„cezario grupės“ spektaklis „Nutolę toliai“

Aktoriaus basa koja ant scenos grindų yra vienas Lietuvos teatro genomų. Nelietuviška būtų basa žiūrovo pėda keliauti per spektaklio erdves - patirta ir tokių, kuomet suvoki ne vien pėdos nervų teikiamą informaciją apie pagrindą, ant kurio stovi, bet ir savo nesaugumą. Cezaris Graužinis sujungė šias dvi sferas, kurdamas visiškai naują, visai ne nekaltumo, šventumo ar nerūpestingos vaikystės metaforą: basomis pėdomis aktoriai bando užčiuopti tą laike nutolusią žemę, suvokti Pauliaus Širvio kartos pamatą, atsispirti ir visais nuo pėdos vedančiais nervais perteikti patirtą žiūrovams.

Spektaklio pagal Širvio eiles „Nutolę toliai" pirmoje scenoje penketas „cezario grupės" žmonių atsargiai čiuopia „žemę" ir bando nuo jos atsispirti ne vien poetiškai - jie tarsi ieško fizinio atspirties taško raidėms, žodžiams, frazėms ištarti ir mąstymui suvokti. Ne vien  poeto pasaulėjautai ir jo laikui, bet visos kartos. Todėl aktorių grupė čia yra aiškus kolektyvinis kartos portretas, ir sinchroninis deklamavimas yra tiesmukiausia ir aiškiausia kartu gyvenusių ir bendrą patirtį turėjusių išraiška.  

Tai ir išlaisvina Cezarį Graužinį ir jo grupę nuo būtinybės kurti bet kokį Pauliaus Širvio portretą. Išlaisvina net nuo „Vilniaus kabokų" (sekant analogija su Jeseninu) dainiaus mito - čia neskambės chrestomatinė „Padavėja", nuo stulbinamai liaudies mėgtų dainų autoriaus paminklo ar nuo jo paslaptingų meilių genezės. Kai ką iš tų paveikslų kadaise matėme - tarsi itin individualiai restauruotas nuotraukas jautriame retro stilistikos Rimo Tumino spektaklyje „Čia nebus mirties". Cezaris Graužinis pateikia savo nuotraukas, jų darymo - fotografavimo motyvas vis atkartojamas prigesinamomis šviesomis ar aiškiais grupiniais stopkadrais. (Kai kurie jų primena „Lietuvos dienos" plakatą, parodijavusį JAV prezidentų portretus, iškaltus Rašmoro uolose - regis, dėsninga: didžiosios valstybės, kurioms Širvio laikais priklausė ir Lietuva, turėjo panašią ikonografiją.) Ir per juos, per itin aiškų frontalų kalbėjimą(si)  su žiūrovais bandoma suvokti tą kartą, jos entuziazmą pasaulyje „prie Nemuno", kovų laukuose, kolūkio artelėse ar meilės netektyse. Veikėjų individualumo čia beveik nėra, daugelis eilėraščių sakomi kartu, vienu kvėpavimu, ir režisierius įtikinamai primena - gyvenimas buvo kolektyvinis, ir ši kolektyvizacija scenoje itin aiški. Tačiau ji ne ironizuojama, neteisiama - priešingai, su ja elgiamasi labai pagarbiai, jautriai (nes/juk tai tėvų, senelių portretai), ir tai man regisi pirmas bandymas per visus 20 šalies metų teatre suvokti-revizuoti istoriją, ją bandant priartinti supratimu, atjauta, bet ne kaltinimais ar ideologizuotais vertinimais. Čia ideologija keičiama žmogaus pojūčiais, fasadas - vidumi. Nėra nei tylių rezistentų, nei garsių propagandų, - yra tie, kurie priėmė tokį gyvenimą kaip duotybę ir, sutikdami ideologiją paradoksaliai ją ir paneigė, tai paversdami romantika, gyvenimo džiaugsmu ar metų praradimo sopuliais. Tiesiog: „Buvo obelys ružavos ružavos...".

Ir visdėlto biografijos čia yra. Spektaklis su nuolatos skambančia muzika kuriamas tarsi savotiška simfonija keliaujant Širvio pasaulėjautos takais - nuo pirmosios dalies, iš karo eilių sudarytos entuziastingos „patetinės" per meilės ir ilgesio dainas („liaudiškoji") iki eskapistinio-egzistencinio romantizmo. Neskaldant, neatsiejant vienos nuo kitos, bet išauginat vieną iš kitos ir taip kuriant lengvą neryškų siužetą.

Aktorių darbą vaidyba sunku būtų pavadinti, veikiau tai bandymai atkartoti - pozas, paveikslus, dainų ar šokių trafaretus, judesiais išspaudžiant žodį, akomponuojant muzikai ar ją permušant, lyg gyvuosius paveikslus prikeliant matytas tų metų nuotraukas. Iliustracija kartais būna tiesmuka, lengvos parodijos (kolūkiečio meilė), kartais - tik užuomina į gestą, tačiau būtent aiškiu iliustratyvumu režisierius kuria laiko nuotolį: judesys yra ne tiesioginė kažko kopija, o kaip tik bandymas atkartoti tai, kas buvo ir kas jau nutolę. O tarp tokių archetipinių vaizdų ir poeto eilių - maksimaliai atviras aktoriaus veidas ir jausmas. Iš esmės aktorių grupė į sceną eina su tokiu pačiu ryžtu kaip ir jų apdainuojamieji: su baime (ar drąsa?) nepasirodyti juokingai ar naiviai - kaip į mūšį. Ir tai sudėtingiausia.

Sceninis deklamavimas yra laisvas minimaliose ribose - žodžiai tariami sinchroniškai, bet kiekvienas kalba individualiai, su sava mimika ar gestais, intonacija. Tarpais - abejotinai dėl prasmės (taip bene tragiškiausia „Užmirštoji taurė" baigiama su šypsena akyse), tarpais - išgaunant naują eilėraščio ritmiką, tariant sakinius-mintis, o ne eilutes. Įdomiausias ir problematiškiausias yra santykis su muzika: Graužinis tarsi bando atrasti skirtingų muzikos ir eilių ritmo santykį, ir kol kas tai daugiau bandymai nei atradimai: muzika skamba pernelyg primygtinai, jos itin daug, ir po spektaklio pradžioje užprogramuoto pirmojo katarsio (nota bene: kad ir kaip tai individualu, čia sugrąžinamas ir šis žodis bei jausmas - dar viena nutolusi realija?) tikėtis dar ir antro ar trečio skambant tai pačiai melodijai - naivu, ir tarpais Martyno Bialobžeskio muzika akompanuoja scenoms kaip garsiai kalbantis televizorius jautriam pašnekesiui. Atviras aktorių veidas ir neblefuojama intonacija kartais prašyte prašosi intymios tylos. (Tačiau visai tikėtina, kad atradimus režisierius pateiks užsienio teatrų publikai, kaip ne kartą jau buvo, o mums vėl tenka eksperimento liudininkų vaidmuo.)

Neblefuoti - šis siekis užrašytas ant atlikėjų  - veikiausiai šis žodis tiksliausias - kaktų, ir dar kartais trūksta laisvės nebijoti nežinoti, kur dėti rankas (užuot jas paleidus žinomo gesto linkme); vietomis be reikalo bandoma naują epizodą-eilėraštį pradėti visagelbstinčios muzikos kuriama atmosfera ir nauja rikiuote erdvėje, kai iš tylos ir dar neužtikrintai surasto judesio išaugantis žodis ne kartą buvo tiksliausias. Spektaklis savo forma primena anuos laikus, tad gal į tai ir buvo lengva šypsena orientuotasi: literatūrinis-muzikinis montažas. Bet drauge jį paneigia savo esme - netvirtumu, neslepiamu nežinojimu, kaip reikia ištarti žodį ir ar tikrai šiandien pavyks atrasti jo žemę. Todėl paradoksaliai, bandant atkartoti-iliustruoti seniai žinomas eiles, neužtikrintumas ir yra spektaklio garantija, būdas sukurti gyvą vyksmą, akciją, kurioje nepaliaujamai dalyvauja artimiausi, tik per metrą nutolę toliai. Ir dar vienas, režisūrai prilygstantis sandas: bendros erdvės etika.