Aną sekmadienį teko girdėti, kaip vienos parapijos klebonas per skelbimus po Mišių kantriai parapijiečiams aiškino, kodėl iš Sutvirtinimo sakramentui besirengiančių jaunuolių tėvų prašoma 50 Lt auka. Klebonas taktiškai ir jautriai viską išdėstė savo parapijiečiams, lieka tikėtis, jog jie suprato jo intencijas, džiaugtis, kad jis atvirai kalbėjo savo parapijiečiams, bet šis paprastas epizodas privertė susimąstyti apie tam tikras lietuviškos katalikybės problemas. Turiu omenyje – pinigus bei jų cirkuliaciją Bažnyčioje.

Visų pirma mūsų sąmonėje klesti iškreiptas vaizdas, kad viskas Bažnyčioje turėtų būti veltui. Vos kur nors išlenda banknoto kraštelis, kaip tuoj pat pasigirsta kaltinimų, kad nenorima dykai „ganyti sielų“. Kaip pavyzdį paimkime jau minėtas katechezės pamokas. Atrodytų, visiems yra suprantamas dalykas, jog už darbą reikia mokėti. Ar tėvai piktinasi, kad reikia mokėti už vaikų užimtumo būrelius, už ten naudojamą inventorių, patalpas, mokomąją medžiagą? Tai atrodo normalu ir suprantama.

Kažkodėl tai tampa nesuprantama, kai prabylama apie katechetinę veiklą. Kodėl parapijos katechetai savo laisvalaikio sąskaita turi už ačiū vargti su svetimais vaikais, kodėl jų parengimo išlaidas turi prisiimti parapija, nors jų tėvai užsuka į bažnyčią tik per Velykas ir gal paaukoja parapijos reikmėms dešimtinę? Juk parapija kaip organizacinis darinys laikosi tik iš tikinčiųjų aukų...

 Tai klausimai, į kuriuos atsakymus randame... laikraščių puslapiuose. „Verslumo dvasia persmelkė ne tik kasdienį gyvenimą, bet ir maldos namus. Bažnyčia už paslaugas iš tikinčiųjų laukia atlygio taip pat, kaip ir verslininkas iš savo klientų“ – prokurorišku tonu įvertina situaciją regioninio leidinio žurnalistė. Neseniai didieji šalies portalai platino tokią vienos panelės nuomonę: „Kaip tikra katalikė, nusprendžiau priimti Sutvirtinimo sakramentą. Ilgai nedelsiau priimdama šį sprendimą, širdyje pajutau, jog man to reikia, jog noriu tapti visaaverte tikinčiąja. Ne dėl kažko, o tik dėl savęs. Kiekvieną savaitę, vaikščiodama į pamokėles apie tikėjimą susipažinau su Jėzumi Kristumi kaip istorine figūra, išmokau atskirti kunigų apdarų spalvas pagal liturginį kalendorių bei šventes, tačiau kuo ilgiau lankiau šias pamokas, už kurias turėjau ir pinigus mokėti, tuo daugiau klausimų iškilo. Ir ne tik apie patį tikėjimą ar religiją, bet ir apie tai, kodėl turėčiau už šias pamokas mokėti. 10 litų per mėnesį nėra dideli pinigai, tačiau kaskart, atiduodama juos savajai katachetei, susimąstydavau, kodėl turiu tai daryti.“

Tokie svarstymai verčia klausti: kodėl taip išsikreipia net tikinčio žmogaus sąmonė?

Pirmiausia – visiškas biblinio konteksto nepažinimas. Biblijoje daug kalbama apie pinigus ir jų vietą krikščionio gyvenime. Štai ir mūsų aptariamu klausimu apaštalo Pauliaus Laiške galatams juodu ant balto užrašyta: „Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi savo gėrybėmis su mokytoju“ (Gal 6, 6). Jei žmonės pažintų Dievo žodžio gelmes, tuomet pinigai nebūtų laikomi blogiu, juk ne pinigų turėti, o būti godžiam yra nuodėmė. Tuomet Šventraščio teiginys, kad „darbininkas vertas savo užmokesčio“ (1 Tim 5, 18), mums padėtų įsisąmoninti, kad už kiekvieno triūso, tarnystės ar veiklos slypi konkreti medžiaginė išraiška.

Pinigų demonizavimas sudaro terpę, kai piniginius klausimus bažnytiniuose sluoksniuose yra nepatogu ir nejauku aptarinėti. Taip leksikone atsirado mistiškumu apgaubtas žodis „auka“. Ten, kur turėtume kalbėti apie mokėjimą už triūsą, finansinį įnašą, net elementarius paslaugų, kuriuos Bažnyčia teikia, įkainius, vis išlenda toji auka.

Taip pat absurdiška situacija susidaro, kai reikia įvertinti liturginius patarnavimus, kurių įkainiai prilygsta karinei paslapčiai. Žmonės spėlioja, klausinėja vienas kitą, kiek duoti kunigui už krikštą, santuoką ar laidotuves. Viena vertus, informacijos trūkumas sukuria galimybę piktnaudžiavimams, kita vertus, kelia nereikalingų įtarinėjimų bei apkalbų. Sakoma, kad jei viešai būtų skelbiami tam tikri įkainiai, esą neturtingi tikintieji nesikreiptų dėl liturginių patarnavimų. Tačiau visuomet galima tikintiesiems priminti, jog kalbama apie vidutines, o ne galutines sumas, visuomet paminėti, kad tikri vargšai nestokos sakramentų.

Pagaliau mosavimas aukos sąvoka gimdo nuostatas, jog apmokamo bažnytinio darbo (čia turimi omenyje pasauliečiai) norėjimas yra nedorybingas. Tarpsta įsitikinimas, kad Bažnyčioje reikia aukotis ir savanoriauti, bet ne profesionaliai dirbti, nuo ko nukenčia atliekamos tarnystės kokybė. Taip Bažnyčia praranda gabius ir išmanančius savo reikalą žmones, kurie paprasčiausiai nueina dirbti į geriau apmokamas pasaulietines struktūras.

Viešumas, skaidrumas, informacijos apie bažnytinių finansų cirkuliaciją būtų veiksmingas ginklas prieš skaudžius įtarinėjimus. Be to, tai leistų sukurti atmosferą, kurioje atsirastų tikrų aukų, kai žmonės duotų pinigus, savo laiką ir patirtį laisva širdimi, nes klestėtų pasitikėjimo kultūra, kurios taip stinga, kai kalbame apie pinigus Bažnyčioje.