Benedikto XVI pokalbių su Peteriu Seewaldu knyga „Pasaulio šviesa: popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai“, vos spėjusi pasirodyti, sulaukė padidėjusio dėmesio, nes ten išsakytos kai kurios mintys sukėlė nevienareikšmių vertinimų. Be abejo, labiausiai akcentuojamas popiežiaus pasisakymas dėl prezervatyvų naudojimo ŽIV atveju, kad tai „gali būti pirmas žingsnis moralumo kryptimi, pirmoji atsakomybės prielaida, būdas atkreipti dėmesį, jog ne viskas leistina ir kad negalime daryti tai, ko tik užsigeidžiame.“ Šios mintys tapo tikra sensacija praėjusios savaitės pasaulinės žiniasklaidos priemonėse.

Viena vertus, turėtume pastebėti, kad kol kas nėra jokio oficialaus Katalikų Bažnyčios dokumento, kuriuo ši popiežiaus pozicija būtų oficialiai įteisinta. Kol kas tai yra asmeninė popiežiaus nuomonė, kurią galime vertinti kaip pastoracinę gairę. Ji išimtinai svarbi Afrikoje besidarbuojantiems misionieriams, nes tarp pastarųjų ir humanitarinių organizacijų šiuo klausimu tvyrojo įtampa, kuri trukdė teikti veiksmingą pagalbą AIDS ir ŽIV epidemijos siaubiamiems afrikiečiams.

Tačiau šie popiežiaus žodžiai nėra kažkur pakybę. Nors jo pirmtakas Jonas Paulius II buvo griežtai atmetęs bet kokio kompromiso „prezervatyvų klausimu“ galimybę, tam tikrų ženklų, kad bus pasiektas dabartinis taškas, buvo galima įžvelgti jau 1996-aisias, kai Prancūzijos vyskupų konferencijos socialinė komisija priėmė išvadą dėl prezervatyvų naudojimo AIDS ir ŽIV atveju. Toji išvada sutapo su dabartinio pontifiko pozicija, o anuometinė Vatikano vadovybė jos nekomentavo.Tai sudarė prielaidų nuomonei, kad taip buvo atliktas savotiškas „eksperimentas“, kokia bus visuomenės reakcija į tokio pobūdžio sprendimą.

Kita vertus, dalis katalikiškų šeimų aktyvistų ir moralės teologijos specialistų žinią apie Benedikto XVI nuomonę sutiko be entuziazmo, nes daug metų kruopščiai rinkti argumentai apie baisingą prezervatyvų blogį yra tarsi kvestionuojami. Nors išsyk pasigirdo balsų, kad popiežiaus nuomonė jokio naujo požiūrio Katalikų Bažnyčios mokyme nereiškia, tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Iki šiol visų kontraceptinių priemonių vartojimas buvo laikomas „blogiu iš esmės“, „vidujai blogu veiksmu“ (intrinsece malum). Kitaip tariant, šis teologinis apibrėžimas reiškia, kad jokios aplinkybės negali sumenkinti vienu ar kitu veiksmu atliekamo blogio. Štai enciklikoje „Veritatis splendor“ sakoma: „Apie vidujai blogus veiksmus, susijusius su kontracepcijos praktika, kuria santuokos aktas sąmoningai padaromas bevaisis, Paulius VI moko: „Kartais leidžiama pakęsti mažesnį moralinį blogį, norint išvengti didesnio blogio arba patarnauti didesniam gėriui, tačiau niekados, net dėl rimčiausių priežasčių, neleistina daryti bloga, siekiant gera. Vadinasi, negalima pozityvaus valios akto objektu rinktis to, kas savo esme pažeidžia moralinę darną ir todėl daro gėdą žmogui, nors ir būtų siekiama saugoti ar kelti pavienių žmonių, šeimų ar visuomenės gerovę.“ Tokios ištaros, atrodytų, nepaliko jokių properšų kitokiam požiūriui.

Šioje perspektyvoje Benedikto XVI svarstymai išties atrodo revoliucingi, nes jie teigia, kad toks veiksmas kaip prezervatyvo naudojimas ligos atveju (kas iki šiol buvo laikoma „blogiu iš esmės“) ne tik yra kaip nors toleruotinas, bet net yra „morališkai atsakingas“. Tačiau tokie minties posūkiai neturėtų mūsų gluminti. Juk kontraceptinių priemonių vertinimas nėra dogminis lygmuo, o aktualus Bažnyčios mokymas, kuris yra dinamiškas, o ne statiškas, susijęs su laikmečio iššūkiais.

Šį teiginį galėtų iliustruoti ryškūs pokyčiai Bažnyčios mokyme kai kuriais klausimais, kurie atrodė nekvestionuojami. Pavyzdžiui, prieš porą šimtų metų invazija į lavoną buvo laikoma mirtina nuodėme, o dabar popiežiai skatina organų donorystę. Tas pat pasakytina ir apie palūkanas, kurių ėmimas viduramžiais buvo laikomas sunkia nuodėme, o dabar banką turi pats Vatikanas. Todėl niekas negali garantuoti, kad nebus pokyčių ir gimimo kontrolės klausimais. Tuo labiau kad dabartinio pontifiko svarstymai parodė, jog 1968 m. paskelbta Pauliaus VI enciklikos „Humanae vitae“ redakcija nėra be trūkumų.

Be abejo, Benediktas XVI puikiai žino visas šias teologines peripetijas ir kokių pasekmių ateityje gali sukelti jo nuomonė, tačiau, kaip pats teigia minėtoje savo knygoje „Bažnyčia rūpinasi žmogumi“, šis rūpestis turėtų viršyti teologines konstrukcijas ir siekti pačias pastarojo egzistencijos gelmes.