Teatras + turizmas

Žonglierių pasirodymai pagrindinėje „Venaria Reale” rezidencijoje

„Į regiono širdį per kultūros skrandį“, – maždaug tokiu modifikuotu patarimu galima būtų nusakyti Turine ir visame Šiaurės Italijos Pjemonto regione vykstantį festivalį „Teatro a Corte („Teatras dvare“), jau dešimtmetį kviečiantį svečius ir vietinius žiūrovus. Laikomas ant keturių stulpų – Italijos kultūros ir paveldo ministerijos, Pjemonto regiono kultūros ir jaunimo, Turino provincijos kultūros ir turizmo skyrių bei „Fondazione Teatro Piemonte Europa", jis tęsia prieš dešimtmetį nusibrėžtas viso regiono kryptis: iš praeityje industrinio ir proletarinio krašto (pakanka iššifruoti ženklą FIAT – Fabbrica Italiana Automobili Torino, o greta pridėti Turine gyvenusius Gramsci, Togliatti ir įkūrusius Italijos komunistų partiją, bei prisiminti aršiausią pasipriešinimo fašizmui judėjimą) jis siekia tapti kultūriniu ir šią žinią skleidžia visomis įmanomomis meno sritimis, iš kurių ryškiausia – kinas ir net keletas tarptautinių šio meno festivalių. Kino muziejus, įsikūręs miesto simbolyje – Mole Antonelliana statinyje, labiau atraktyviai nei moksliškai – tačiau kaip  įdomiai ir su originaliomis „laterna magicomis"! –  supažindina su pirmaisiais optikos bandymais iki kino gimimo, kino žanrų specifika, neįkyriai vis primindamas, kad čia įsikūrė pirmosios Italijoje kino studijos, žadėjusios Turinui kinematografinę ateitį – iki 1937 m. Romoje Benito Mussolini neatidarė „Cinecitta“.

Solidžią prekybinę praeitį ir miesto buržuazijos „gatvinį teatrą“ – save parodyti, kitų pažiūrėti – liudija beveik po visą centrą besidriekiančios arkados: Walteris Benjaminas čia, o ne Paryžiuje turėjo šlifuoti jas, nelyginamai gausesnes, ir, užėjus lietui, be pavojaus iš vieno miesto centro krašto iki kito nueiti nesušlapęs. O karališkoji praeitis – teatrų, rezidencijų, trupių pavadinimuose su žodžiu „Real" ar „Regio".

Buvusiose karališkose arklidėse, Cavallerizza Reale greta Karališkojo teatro įsikūręs festivalio centras. Šio festivalio tikslas – ne vien sudominti regionu vietinius ir svečius abstrakčiai, bet drauge pristatant Savojos grafų rezidencijas. Mat Turiną supa karališkojo Savojos dvaro rezidencijos, grafų ir kunigaikščių itin mėgti rūmai poilsiui tarp medžioklių ar pramogų, ir visas šis rūmų tinklas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, dabar yra ne tik ir ne tiek turistų, kiek istorikų ir archeologų tyrinėjimų objektas. „Kas tie Savojos grafai, - murmėjo rusų kritikai, – kas apie juos ką žino?“ Na, užmojai jų neprilygo Petrui I (o apie jį kas nors žino Italijoje?), bet Šiaurės Italijos politinis-ekonominis iškilimas ir Italijos suvienijimas ­– jų medžioklės krepšiuose.

Festivalio metu šį krepšį revizavo ir teatro kritikai, ir scenos menų kūrėjai, rodę ar specialiai kūrę spektaklius būtent šiose rezidencijose. O šiųmetis festivalis su jo vadovu Beppe Navello orientavosi į pakraščių kultūrą ir jos įmanomą plėtotę (Italijos-Prancūzijos-Šveicarijos pakraščiai bei belgų teatro pristatymas) bei scenos ir kitų šiuolaikinių menų jungtį.

Festivalyje, padalintame į tris savaitgalius po 3-5 dienas, šįmet viešėjo ir nežinomos trupės, ir mums labiau žinomi ar matyti vizualiojo teatro fantastas Philippe´as Genty su mums 1996 m. matytu, bet atnaujintu „Nejudančiu keliautoju“, ir naujojo cirko atstovai Camille´is Boitelis su pernai metais Menų spaustuvėje sukurtu ir kiek patobulintu „Staiga“, ir prieš keletą metų „Naujojo cirko savaitgalyje“ viešėję lyno akrobatai „Les Colporteurs“ – iš viso 31 trupė iš 8 šalių.

Bet šio festivalio pagrindiniai tikslai juntami ir teatre: šis tėra priedas prie bendros regiono kultūros pažinimo, ir itin reikliam net neišeitų būti: bent pusė spektaklių čia švenčia savo nacionalines premjeras, kiti – work in progress ar laboratorijos, eksperimentai. Bet kartais ir tai maloniai nustebina.

Goldoni + Marivaux

Jeanas-Claude´as Penchenat savo aktoriaus kelią pradėjo su Ariane Mnouchkine ir vaidino jos legendiniuose spektakliuose „1789“, „1793“ ir „Aukso amžius“, o jau 1975 m. įkūrė savo trupę „Théâtre du Campagnol“. Sprendžiant iš pastatymų pavadinimų, jis pasirinko kostiuminio teatro kelią ir jo šaknis – statė Marivaux, Dickensą, Goldonį – iki šiuolaikinio komediografo Jeano-Claude´o Grumbergo. Ir „Teatro a Corte“ festivaliui rengėjai jį pasikvietė į Druente įsikūrusį tarptautinį arklių centrą (šiuo atveju – tik vieta spektakliui), kad prancūzų ir italų aktoriams 10 dienų jis vestų laboratoriją „Kūnas, kostiumas, elgesys". Ir nors valandos parodymo baigtu spektakliu nepavadintum, bet kūriniui netiktų ir vien eksperimento žanras. Per tą pusiau-spektaklį taip visu ūgiu iškyla ir skirtingų teatrinių kultūrų sampratos, ir tai, ką galima būtų pavadinti nematerialaus paveldo nagrinėjimu.

Jei pastarąjį mes dažniausiai suprantame kaip įvairius folkloro elementus, tai Penchenat laboratorijoje viena greta kitos stoja dvi milžiniškos to regiono scenos figūros – Goldonis ir Marivaux. Paėmęs po nemažas ištraukas iš kiekvieno pjesių ir pažvelgęs į jas iš šio amžiaus (aktoriai dalijasi rūbus ir čia pat persirengia, ironizuoja režisieriaus darbą, tradicinę vaidybą), jis suleidžia prancūzų ir italų replikas į vieną tekstą, bandydamas ir šį paversti elgesio dalimi - kiek jis bus įveikiamas, kokią reakciją provokuos, kai partneris nelabai supranta žodžius ir prancūzas bando kalbėti itališkai ar atvirkščiai: kokia kalbos melodika, ko reikalauja vienas ar kitas žodžio skambesys? Ir kaip pirmos dalies Goldonis susikalba su antros dalies Marivaux, kaip keičiasi bendraamžių komediografų siužetas, stilius, scenos detalės?  O kostiumai (nuobodžiaujančios verpėjos tarsi juokais ima rengtis tarnaitėmis ar poniomis, išnyra adiulteriai ir berniūkščiai) net tik reikalauja mokėti juos nešioti, laikyti lazdelę ar žengti atitinkamą žingsnį - jie keičia laikyseną, pozą, poziciją. Valandos darbas, net ir detaliai nesuprantant siužeto, buvo puiki pamoka apie tai, kaip galima aktualiai nagrinėti teatro šaknis – ir kad tai apskritai kažkam dar rūpi (commedia dell´arte evoliucija ir garsių vardų – Duse, Bernhardt,  Dullinas... – pasisakymai apie teatrą).  Atstovui iš šalies, kuri neabejodama prisistato teatro šalimi, tai galėjo sukelti ne baltą pavydą, o greičiau neviltį, suvokiant tokių tyrinėjimų neįmanomybę šiose kultūrinėse platumose. Tik įsivaizduojamą – bet kadaise ir įvykusią – sąsają su Lietuva nubrėžė vienas aktorius, perskaitęs Barrault žodžius apie teatrą ir trumpai suvaidinęs Beno Jonsono Volponę – pats vizualiai primindamas Miltinį Volponės vaidmenyje...

Šokis + arklys

Performerio Bruno Dizieno ir žirgo duetas

Tame pačiame Druento centre antrasis spektaklis buvo susijęs jau su tiesiogine centro paskirtimi: Paryžiaus choreografas ir performeris Bruno Dizienas su žirgu Diego laisvai perteikė kirgizų epą apie karį Toštiuką, jojusį į aną pasaulį kovoti su burtininkais ir milžinais, kad surastų savo sielą, ir stebuklingai atgimusį. Spektaklyje „Toštiukas, arba Kaulų perstatymas" anapusybė jau yra čia, manieže sukurtoje stepėje, kur buitis visiškai nesiūlo mitinės aplinkos - kampe įjungtas televizorius, performeris groja vaikiška elektrine gitara. Bet jo kūno judesius vis dažniau perkreipia arklio judesiai, jo kojos bando eiti žingine, botagas mosuojamas kaip uodega. Susitikimas su žirgu yra tarsi derinimasis prie jo, bandymas įgyti pasitikėjimo ir patikėti gyvuliu - pralįsti pro papilvę, rankomis statyti žirgo kojas. Dizienas, jau kuris laikas dirbantis ne tik su viena garsiausių cirko pasaulyje Fratellini šeima, bet ir su arkliais (2004 m. sukūrė performansą „Žirgų stadionas" atnaujintam Paryžiaus hipodromui, su 40 žirgų ir 16 šokėjų nagrinėdamas  arklio mitus nuo žmogaus varžovo iki Pegaso), kaip išraiškos priemonę čia pasitelkia abstraktų šokį, lydimą ambientinės muzikos, ir nekonkretų veiksmą, kuriame – atviros erdvės žiūrovui kontempliuoti civilizaciją kaip pragarą, arklį kaip palydovą ar pirmykštės gamtos atstovą. Paradoksaliai partnerystė su žirgu čia priminė „Naujajame Baltijos šokyje“ rodyto spektaklio „Pašėlęs svaigulys“ žmogaus ir ekskavatoriaus duetą: abu nenuspėjami, abiejų šokis – be saugumo garantijų, bet technika, regis, atrodė patikimesnė – ar bent jau labiau pažini.

Skrandis + kultūra

„Okidok” klounai išlaisvino savo vidinius idiotus. Festivalio „Teatro a Corte” archyvas

O mažame Garesio miestelyje po pažinties su kulinariniu paveldu (kukurūzų košė polenta su vynu ar vandens stikline) miesto rotušėje laukė dar atvira bažnyčios aikštė – pilis  restauruojama, ir festivalis tikisi ten koją įkelti kitąmet. Bet bažnyčios siluetas fone ir varpų skambėjimas labai tiko prie linksmos belgų klounų poros „Okidok". Nors informacija teigė apie dvejeto tęsiamą rusišką klounų tradiciją, jie čia sukūrė artimesnį mugei reginį, tarpais smagiai obscenišką, bet nuolatos griaunantį klounų stereotipus. „Išlaisvink vidinį idiotą“, tarsi teigė jie ir pasinėrė į labai linksmą kvailiojimą, supintą iš aibės gegų, saviironijos, nepavykusių triukų, ir kai jau tareisi, kad tik sąmoningai pigiais juokais ir bus užpildyta visa valanda, jie neprimygtinai pasirodydavo esantys puikūs akrobatai, šiek tiek žonglieriai, bet visvien labiausiai – žaidžiantys ir mirksintys vienas kitam, bet ir greta miestelio vaikų atsipalaidavusiai nuo aukštų reikalavimų solidžiai menotyrinei publikai. Pradžioje gimęs skepsis dėl gebėjimo valandą išlaikyti dėmesį vien kvailiojimais finale dingo, – šiuo spektakliu jie nustebino ir šįmetinį Londono tarptautinį mimų festivalį. O Garesio miesteliui ne tik jie, bet ir svečiai iš kitų šalių atrodė ne mažiau egzotiški – ko atvykti į šį Dievo užkampį, klausė miestelėnai ir akis išplėtę lydėjo festivalio svečių autobusą. Vadinasi, „Teatro a Corte“ ėmėsi ir kultūrinės plėtros regionuose programos.