Zenekos nuotrauka

Komentaras skaitytas LR laidoje „Kultūros savaitė“.

Kai Vilniaus universitete per mokslinio komunizmo paskaitas buvo nagrinėjama kaimo ir miesto suartėjimo teorija, kažkokiame vadovėlyje aptikau vieno iš marksizmo klasikų šios idėjos paaiškinimą: kaimas į miestą turi vežti produktus, o atgal vėliau gaus tai, kas iš tų produktų liko – trąšas savo ūkiams. Daugiau ta tema vadovėlyje rašoma nebuvo, bet to pakako teorijos „solidumui“ suvokti.

Pastaraisiais metais ją man primena vis intensyvesni miesto ir kaimo suartėjimo pavyzdžiai Vilniaus Gedimino prospekte ar aplink Rotušės aikštę. Baltramiejaus mugė, Sostinės dienų dūzgiantys prospektai, Rudens gėrybių šventė, Gedimino šventė ar tiesiog sekmadienio turgūs prospekte prikišamai iliustruoja, kaip kaimas ateina į miestą. Be grįžtamojo ryšio.

Knygos ir mėsa, laužo ir kopūstų kvapas, dešros ir galerijų paveikslai, namudiniai ir fabrikiniai amatininkai – tie šiupininės komponentai šiandien jau nevarijuoja, jie beveik visada tokie patys, ir visai nesvarbu, kas švenčiama ar kokia išpuolė dar vieno amatų globėjo diena. Svarbu net ne nuotaika ir išradingumas, o normalūs ikiindustrinio kapitalizmo santykiai: vieniems drūčiai pavalgyti, sočiai užgerti, kitiems – brangiau parduoti. Ir jei bandytume aptikti kažkokį kurios nors šventės savitumą, jo nebūtų įmanoma pastebėti – maža to, tai gali vykti kiekviename mieste bet kuriame regione. Prašom, sveteliai, nesikuklinkit.

Kaip tokiame fone atrodo ne kulinarinės kultūros apraiškos? Prastai, nes kultūra pakliūva į mėsos ir kepinių turgų, ir nematau pastarojo pranašumų prieš „McDonalds‘ų“ kultūrą, kurią kadaise labai keikėme. Tada tai buvo supuvę Vakarai, dabar – troškinta tėvynė. Ir joje rašytojas turi garsiai rėkauti apie savo knygą tiems, kurių tai visai nedomina, bet gal netyčia sudomins. Rašytojui padeda literatūrologo pasažai, kuriuos galbūt išgirs tas, kuris jau kopia laiptais į centrinėje miesto gatvėje iškilusią milžinišką mėsos bažnyčią, kurios produktai – kimšti su meile. Skaityti eiles nuo statinės – liberalu, naujoviška, tačiau ant to medinio pjedestalo užlipa tik poetas, bet ne poezija. Spektaklis, orientuotas į intymumą ir tylą, išeina į triukšmą ir viešumą – kiek ten lieka to, kas buvo sumanyta, o kiek – savęs parodymo? Parodymo, kad esi, ir kad esi pigus.

Tai verslininkiški miesto valdžios bandymai atgaivinti prospektą, kasdien vis labiau tuštėjantį dėl aukštų nuomos kainų ir dėl to užsidarančių parduotuvių bei kavinių. Ar padės jam automobiliai, kurių net kokie trys galėtų sustoti prie vienos parduotuvės? O gal atvirkščiai, geriau ir tiems keliems padidinti stovėjimo kainą? Bet tai tikrai nebe kultūros reikalai, o tik desperatiško pasimetimo ženklai, ir tai palikime valdžios verslui, kuris kartais, deja, imasi kultūros, bet kaskart vis išsiduoda, kad ne miesto kultūra čia – svarbiausias variklis, o noras miestą ar mažą miestelį paversti ekonominės prievartos zona.

Ir kai sakau „kaimo“, kalbu labiau metaforiškai nei turiu omeny realią kaimo kultūrą, susidedančią iš daugelio ir labai įvairių komponentų. Kalbu apie tai, kaip kaimas įsivaizduojamas mieste, apie tą tiesiog prasčiokiškai suvokiamą kultūrą, kuri iš tiesų yra nudrenuotas kelių kultūrų mišinys, nelyg harmonizuotos liaudies dainos ar televizinės kapelos: pasitempti, išsišiepti, o jau televiziniai vedėjai už jus geriau ir sušoks, ir patarlių prisakys. Tik kieno ten bus diegiamos šaknys – tariamos tautiškosios ar televizinės?

Vargu ar galima atvirkščia kryptis – iš miesto į kaimą. Ne kartą girdėjau kitų miestų teatrų vadovus šnekant – mums čia nereikia jokių nekrošių ar vaitkų, čia publika specifinė, jai komediją duok. Ir duoda. Simfonijų taip pat negeidaujame, o zvonkių ar mijų koncertų kultūros rūmai laukia nesulaukia. Nors tai yra tos pačios kaimo kapelos, tik su kitais instrumentais. Nuo jų šokti į aukščiausią lygį – rizikinga, bet be pastangų tuos lygius suartinę įžeisime aibes žmonių, kurių dar Vaižgantas ieškojo „Vaizduose kovos dėl kultūros“. Kodėl pamirštami tie „deimančiukai“?

Pripažinkime: kaimo kultūros, laikomos tikrąja mūsų tautos kultūra, supratimas vis dar yra romantiškas ir tiek pat socialistinis. Mes nepastebėjome, kad Vaižgantas savo vaizdus pavadino „Pragiedruliais“ – t. y. retais prašviesėjimais apniukusiame danguje. Žemaitės apsakymai debesis dar labiau sutirština, tik, matyt, reikia juos perskaityti iš naujo, be socrealistinio anturažo. O Krėvės romantizmas buvo inteligento žavėjimasis iš šalies, primenantis ir gerokai ankstesnį keliautojų, kone pirmųjų turistų, romantizmą: dar XVIII a. Jeanas-Jacques‘as Rousseau, droždamas pėsčiomis per pusę Europos, žavėjosi kaimiečių darbo vaizdais, bet tik iš saugaus atstumo, vizualiai, net nebandydamas įsijausti į jų kasdienybę. O prie tokio liaudiško meno adoravimo ir romantiško požiūrio į jį pridėkime socialistinę ideologiją, fiziškai ir moraliai eliminavusią inteligentiją ir traktavusią miestą kaip moralinio sugedimo ir kitokio blogio irštvą, ir gausime tas pačias romantiškas šiandienos nuostatas. Nepaisančias nei esmingai pakitusios socialinės, nei demografinės situacijos.

Nevertinant pliusais ir minusais nei kaimo, nei miesto – nes abu turi ir to, ir kito – viskas susipaprastintų iki banalybės apie saiką ir deramą vietą. Galima kalbėti ir apie tinkamus, ir apie abejotinus pavyzdžius. Apie jau tradicinius Kaziuko turgus ir apie noriai lankomus ūkininkų turgelius tam tikromis dienomis. Apie neprasigėrusį ir nefejerverkinį kaimo turizmą, jei toks dar išliko. Apie Užgavėnes Rumšiškėse ar apie juokingas pastangas Užupį paversti jau nebe meno Monmartru, o mažu Toskanos kaimeliu su eko-parduotuvėlėmis, vyno krautuvėlėmis ir suvenyriukais už šimtą kitą litukų – trūksta tik policijytės su blaivyklėle.

Bet situacija kiek kitokia. Edmundas Gedgaudas šių metų „Kultūros baruose“ spausdintame ilgesingame laiške toli nuklydusiam vilniečiui kalbėjo apie išnykusį miestą, apie per Valdovų rūmus prarastą magišką Katedros kupolų sąskambį: „Tokie miestai kaip Vilnius nyksta, jei nepatiria meilės. Jie jaučia, ar su jais nuoširdžiai kalbamasi, ar dorai bendraujama. Jiems reikia ne žvitrių verslininko akių, žvelgiančių pro brangaus automobilio stiklą. Ne smegenų, kurias kausto „virtualios tikrovės“ kliedesiai. Dešiniajame Neries krante iš peties pasidarbavo galvos, kurios Vilniaus į save neįsileido. Vilnius priima ir supranta tik širdies kalbą. Neišmokai jos – nesi vilnietis. Panašiai savo gyventojus įpareigoja Praha, Krokuva.“ Manau, kitų miestų situacija – ir tikrai ne vien architektūrinė – leistų ir tų miestų išauklėtiems panašiai kalbėti. Galbūt Vilnius tik labiau pasižymėjo miesto galvomis, kurios nebuvo vilniečiai ir nesiklausė jo skambesio.

Nobeliatas Johnas Maxwellas Coetzee romane „Nešlovė“ įtikinamai rodo, kaip Pietų Afrikos kaimas terpiasi į miestą, jį paversdamas šiukšlynu, kaip universiteto profesorius kaime susiduria su morale, matuojama tik nauda sau, t. y. nemoralumu. Kaimas prilyginamas gamtai (o mūsų romantiškos nuostatos taip pat jį bando priartinti prie natūros), o su gamta, deja, tenka kovoti, jei civilizacija nori išlikti. Britų mokslininkai paskelbė, kiek metų truktų gamtai išnaikinti žmonijos pėdsakus: po 50 metų Londonas apaugtų piktžolėmis, o po 200 metų suirtų plieno ir stiklo konstrukcijos, šiandien sudarančios daugelio miestų veidą.

Paradoksalu, kad taip dažnai akcentuodami savo šaknis, mes ignoruojame, kad daugiau nei pusei šalies gyventojų grindinio akmenys yra tos šaknys. O mes jas norime apsodinti kitomis, nuveždami ir produktų, ir iškart išliedami trąšas.

Kultūros savaitė