Į Gižus, miestelį Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, vykome vedami noro susitikti, išgirsti ir įsiklausyti, kaip ir kuo gyvena žmonės ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet kaimiškose vietovėse. Visi pašnekovai – Vidas Rudzevičius, Nijolė Vaitūnaitienė ir Onutė Maksvytienė – kuklinosi ir lyg susitarę sakėsi neturintys ką papasakoti, nežinantys, kuo galėtų būti įdomūs, kad apie juos  reikėtų rašyti. O dar įdomiau, kad įpusėjus pokalbiui jie sutrikę perklausdavo, ar „gerai prieš kamerą šneka“.

Iš pradžių tai stebino, bet paskui ši paslaptis lyg ir paaiškėjo. Paskutinį kartą  Gižai į visos Lietuvos žiniasklaidos akiratį pakliuvo šių metų pavasarį, kai miestelyje apsilankė ir su gyventojais susitiko Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Žurnalistai ta proga nevengė tiek gižiečių, tiek ir vietos valdžios „patraukti per dantį“ dėl esą karštligiškai suorganizuotų masinių talkų, neva siekiant kuo geriau prieš šalies valdžią pasirodyti. Kalbinti gižiečiai neslėpė nusivylimo tokia žiniasklaidos pozicija. Gūžčiojo pečiais ir retoriškai klausė: ar įmanoma gyvenvietę šitaip prikelti ir gražiai sutvarkyti vos per keletą dienų? „Pabandykit taip gražiai visą kaimą greitai sutvarkyti, pažiūrėčiau, kaip pavyktų“, – pusiau juokais stebisi Vidas, kuriam savo gimtąją sodybą pavyzdingai sutvarkyti ir išpuoselėti, kaip pats sakosi, prireikė viso gyvenimo.

Galbūt todėl, kad neturėjome tikslo išgirsti „teisingų“ prieš kamerą ištartų žodžių, pasitvirtinti išankstinio „iš miesto“ atsivežto žinojimo, ir tik truputį klausėme, bet labai daug klausėmės, išgirdome be galo įžvalgių, išmintingų, geranoriškumu ir optimizmu dvelkiančių svarstymų. Apie darbą, žmones, bendruomenę ir užkrečiamą norą gyventi gražiau.

Kai nepadėti negali

Tai, kad noras gražiai gyventi, tvarkytis ne tik savo aplinką, bet ir viešas erdves, burtis ir dalytis savo patirtimi, organizuoti įvairius renginius ir projektus Gižuose tvyro jau seniai, neleidžia abejoti įvairūs įvertinimai ir pasiekimai. 2003 metais įkurta aktyvi kaimo bendruomenė, 2007-aisiais laimėtas gražiausios gyvenvietės titulas, buriasi bendraminčių klubai, organizuojamos parodos, skaitymai, vakaronės, šventės, ekspedicijos – visa tai nuopelnai, kurių kalbinti gižiečiai sau neprisiima. Sako, kad visa tai, sutelkus bendras jėgas ir vietos valdžiai skatinant, tarsi savaime išeina. „Jei žmonės prašo, jei nori burtis, kartu ką nors veikti, tai kaip gali neorganizuoti, kaip gali nedaryti“, – stebisi Gižų bibliotekininkė Nijolė, kitų meiliai vadinama „moterimi su motoriuku“.

Lyg susitaręs jai antrina ir Vidas, sakydamas, kad pagalba ir geranoriškumas užkrečia užvis labiausiai: „Žmonės čia geri, talkina, padeda, kai reikia. Ir aš pats taip mąstau, kad reikia nepavydėti, o pagelbėti, patarti, jei žmogus kreipiasi. Juk kuo daugiau aplink žmonių tvarkysis, tuo visiems gražiau bus.“

Sunku nepajusti, kad bendruomeniškumas čia visų pirma neformalus, „nenuleistas iš viršaus“, bet visiškai natūralus, kylantis iš vidaus. Net neklausiami gižiečiai vienas kitam gerų žodžių negaili, nebijo kaimynų pagirti, už pagalbą padėkoti, kito sėkme pasidžiaugti. Ir sako, kad geras pavyzdys, iniciatyva užkrečia, įtraukia, jai tiesiog negali likti abejingas.

„Aš džiaugiuosi, kad esu kaimietė, džiaugiuosi, jog esu iš mažos bendruomenės. Nes artumas, galimybė su kitais bendrauti – man didžiulė vertybė“, – neveidmainiaudama sako Onutė. Pasak jos, bendruomenė stipri ir gyvybinga tada, kai žmonės geranoriškai susitelkia, ne tik save, bet ir vienas kitą pastebi, vedami ne bergždžio smalsumo, bet norėdami nuoširdžiai  patarti, pagelbėti.

Ne verkšlenti, bet daryti

Nors mūsų pokalbiuose tikrai netrūko optimizmo, nuoširdumo ir kuklumo, gižiečių naivumu apkaltinti niekaip negali. Skaudžiai atsiliepusi emigracija, senstantis ir tuštėjantis kaimas, atlyginimus bei pajamas apkarpiusi krizė – tai dar vienas neišvengiamas visų pokalbių leitmotyvas. Tačiau tokios kalbos ilgai netrunka: sunkūs laikai ar akimirkos praeina, kai dirbi, nenuleidi rankų ir tinkamai nusiteiki, – tvirtino kiekvienas savaip, bet visi vieningai.

„Jokie dalykai neateina greitai ir labai lengvai, dėl to reikia daug dirbti ir stengtis. Žmonės dabar visko tiesiog per greitai nori, o kai iš karto negauna,  pradeda skųstis, verkšlenti, valdžią keikti. O man atrodo, nors ir sunku, nors ir trūksta kai ko, svarbu susitelkti, dirbti ir prisiminti, kad viskas praeis, kad bus geriau, – patirtimi dalijosi kartu su vyru didžiulį ūkį administruojanti Onutė. – Svarbiausia – santykis su žmogumi, atsakomybė. Jei man sunku ar negera, negaliu trenkti durimis ir viską mesti. Jaučiuosi atsakinga už tuos, kurie pas mus dirba.“

„Nėra nei labai paprasta, nei lengva, bet kai nori, kai jauti, kad reikia – imiesi veiklos, darai, o tada ir pasidaro šis tas“, – svarstė Nijolė, pasakodama apie Gižų bibliotekoje jos inicijuotas įvairiausias veiklas.

Vidas taip pat sakė, kad ir kaip sunku būtų ir sveikatos trūktų, vis tiek iš lėto krutės ir savo augalais rūpinsis, nes kitaip tiesiog būti negali.

Sunku likti abejingam, kai girdi, kaip žmonės džiaugiasi tuo, ką turi, vertina savo bei kitų darbą ir nesiskundžia, net jei kartais ir sunkiau sekasi. Atsakomybė už kitą, neatsainus požiūris į aplinką ir noras vienas kitam padėti, regis, ir yra šios mažos bendruomenės stiprybė. O kai tokių bendraminčių būrys didėja, kai vietos valdžia skatina ir pati iniciatyvą rodo, turbūt neverta stebėtis, jog žmonės drąsiai sako, kad ne tik išgyventi, bet ir gražiai gyventi nėra jau taip sudėtinga.

Bus daugiau.

Parengė Lina Valantiejūtė

Video: Lina Valantiejūtė ir Povilas Zaleskis