Pokalbis apie tiriamosios žurnalistikos iššūkius ir tendencijas, interneto įtaką žiniasklaidai ir tradicinių žiniasklaidos priemonių ateitį su amerikiečių kilmės Didžiojoje Britanijoje gyvenančiu profesionalios tiriamosios žurnalistikos atstovu Gavinu MacFadyenu.

Žilvino Svitojaus nuotrauka

Dažnai kalbama apie tai, kad šiuolaikinei žiniasklaidai tiriamoji žurnalistika vis mažiau įdomi ir aktuali. Esą ji brangiai kainuoja, o auditorija ja nesidomi. Ar iš tiesų galima sakyti, kad tiriamoji žurnalistika patiria krizę?

Taip, sakyčiau, kad tai pasaulinė tendencija ir galima kalbėti apie krizę, kuri yra ištikusi tiriamąją žurnalistiką. Matau dvi pagrindines to priežastis. Visų pirma, manau, kad tai labai glaudžiai susiję su bendru politiniu klimatu, kuris vyrauja visame pasaulyje pastaruosius dvidešimt metų. Valdžioje esančios politinės jėgos, nevarbu ar jos prisistato kaip dešiniosios, ar kaip kairiosios, realiai nebekonkuruoja tarpusavyje, nepateikia jokių alternatyvių politikos vizijų. Ir nors keičiasi valdžios, politika, deja, – ne. O kai tai trunka taip ilgai, esu įsitikinęs, kad užaugs nauja karta, kuri apskritai nenutuoks, jog poltikoje galimos alternatyvos ir idėjų kova. Jau dabar beveik nebeliko alternatyvų poreikio, opozicinės kultūros.

Praėjusio amžiaus trečiajame, šeštajame ar septintajame dešimtmetyje opozicinė kultūra egzistavo, ir jos apogėjus, be abejo, buvo kultūrinė septintojo dešimtmečio revoliucija Vakaruose. Ir kaip mes puikiai žinome, ji turėjo labai aiškių ir stiprių politinių implikacijų. Idėjų konkurencija, naujų politinių idėjų sklaida buvo vienas iš esminių lūžių, pakeitusių visą Vakarų visuomenę.

Valdžioje esančios politinės jėgos, nevarbu ar jos prisistato kaip dešiniosios, ar kaip kairiosios, realiai nebekonkuruoja tarpusavyje, nepateikia jokių alternayvių politikos vizijų.

Dabar, drįsčiau sakyti, to nebeliko. Yra vienas, vieningas, vyraujantis, nekvestionuojamas politinis požiūris. O tokiame pasaulyje tampa be galo sunku ką nors kritikuoti, dalytis alternatyviomis įžvalgomis, galų gale kai ką tirti ir taip atkreipti kitų dėmesį į problemas. Maža to, žmonės, mėginantys kvestionuoti vykdomą politiką, atskleisti tamsiąsias jo puses, tampa nepageidaujami ir pavojingi pačiai sistemai. Politinės tiesos monopolija nepripažįsta jai nenaudingų alternatyvų, ji nenori nei jų matyti, nei apie jas girdėti. Žinoma, pokyčių ir alternatyvų poreikis visuomenėje egzistuoja, ir JAV prezidento rinkimų kampanija tai puikiai patvirtino. Tačiau visuomenei trokštant pokyčių ir balsuojant už juos žadantį kandidatą ne tik amerikiečiams, bet ir visam pasauliui, regis, tenka nusivilti. Su nežymiais ir todėl nereikšmingai pakeitimais iš esmės laikomasi tos pačios politinės linijos, to vieno vienintelio „tikro“ politinio kelio.

Ir tokiomis sąlygomis žurnalistams, ypač tiems, kurie nori užsiimti tiriamąja žurnalistika, gali nusvirti rankos. Jei esi skeptiškas, jei ieškai įrodymų, jei matai, kad dalykai vyksta ne taip, kaip turėtų, jei žinai, kad vis dažniau priimami neetiški, moraliai neteisingi politiniai sprendimai, su tuo negali taikytis ir užsimerkti. Tačiau ir papasakoti, pranešti apie tai negali, nes sistema tokią informaciją diskredituos kaip nepatikimą ir atmes. Pirmiausia savininkai ir redaktoriai, baimindamiesi nepalankios politikų reakcijos, o tada gal net ir kolegos pasiūlo į tai tiesiog nebesivelti.

Kita vertus, negalima nepastebėti ir labai svarbaus ekonominio veiksnio. Finansiniai dalykai tiriamajai žurnalistikai yra gyvybiškai svarbūs, nes ji – viena brangiausių žurnalistikos sričių. Jai reikia daug laiko, daug žmonių, daug finansinių išteklių, bet jei niekam nereikia rezultato – naivu tikėtis, kad tai bus tęsiama toliau. Taigi esant nepalankiam politiniam klimatui ir labai sunkioms finansinėms problemoms, tokioms sunkioms, kad net didžiausi dienraščiai kas savaitę netenka savo žurnalistų ir reporterių, tiriamajai žurnalistikai iš tiesų kyla rimtas pavojus. Ypač kai tai kliūva valdantiesiems, turtingiesiems ir galingiesiems. Juk jiems, priešingai nei visuomenei, tikrai geriau, kad žurnalistai nesidomėtų, netirtų ir nesiaiškintų, kaip priimami sprendimai, kaip atliekami sandoriai ir ką visa tai reiškia paprastiems žmonėms.

Galbūt todėl 75 % visų tiriamosios žurnalistikos projektų Britanijoje ir JAV dabar finansuoja ir atlieka ne žiniasklaidos priemonės, bet įvairios nevyriausybinės organizacijos tokios kaip „Greenpeace“, „Human Rights Watch“, „Transparency International“ ir pan. Jie, regis, neturi ko bijoti ir nori, kad visuomenė žinotų tai, kas svarbu ir lieka neatskleista.

Kita vertus, net ir kalbėdamas apie tai, kad nebeliko opozicinės kultūros, o alternatyvus mąstymas tampa niekam nereikalingas, nedrįsčiau sakyti, kad Vakarų visuomenėse funkcionuoja išorinė cenzūra. Viskas yra kur kas sudėtingiau ir tam tikra prasme subtiliau.

Už išorinę cenzūrą žurnalistui kur kas pavojingesnė yra savicenzūra. Manau, kad, kalbant apie žiniasklaidą, būtent čia ir slypi pats didžiausias pavojus bei grėsmė.

Už išorinę cenzūrą žurnalistui kur kas pavojingesnė yra savicenzūra. Manau, kad, kalbant apie žiniasklaidą, būtent čia ir slypi pats didžiausias pavojus bei grėsmė. Žurnalistai visame pasaulyje vis dažniau pasirenka savicenzūrą, nes baiminasi, kad bekompromisis profesinis elgesys gali pakenkti jų karjerai. Jie puikiai žino, kad iš esmės nėra jokios alternatyvos, jie negali tiesiog pereiti į kitą žiniasklaidos priemonę, kuri turi kitokį požiūrį. Nes tokių žiniasklaidos kanalų iš esmės beveik nėra. Todėl žurnalistai tampa labai atsargūs dėl to, kaip ir ką rašo. Jei įsiutinsi redaktorių ir būsi išspirtas iš darbo, nebus taip lengva susirasti kitą darbo vietą. O redaktoriai tai puikiai žino, todėl elgiasi taip, kaip elgiasi, ir visai nemato reikalo keistis.

Gal todėl, kaip jau minėjote, vis daugiau tyrimų atlieka ne žiniasklaidos priemonės, o įvairios nevyriausybinės organizacijos ir tyrimų centrai?

Visi tie, kurie atlieka tikrai profesionalius ir reikšmingus tyrimus ir dirba su nevyriausybininkais, iš esmės turi didžiulią patirtį, kurią įgijo ne kur nors kitur, bet tradicinėse žiniasklaidos priemonėse. Tik tai, ką jie gauna dirbdami ne žiniasklaidai, o tiems, kuriems tikrai rūpi viešasis interesas, yra kur kas didesnė laisvė. Nepaprastai svarbi yra ir galimybė dirbti kartu geriausiais savo sričių specialistais iš skirtingų šalių. Visus juos sieja bendras interesas bei noras išsiaiškinti tiesą ir visiškai nevaržo kvaila žiniasklaidos priemonių tarpusavio konkurencija, dėl kurios dažnai vengiama dalytis informacija, nors dėl to nukenčia rezultatas, tyrimai būna tik daliniai ir nebaigti.

Kalbėdamas apie pastaruoju metu skandalingai pagarsėjusį projektą „Wikileaks“, su kuriuo ir pats esu susijęs, norėčiau pabrėžti, kad tai, jog jie sugebėjo prie vieno stalo susodinti ir išlaikyti tokius žiniasklaidos grandus kaip britų „The Guardian“, amerikiečių „The New York Times“, vokiečių „Der Spiegel“, prancūzų „Le Monde“, mano galva, yra didžiulis ir labai svarbus pasiekimas. Tai anaiptol nebuvo nei paprasta, nei lengva, nes tokio kalibro leidiniai nėra pratę dirbti kartu. Žinoma, iš dalies taip yra todėl, kad jie yra gana dideli ir įtakingi. Tačiau jei esi mažesnis leidinys ir neturi didžiulės auditorijos, vienintelis būdas pasiekti gerų rezultatų – kooperuotis ir dirbti kartu su kolegomis.

Užsiminėte apie „Wikileaks“. Tai ganėtinai nauja žiniasklaidos sritis, todėl norisi klausti: kaip naujos žiniasklaidos formos ir informacijos kanalai keičia pačią žiniasklaidą ir žurnalistiką? Kokia reikšmė šiame kontekste tenka internetui?

Esu įsitikinęs, kad intereto poveikis žiniasklaidai ir žurnalistikai – didžiulis ir labai teigiamas. Internetas ir viskas, kas su juo susiję, turi didžiulią galią. Jis nemokamas, sujungiantis daugybę žmonių. Be to, o žurnalistams tai ir yra svarbiausia, tai neišsenkantis necenzūruotos visų sričių naujienų ir informacijos šaltinis. Tarkime, „Youtube“ poveikį sunku pervertinti – jis tiesiog milžiniškas. Puikiai suprantu, kad jame daugybė namų vaizdelių, visuomenei nereikšmingų ir tik pramogai skirtų siužetų. Bet jame yra ir daugybė tikrai reikšmingų bei svarbių vaizdų, kuriuos mes visi galime pamatyti.

Esu įsitikinęs, kad intereto poveikis žiniasklaidai ir žurnalistikai – didžiulis ir labai teigiamas. Internetas, ir viskas, kas su juo susiję, turi didžiulią galią.

Kitas dalykas, kurio manęs dažnai klausia – ar tai, kad internetas yra atviras, nemokamas ir visiems prieinamas, nesukelia problemų dėl pateikiamos informacijos patikimumo, juk žmonės, skelbiantys informaciją, esą nėra niekam atskaitingi. Taip, tai tiesa, bet būtent todėl manau, kad jei keičiasi žiniasklaidos kanalai, didėja jų įvairovė bei intensyvėja informacijos srautai, žurnalistai yra reikalingi kaip niekad. Ši profesija nepraranda savo aktualumo, veikiau priešingai. Žmonės, kurie moka dirbti su informacija, žino, kaip tai daryti, kaip ją patikrinti, apdoroti, susieti vienus dalykus su kitais ir kaip pateikti skaitytojui, klausytojui ar žiūrovui, yra be galo svarbūs ir reikalingi.

Pagrindinis žurnalistų įsipareigojimas, jų pašaukimas – atskleisti ir sakyti tiesą. Šaltiniai ir informacija yra labai svarbu, bet tai tik žaliava, kurią reikia mokėti apdoroti, o pagrindinis tokio darbo motyvas turi būti atskleisti tiesą, o ne tarnauti kokiems nors interesams ar pasirinkti nutylėti tai, kas žinoma.

 Būtent tarnavimas kokiems nors žinomiems ar slaptiems interesams asocijuojamas su lietuviška tiriamąja žurnalistika. Laidos ar reportažai, kurie pristatomi kaip tiriamieji, būna daug panašesni į užsakomuosius, skirtus susidoroti su politiniais oponentais ar verslo konkurentais. Ar tai mūsų lietuviškos žiniasklaidos ir politinės kultūros problema, ar galima tokių dalykų matyti ir kitur?

Kai girdžiu tokius dalykus, mąstau, kad žiniasklaidos priemonių savininkai, kad ir kas jie būtų, gali arba nustatyti profesnius standartus ir griežtai jų laikytis, arba gali viso to nepaisyti, ir tada „tiriamoji žurnalistika“ virs ginklu politinių ir ekonominių interesų kovoje. Jei jie pasirenka antrąjį kelią, jie turi būti demskuojami ir už tai baudžiami, nes su žurnalistika tai neturi nieko bendra ir tarnauja tik privatiems interesams. Tuo tarpu žurnalisto darbas – ginti ir tarnauti viešajam interesui. Parodyti ir atskleisti žmonėms ne tai, ką jie galbūt nori ar ką jiems įdomu matyti, bet tai, ką jie privalo žinoti, kas yra visiems svarbu. Apie tai mes turime kalbėti ir rašyti, į tai gilintis. Tokia mūsų profesinė pareiga.

Žurnalisto darbas – ginti viešąjį interesą ir jam tarnauti.

Ar imtumėtės prognozuoti, kaip žiniasklaida plėtosis ateityje? Kas laukia tokių projektų kaip „Wikileaks“?

Ne, tikrai nesiimčiau prognozuoti, nes viskas yra pernelyg kompleksiška. Per daug grėsmių, ir mes net nežinome, kurios grėsmės yra realios, kurios – ne. Neaišku, kaip „Wikileaks“ sugebės į jas atsakyti, ką dar jie sugalvos. Būdai, kuriais šis projektas bus plėtojamas, gali būti tokie unikalūs, kad aš tiesiog negaliu jų numatyti, nes ten dirbantys žmonės yra be galo sumanūs ir protingi.

Kai Gutenbergas išrado savąją spausdinimo mašiną, buvo galima nujausti, kad tai – didžiulis pasiekimas. Tačiau, ko gero, niekas nebūtų ėmesis prognozuoti, kad jis pakeis tiek dalykų ir į ką evoliucionuos. Nesakau, kad „Wikileaks“ yra toks pat galingas projektas kaip Gutenbergo spausdinimo mašina, tačiau esu įsitikinęs, jog tai – tikrai labai svarbus ir reikšmingas dalykas. Projekto idėja ne tik unikali, bet ir labai užkrečiama. Ir ji jau plinta. Ypač tose šalyse, kur turėti svarbią ar net slaptą informaciją gali būti pavojinga gyvybei. Tarkime, Brazilija – puiki šalis, kurioje dirba daug labai protingų ir gerų žmonių, tačiau jei jie disponuos svarbia informacija, kuri kam nors nepalanki, gali būti tiesiog be jokių ceremonijų sumušti ar net nušauti vidury gatvės.

Pokalbio pradžioje kalbėjote apie realių politinių alternatyvų neegzistavimą, tačiau norisi klausti: gal vis dėlto matote terpę, kur toji alternatyva gali atsirasti ir skleistis?

Taip. Ta terpė – internetas. Esu visiškai tuo įsitikinęs. Laikraščiai nespausdina jūsų tyrimų ir rašinių, televizija netransliuoja jūsų reportažų? Dėkite juos į internetą! Jei darbas atliktas sąžiningai, tiksliai ir su deramu požiūriu, jei jis svarbus – jis neliks nepastebėtas. Žinau, kad tai skamba idealistiškai, bet taip yra.

Tačiau vis dar išlieka interneto prieinamumo klausimas. Ar, Jūsų manymu, internetas jau yra pasiekęs tokį patį pasiekiamumo lygį visuomenėje kaip spauda, radijas ar televizija?

Ne, bet pasiekiamumas nuolat auga. Kitas svarbus dalykas, žmonės turi suvokti, kuo verta pasitikėti ir kuo – ne. Net jei žmonės vis dažniau kalba apie tai, kad televizija nerodo nieko gero ir vertingo, jie ją vis tiek laiko patikimos informacijos šaltiniu. Jei kas svarbaus nutinka, pirmiausia jie įsijungia televizorių.

Net jei žmonės vis dažniau kalba apie tai, kad televizija nerodo nieko gero ir vertingo, jie ją vis tiek laiko patikimos informacijos šaltiniu.

Tačiau pamažu tai keičiasi. Štai Britanijoje ir JAV žmonės vis daugiau ir dažniau jos domininčios ir svarbios informacijos ieško internete. Maža to, čia jie gali ir tiesiogiai užduoti klausimų, gauti atsakymus, diskutuoti ir toliau gilintis į dalykus. Su televizoriumi, deja, nepasišnekėsi...

Taigi susidomėjimas, informacijos poreikis yra, todėl yra ir pasiūla. O kuo daugiau vartotojų, tuo aukštesni tampa ir internetinės žiniasklaidos standartai. Ji turi būti operatyvi, patikima, nes žmonės būtent to iš jos ir tikisi. Ir tai gerokai koreguoja tradicinės žiniasklaidos sampratą.

Pavyzdžiui, Amerikoje populiarėja projektas, kuriame po atliktų rimtų tyrimų į internetą dedama visa su tyrimu susijusi turėta medžiaga. Tuomet žmonės gali tikrinti, žiūrėti, kaip ir kokios išvados buvo padarytos, kuo remiantis ir pan. Tai gerokai prisideda prie žiniasklaidos skaidrumo. Ir dar svarbiau, kad žurnalistai kitose pasaulio šalyse gali šia medžiaga naudotis siekdami patobulinti, pagilinti savo tyrimus.

Natūraliai kyla klausimas: jei interneto galia auga, kas tuomet laukia tradicinės žiniasklaidos priemonių  ir žurnalistikos?

Jų įtaka menksta. Televiziją labai susilpnino tai, kad ji tapo itin komercializuota. Net tokie kanalai kaip BBC tapo komercializuoti, konservatyvūs ir savotiškai įbauginti. Televizija, jei ji neatsispiria komercijai, jei netampa ta vieta, kurioje svarstomi, diskutuojami ir aptariami visuomenei reikšmingi dalykai, tampa tiesiog laiko rijimo priemone, kuri nieko neišmoko ir nieko neduoda. Tai žinodami, galime suprasti, kodėl žmonės taip menkai žino tam tikrus dalykus ir taip nedaug supranta apie vykstančius procesus. Maža to, manau, tokia situacija yra netgi pavojinga, nes toks visuomenės bukinimas vaizdu persmelkia viską, net švietimo sistemą.

Tai, ką sakau, toli gražu nereiškia, jog tiesiog pasyviai iš šono stebiu susidariusią situaciją ir konstatuoju, kas blogai. Toks veikimas, manau, yra netinkamas. Mes, žurnalistai, visi kurie dirbame žiniasklaidoje, turime ne pasyviai stebėti, bet labai aktyviai imtis veiksmų ir ginti tai, kas mums svarbu. Todėl taip vienareikšmiškai pasisakau už internetą ir tokius projektus kaip „Wikileaks“. Nes tai leidžia nauju, anksčiau nežinotu būdu plėtoti savo veiklą ir atlikti profesinę misiją.

Nenoriu tik sėdėti ir stebėti tai, kas vyksta. Noriu veikti ir keisti dalykus į gera.

Žurnalistika niekada nebuvo lengva profesija, ir ji visada susidūrė su iššūkiais. Tai, kas vyksta dabar, nedaug skiriasi nuo procesų, vykusių praeityje. Tiesiog pasikeitė technologijos, žmonės, padaugėjo žmonių, kurie į tai įsitraukia. Tada, kai prieš trisdešimt penkerius metus pradėjau dirbti žurnalistu, žiniasklaida buvo kur kas elitiškesnė profesija. Redakcijose dirbo itin išsilavinę, turintys ką pasakyti žmonės. Dabar to kur kas mažiau. Žurnalistu būti tapo madinga, paprasta ir esą nereikia didelių pastangų. Galbūt tai iš dalies sudaro prielaidas stiprėti tam bukinančios žiniasklaidos poveikiui, apie kurį kalbėjau.

Tačiau, nepaisydamas to, buvau ir esu optimistas. Juk žurnalistų misija – kovoti. Kaip jau sakiau, nenoriu sėdėti ir stebėti tai, kas vyksta. Noriu veikti ir keisti dalykus į gera. Turime kalbėti už tuos, kurie neturi teisės ir galimybių pasisakyti. Ir jei to nedarome, mes, kaip žurnalistai, neatliekame savo darbo.

Kalbėjosi ir parengė Lina Valantiejūtė

Londone įsikūrusio Tiriamosios žurnalistikos centro įkūrėjas ir vadovas, Londono City universiteto Žurnalistikos mokyklos profesorius, daugelio tiriamųjų televizijos laidų prodiuseris ir kūrėjas Lietuvoje viešėjo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus kvietimu.