Komercinės televizijos savo naujuosius televizijos sezonus pradėjo nuo šokių projektų. Kiekvieną šeštadienį LNK ir TV3 stoja į nuožmią dvikovą dėl žiūrovų simpatijų ir laiko. Tačiau ne apie šių laidų kokybę, lygį ar reitingus norėtųsi šįsyk pasvarstyti.

Šiuose projektuose įvairiomis formomis figūruoja politika. Štai LNK šokių projekte „Kviečiu šokti“ dalyvauja Seimo narys Andrius Šedžius, odiozinio politiko Artūro Paulausko sutuoktinė Jolanta Paulauskienė, o patį šou veda Seimo narė Inga Valinskienė. TV3 „Šok su manim“ šokių figūras ant parketo raito kitas seimūnas Žilvinas Šilgalis. Kita populiari tarp politikų pozicija pramoginėse laidose - įvairios vertinimo komisijos. Ten ypač mėgsta savo „išminties perlus“ barstyti Arūnas Valinskas ir Dalia Teišerskytė ar iki šiol buvę kultūros ministrai.

Akivaizdu, kad esame apsipratę su šiomis nesąmonėmis. Kai prieš keletą metų televizijos eteryje pamatėme bešokantį ir „blatnas“ daineles traukiantį Viktorą Uspaskichą, tai buvo tik simptomas. Politikai nesustodami dainuoja, maivosi ir šoka televizijos ekranuose. Ši politikos susiliejimas su pramoga savo apogėjų pasiekė Tautos prisikėlimo partijos įkūrimu, kurios branduolį sudarė pramogų verslo atstovai. Kaip jiems sekasi politikuoti, piliečiai galėjo greitai įsitikinti - linksmuolių partija skilo, jos narius lydėjo skandalai, o deleguoti ministrai nugyveno savo vadovaujamas ministerijas.

Tačiau net po šių įvykių politšou balaganas tęsiasi ir nematyti jokių atsikvošėjimo ženklų. Politikai strypinėja ant parketo, o liaudis žiūri ir balsuoja. Politikai tikisi, kad balsavimas neužsibaigs tik mobiliųjų mygtukų maigymu, bet prasitęs ir prie rinkimų urnų. A. Šedžius yra ciniškai atviras: „Žinoma, dalyvaudamas tokiame projekte susirandi naujų draugų, galų gale atsiranda ir gerbėjų ratas, kuris politikui yra svarbus. Iš žmonių, kuriems tu patiksi naujame amplua, per rinkimus gali tikėtis balso.“

Kitaip tariant, norint pakviesti rinkėjus balsuoti už save nebereikia sukti galvų, siūlyti patrauklias idėjas ar išmanyti retoriką. Pakanka lieti prakaitą su choreografu, parodyti tai per televiziją, ir rinkėjų dėmesys garantuotas. Juk televizija yra kurianti tikrovę priemonė, kuri padaro žmones, daiktus ir įvykius realius, tad belieka trūks plyš į ją patekti. Nesvarbu, kokiais būdais - šokant, dainuojant ar svaidant sąmojus „Kakadu“.

Viena vertus, tokia padėtis liudija, kad šalies politikoje vis tvyro idėjų ir asmenybių vakuumas. Tai, pavyzdžiui, buvo akivaizdu finansinės krizės metu, kuri galėjo tapti puikiu laiku reikšti inovatyvias idėjas. Tačiau kažkokių ypatingų receptų, kaip išbristi iš krizės, valdantieji nesulaukė. Užtat politikai plūstelėjo į pramogines televizijų laidas ir blizgius žurnalus, kur, pavyzdžiui, viešai aptarinėja savo asmeninio gyvenimo peripetijas.  Tad išvada, kad kuo labiau menkesnių intelektualinių gabumų politikas, tuo dažniau jis šmėžuoja pramoginėse laidose, peršasi pati.

Žinoma, draudimais ar moralizavimais nieko nepasieksi. Turime kalbėti apie bendrą politinę kultūrą šalyje, o ji tikrai yra žema. Štai kaip savo dalyvavimą šokių projekte pateisino Ž. Šilgalis: „Man atrodo, kad gyvenimas turi būti šiek tiek įdomus, nes kaip maistas be druskos neskanus, taip ir gyvenimas be nuotykių yra kiek nuobodus. Išbandyti save naujoje srityje, mano supratimu, yra tik privalumas.“ Perfrazuojant - gyvenimas Seime nuobodus ir prėskas, norisi nuotykių, naujos veiklos srities. Taip kalba tautos atstovas, žmogus dalyvaujantis įstatymų leidyboje.

Suprantama, kad brandesnės demokratijos šalyse panašūs atvejai būtų sunkiai suprantami. Akivaizdu, kad jose taip pat pasitaiko visko. Štai dabartinio NATO vadovo Anderso Fogho Rasmusseno žmona yra dalyvavusi šokių projekte Danijoje, o, pavyzdžiui, JAV Masačutsetso valstijos senatorius Scottas Brownas buvo „Cosmopolitain“ modeliu. Tačiau tai labiau išimtys, kurios neišvengiamos, o ne nesveiko ažiotažo pasireiškimai kaip mūsų krašte.

Kita vertus, kaltinti vien politikus būtų absurdiška. Taip, jie pirmiausia turėtų kelti šią politinę kultūrą, tačiau ar ne rinkėjų pakantumas klubus kraipantiems, koketuojantiems ir šėliojantiems politikams ir lemia, kad politika virsta pigiu šou?