galiu ir tokį gyventi, jei esu Dievo laiminama, tačiau nesibaigiantis ilgesys varo tolyn gilyn – kai atrodo, kad čia dar ne tas atsakymas, kad begalybė dar neprasidėjo – stoviu prie vartų nedrįsdama pro juos įžengti. Įžengti pro tuos vartus reikštų uždaryti praėjusią patirtį atmintyje ir pasitikti naują. Laukiu, kol įgysiu drąsos tarti: Viešpatie, parodyk man žmones, pasaulį, mane supančius daiktus tokioje šviesoje, kurioje Tu matai. Nors truputėlį Tavo žvilgsnio aiškumo, nors truputėlį Tavo artumos, kurią galėčiau paliesti kaip švelnumą.

Tai ieškančiojo pozicija, o kur besiblaškantys ar abejingi Dievo buvimui? Neieškodama, nerasdama, aš nugyvensiu gyvenimą taip ir nepažinusi savo Kūrėjo. Pasirenku, ar likti skurdžiai ir ribotai, ar pašaukti balsu, praplėsti ribas iki pagarbios erdvės dieviškajai pažinčiai.

Dažniausiai Dievą atrandu Jo slėpiniuose, klausimuose be atsakymo ir vėjyje, kuris paglosto man skruostą. Tada žinau –  čia praėjo Viešpats, čia reikia likti tam skirtą laiką. Tas laikas skirtas priartėti, pažinti, kol ateina naujas laikas naujam priartėjimui ir naujam pažinimui.

Viešpatį tokį, kurį pažįstu, jaučiu tariant: aš neišsemiamas, nebijok pasilenkti semtis iš begalybės. Turiu pasilenkti, kad pasiekčiau Jo begalybę. Be nuolankumo nesuprasiu Viešpaties užmojų. Iš Jo vidinio nusiteikimo ir begalybės gimė visa kūrinija – lyg begalybė nebesutilptų savyje. Gal taip kalba mano vaizduotė, bet minčių ieškojimai man yra būtini. Tikiu, kad Viešpats ieškantįjį pakalbina subtiliais atsiskleidimais. O neieškančiajam skiria visą kantrumą. Niekas taip kantriai ir pagarbiai nelaukia kaip Dievo Meilė.

Kur Jo nėra? Nėra tokios vietos ir laiko, kur Jo nebūtų. Jis yra sukrėtime ir netektyje, palaimingoje tyloje ar bereikšmiame žodyje. Jeigu sugebu paklausti: Dieve, kur tu gyveni, sugebu ir išgirsti, kad ir kokiu pavidalu tas žinojimas ateitų. Yra žinojimas, kurio apibrėžti ar išvardyti punktais neįmanoma. Aš pasitikiu tuo žinojimu, kuris pralenkia žemišką logiką. Neieškau žemiškų išraiškų dieviškuose slėpiniuose. Pati bandau pinti taip savo mintis, žodžius ir veiksmus, kurie yra panardinti slaptoje ir yra skirti tik vienam Dievui. Gimsta žemiškasis ir dieviškasis suokalbis, dialogas, santykis, kuris perkeičia mano žemiškąsias smulkmenas, netobulumą –  nežemišku bendravimu. Gal tai patirsiu tik akimirką, bet ta akimirka virs ištisu mano gyvenimu, kai galėsiu tarti: gimiau tam, kad šią akimirką pajusčiau. O mano tikėjimas paantrina: o kur dar visos amžinybės akimirka?

Labai norėčiau Dievui patikti, todėl nenuilstamai ieškau Jo valios – kartais išvaikščiodama beprasmius klystkelius. Tiesa, ir klystkeliai gali išvesti į dieviškąsias erdves, kartais aplinkkeliais eidama jaučiu Dievo palydėtojo kantrumą. Aš Jį pažįstu, kaip kantrų Dievą – nežemiškai kantrų. Jis kantriai laukia, kol iš mažo žmogučio išauga asmenybė, turinti vardą, pareigas, atsakomybę, sugebėjimą džiaugtis, sugebėjimą dėkoti. Pirmiausia jaučiu atsakomybę ieškoti ir patirti Dievo artumą, kad nebūtų manęs paklausta: kodėl neieškojai Mano kelių, nesirūpinai suprasti savo užduočių, nesirūpinai patirti Mano džiaugsmo. Kartais patiriu džiaugsmą – džiaugsmą be priežasties. Tuomet aš pabūnu Dievo artumoje. Tai yra labai asmeniškas ir intymus santykis, toks subtilus ir permatomas abipusiškas ryšys. Kitas žmogus gali man padėti pažinti, bet susipažinti turiu aš pati.

– Dieve, – sakau viltingu balsu, – norėčiau su Tavimi susipažinti artimiau. Ir pradedu vardyti, kas turi įvykti, kad Jį pajusčiau:

– Tu esi pats netikėtumas. Tavo paradoksuose matau Tavo nepralenkiamą išmintį.

– Tavo slėpiniuose dieviškumo aidą.

– Tavo kalbėjime troškimą susivienyti.

– Tavo sugebėjime išgirsti mūsų tarpusavio ryšį.

–Tavo nuolatiniame budėjime ties mano gyvenimo valandomis.

Ir jaučiu atsakymą:

– Žinodama, kad esu netikėtumų Dievas, neišsigąsk ir nesuabejok, nes paradoksais aiškiausiai tau galiu kalbėti.

– Nebandyk perprasti mano slėpinių, nes esu Tavo Dievas. Bet tau nuolat teikiu galimybę patirti Mano Gerumą. Bet ir tu turi žengti žingsnį  Manęs link. Tavo pastanga Mane džiugina ir guodžia. Žinok, kad tu irgi gali Mane nustebinti. Tai irgi paradoksas, bet Aš leidžiuosi tavo nustebinamas.

– Susivienijusi malda, garbinimu, geranoriška veikla ir besiveržiančiose mintyse į žodį, tu prisilieti prie Mano Būties ir Aš be ribų apkabinu tave savo malonėmis.

– Aš esu malonių Viešpats, tik negaliu jų perduoti, kai tu nusukusi savo veidą nuo Manojo. Turi susitikti bičiuliški žvilgsniai, kad mes susivienytume ir suprastume vienas kitą.

– Neišgyvenk ir nesigraužk, kai Manęs nesupranti, svarbiausia žinoti, kad tave myliu. O kad myliu tu gali žinoti iš tau dovanoto gyvenimo. Aš pasidalijau su tavimi buvimo džiaugsmu.

Galiu kalbėti be ribų, tačiau peršokdama minties logiką, tariu:

– Nepažįstamasis Dieve, koks Tu esi artimas!