Ne vienam iš mūsų yra pažįstama būsena, kai jaučiuosi labiausiai apleistas žmogus pasaulyje, besitikintis paguodos ir nuraminimo. Kai jaučiuosi nepaguodžiama, galiu pasiklysti ieškodama užjaučiančiųjų – kiekvienas žengęs prie manęs nors žingsnį, jau gali būti laikomas mano gelbėtoju. Ypač, kai ieškau greitos ir aiškios pagalbos.

Paguoda ne visada būna greita, tačiau ji būna laiku, jeigu ateinu jos ieškoti pas mūsų Viešpatį. Užkalbinu lydintį mane Viešpatį, kad įsitikinčiau, jog Jis šalia, kad mane girdi ir atjaučia. Jis paima mano kryžių ir man palengvėja. Jo akivaizdoje viskas keičiasi – liga, netektis, nesėkmės yra arčiausiai dieviškojo kryžiaus. Paženklinta šia dieviškumo žyme išraudu savo viduje nelaimes kartu prašydama, kad Dievo valia būtų mano paskutinė viltis, o nusiteikimas ją priimti, būtų mano nusiraminimas.

Ten, kur žmogiškoji paguoda nepasiekia gelmių skausmo, kviečiu Viešpaties visagalybę ir Jo gailestingumą – ieškau takų, Jo išvaikščiotų, kryžkelėse bandau įspėti, kokiu keliu Jis nuėjo. Viešpaties paguodos šviesa pasitinka ir apkabina mane. Tas Jo apkabinimas yra ir rūpestis, ir užuojauta. Pačiomis sunkiausiomis minutėmis Viešpats kviečia į Jį nenuilstamai žiūrėti ir susivienyti nežemiška paguoda. Tik turiu išmokti Jo paguodos nevertinti žemiškuoju masteliu. Jis ateina, kaip slėpiningasis ir reikia būti labai atidžiai, kad teisingai perskaityčiau dieviškąją žinią. Mano malda, nuolat pasikartojanti malda, ieško atgarsio. Savajame skausme nesutinku likti be ženklo, jog Dievas mane apkabino. Labiausiai išsigąstu, kai Kristus mane apkabina kartu su savo kryžiumi. Kryžių, kaip kančios ženklą, kryžių, kaip palaimos ženklą – galiu jį matyti įvairiai, tai yra ženklas nešantis žinią iš Dievo. O kokią žinią aš siunčiu Jam?

Savo ligoje ar netektyje kurį laiką esu netekusi nuovokos. Visos netektys gali priversti susigūžti, tik tada suprantu, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu negaliu likti viena ir blaškytis nuo vieno gero žodžio prie kito – to akivaizdžiai neužtenka. O būdama be nuovokos dažniausiai jaučiuosi įskaudinta Dievo ir visokiausiais būdais prašau, kad Jis paaiškintų man, kodėl mano gyvenimas pakrypo tokia tragiška linkme.

Tik pamirštu, kad mūsų Kūrėjas nieko neturi aiškinti, aš turiu laukti ne atsakymo, o Jo paties, ateinančio pasitikti mūsų nelaimėse. Mano prislėgtumas ir menkas pasitikėjimas priverčia mane klaidžioti ir vis pastebiu, kad dar nesu, vis dar nesu pusiaukelėje Dievo link – net pirmieji žingsniai dažniausiai būna nežengti teisinga kryptimi.

Turiu laukti ne atsakymo, o Jo paties, ateinančio pasitikti mūsų nelaimėse.

Dabar aiškiau galiu įvertinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu ir akivaizdžiai matau – tik saugiame ir sėkmingame gyvenime atpažįstu savo Dievą, o Jo visai nepažįstu savo netektyse. Čia man niekas nesiderina su Jo visagalybe ir gailestingumu, o Jo teisingumas siejamas tik su bausme. Tada desperatiškai pradedu naršyti savo kaltes, ieškodama atsvaros tarp netekties ir atlygio.

Atsakymas gali ateiti ir po keliasdešimt metų, kai jau daug kas bus užsimiršę, daug ką matysiu kitoje šviesoje. Ir iš tų keliasdešimt metų bus reikšmingiausi tie, kur Dievo akivaizdoje sugebėjau priimti Jo valią. Kai tas sugebėjimas priimti Dievo valią buvo man paguoda.

Mano nerimastingas žvilgsnis skrodžia gilyn platyn Dangaus erdves, kur klaidžioja mano mintys ieškodamos dangiško įsikūnijimo. Sugrįžę atgal jos parneša žinią iš tolimųjų Namų, jų pavidalą saugau ir čia nusiraminu, čia bręstu laukdama pažadų išsipildymo. Dievas paliko mums kryžių, kad ne mes jį neštume, bet, kad Kristaus kryžius neštų ir mane, ir mano naštą. Jeigu tik pasitikėčiau kryžiaus paguoda, tapčiau Kristaus bendrakeleive ir bendraminte.

Būti su Dievu vienos minties – tai tobulai vykdyti Dievo valią, būti su Dievu vienos minties- tai susikurti dangišką erdvę žemėje ir joje ilsėtis. Ilsėtis Dievo paguodoje.