Zenekos nuotrauka

Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Šį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras jau atšventė savo 70-metį. Kauno dramos teatras gruodį švęs 90 metų jubiliejų. Jubiliejai tokie svarbūs reklamos prasme, kad net Kauno mažasis skelbiasi švenčiąs paaugliškus 17 metų, o „Atviras ratas“ – penkerius. Nors iš tiesų nė vienas sezonas neapsieina be teatro jubiliejaus. Tik kas iš jų? Jei teatrų šventes lygintume su žmonių, tai pastarieji dar sustoja pamąstyti apie nueitą laiką, o teatrai nė neabejoja savo kelio tiesumu.

Gal tik šiųmetis Kauno dramos repertuaras tapo aiškiu teatro veidu ir misija: sukviesti kadaise savo geriausius spektaklius čia stačiusius režisierius. Svarbiausias kadaise turėjęs būti Nacionalinis dramos teatras toliau skelbia įtikimo pigiam skoniui logiką. Apie jo repertuarą kritikai išsisakė šių metų „Kultūros baruose“, ir įvarčių į vienus vartus nežadu kartoti. Bet nauji vadovo rinkimai vėl ėmė kaitinti šalies teatralų aistras.

Bet – tik teatralų. Nes mes nesame austrai, kurie, pasak tyrinėtojų, „krizes Vienos Burgtheater ir aferas Staatsoperoje aptaria ne mažiau įnirtingai nei rinkimų rezultatus ar mokesčių reformas“. Mūsų šalyje, keistai vadintoje teatro, to niekada, išskyrus paradoksalų sovietmetį, nebuvo. Priminsiu: tuomet tolygiai su spektakliais – jei ne aktyviau – buvo plepama apie primadonų meilės romanus, buvo aptariamas Monikos Mironaitės išvijimas iš Akademinio teatro, nes kitų damų vyrai darbavosi partiniuose organuose. Tik istorijos knygose apkalbas nurungia Henriko Kurausko sukurto Fomos Fomyčiaus sceninės manipuliacijos, Laimono Noreikos Mažvydo žodis, Arno Roseno Katedros statymas. Bet tik iš gyvų teatro atgarsių visuomenėje galima suvokti, ką reiškė šis teatras kasdienybėje. Tačiau tos kasdienybės istorija dar neparašyta. O kasdienė rutina ir repeticijos yra tikrasis gyvenimas. Istorija – sfera, į kurią galbūt įeisi po mirties.

Todėl jei remtumės kasdienybe, o ne retomis meno ir tautos šventėmis – Nacionalinio scena visuomet santvarkos dėka buvo dvaro, t. y. kompartijos centro komiteto, teatru. Šiųmetis jubiliejus su, kaip rašė spauda, gausiais politikais pustuštėje salėje, patvirtino: toks teatras iš esmės ir liko. Bet net sovietmečiu jis nebuvo ideologijos ruporas ar esminės kultūros skleidėjas, arba – buvo per menkas. Nes, priešingai 1968-ųjų revoliucijoms Paryžiuje, Prahoje, kai kuriose 1989-ųjų Rytų Europos šalyse, kur štabai įsikurdavo teatruose – šio teatro niekas niekada nesikėsino užimti, ir revoliucionieriai jokių atsišaukimų jame nekūrė. Žmonių mintyse teatras ne tik nebuvo oficiozas, – atrodo, po revoliucijos jis apskritai išnyko. Todėl jau čia suabejočiau mūsų teatrališka tauta: mes veržėmės į Seimą, o jau per jį – į teatrą.

Šiandien kyla klausimas, ką dabar reiškia žodis „nacionalinis“. Samprata, atklydusi iš XVIII-XIX amžių kaip tautinių judėjimų ir nacijų formavimosi, valstybės statuso teigimo išraiška – kiek ji aktuali ir reikalinga dabartinėje, kad ir labai globalizuotoje visuomenėje? Ar „nacionalinis“ turi apimti tik praeitį su Krėvės, Sruogos, Putino dramomis, ar čia randa vietos ir naujosios aktualijos? Todėl visiškai pagrįstai kyla klausimas: ar apskritai šiandien reikalingas toks vardas – nacionalinis?

Vokiečiai tokio teatro neturi. Didžiulėje germaniškoje erdvėje nacionaliniu ilgą laiką buvo laikomas minėtas Vienos Burgtheater – teatras, tapęs daugiau nei scena, o ištisu mitu. Berlyno sienos griuvimo metais šis neoficialus kultūrinis statusas Vokietijoje aiškiai buvo perėjęs Volksbühnei, virtusiai diskusijų ir kontroversiškų spektaklių bastionu. Šiandien nėra nei to, bet tiek Deutsches theater, tiek Maksimo Gorkio teatras ar Schaubühne toliau sėkmingai kuria ir varžosi savo kultūros kūriniais, o ne statusu ar finansine eilute. Kaip ir Italijoje, kur kiekvienu spektakliu dėl neoficialaus „nacionalinio“ titulo kovoja tai Teatro di Roma, tai Milano Piccolo ar kitos trupės.

Nacionalinių teatrų modelių ir istorijų yra įvairių. Yra šalių, kuriose nacionalinės institucijos statusas pereina iš vienos kitai – pagal tai, kaip gerai institucija veikia. Egzistuoja net teatrų, kurie, kaip liudija airių The Abbey teatre istorija, pirma pastatė savo spektaklius, o po to atsirado jiems pastatai, ir galiausiai iškilo valstybė. Ir prie nacionalinio statuso buvo prieita per kultūrinę veiklą, o ne per Seimą ar kitas institucijas. Jų nacionalinio teatro branduolys – dramaturgas, rašytojas, kūrėjas, ir jie stato nacionalinę dramaturgiją kaip tik gali dažniau – po 12–14 spektaklių, šalia to rengia intensyvias dramų rašymo laboratorijas, gaudami iš biudžeto 7 mln. eurų. Londono Karališkasis nacionalinis teatras buvo įkurtas tik 1963 m. Tačiau poreikis jam kilo XIX a. pabaigoje iš noro turėti solidžią atsvarą komerciniams teatrams. Faktai kaip netiesioginiai klausimai šiandienei Lietuvai: kam mums reikalingas nacionalinis teatras su prasta komercine produkcija? Kodėl nacionaliniu tapo atsitiktinis pastatas ir atsitiktinė, tikrai ne geriausia aktorių trupė?

Velso nacionalinis teatras įsikūrė tik prieš pora metų, ir jo „pastatas“ yra interneto puslapis: keleto žmonių kompanija vykdo įvairius projektus jau egzistuojančiuose teatruose ar net bibliotekose. Šioje teatrų vaivorykštėje itin išsiskiria Škotijos nacionalinis teatras, pritaikęs visiškai naują principą: jie nusprendė, kad teatras bus ne pastatas, o programa. Ir teatro administracija siūlo veikiančioms Škotijoje 35 trupėms medžiagą, pjesę, spektaklį, ir kurį laiką reziduoja kaip kilnojamasis štabas viename ar kitame mieste. Nacionalinį teatrą jie suvokia tik kaip kūrybą, kuri pristatoma įvairiausiuose šalies miestuose, ir maži miesteliai yra garantuoti: čia jie pamatys tokį spektaklį, kurį mato ir Londono, Edinburgo ar Glazgo žiūrovai.

Pradėjusio spektaklius statyti tik 2006 metais teatro dabartinis turtas – per 80 naujų spektaklių, kuriuos pamatė per pusę milijono žiūrovų 150 pasaulio vietų, iš jų – 80 Škotijos miestų ir kaimelių. Pernai prie atskirų spektaklių dirbo 150 aktorių ir 130 technikų. O paties teatro administracija – 34 asmenys, kuriems vadovauja – ir čia jau mums šokas – moteris anglė Vicky Featherstone, anksčiau dirbusi su Marku Ravenhillu, Sarah Kane, Davidu Greigu ir kitais anuomet jaunais dramaturgais.

Ar mes išdrįstume leisti vadovauti, sakykime, šveicarei ar lenkui? Ar čia galioja „arijų kraujo“ cenzas? Jei reikia antro šoko – tai škotų finansai: iš valstybės gaunama 4 mln. svarų sterlingų (16 mln. Lt). Daug? Mūsų Nacionaliniam teatrui pernai buvo skirta per 15 mln. Lt. Rezultatų skirtumas – daugiau nei akivaizdus, ir ne vien dėl skirtingos kūrybinės platformos, bet pirmiausia – dėl teatro statuso ir misijos suvokimo: dabartinis vadovas, deklaruodamas norą įtikti publikos skoniams, teatrą, kadaise lygintą su Bažnyčia, nuleido iki – geriausiu atveju – vestuvių muzikanto lygio. Jei šiandien mūsų valdžia atsisakys keisti kryptį, ji drauge aiškiai ištars, kad jai svarbu finansuoti tą komerciją, prieš kurią anglai kovojo dar XIX amžiuje kurdami savo nacionalinę sceną. Pasisakys ne tiek prieš teatro meną, kiek prieš visuomenę ir jos prusinimą. Bet tai, matyt, taip pat XIX a. sąvokos, kaip ir žodis „nacionalinis“.

Tik tai – ne vien apie šį teatrą. Anksčiau visų teatrų vadovai prašydavo nedraskyti senų struktūrų, nes taip bus sugriautas teatro-namų, ansamblio fenomenas. Kas liko iš tų namų ir ansambliškumo, liudija ne vien Panevėžio teatras. Ateityje panevėžietiškų skandalų bus tik daugiau, nes jie yra užprogramuoti valdžios neveiklumo.

Kaip išspręsti šią problemą – žino ne tik teatralai, žino netgi šalies valdžia. Bet klausimas: ką ji nori išsaugoti už 14 ar ir kiek mažiau kasmetinių milijonų – teatrą, šalies savigarbą, ar vieną paskirą žmogų? Juk ne paslaptis, kad pas mus institucijos net ir kuriamos dėl žmonių. Thomas Bernardas rašė apie Vienos teatrą: „Burgtheater jau seniai meno prasme bankrutavo, o jo aktoriai yra kas vakarą išeinantys į sceną bankrotai.“ Mes tai galėsime pakartoti apie kitą – politinį Lietuvos teatrą. Nustebtume, jei būtų kitaip.

Kultūros savaitė