Akcija „Kelias“ 1990.12.10. Gediminas Urbonas ir Džiugas Katinas. Kęstučio Vanago nuotrauka.

2010 m. spalio 27 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko Lietuvos kompozitorių sąjungos ir NDG rengtas tarpdalykinis seminaras „1990-ieji:  paralelinės tikrovės / subjektyvūs pasakojimai“ (kuratorė – Rūta Stanevičiūtė). Jame savo subjektyviais prisiminimais, akademiniais apibendrinimais ir svarstymais dalijosi filosofai, muzikologai, menotyrininkai. Organizatoriams leidus spausdiname pranešimą apie 1990-uosius teatre.

(Nepamirštant, kad teatras glaudiausiai iš visų menų susijęs su realybe kaip aktualiausiai ir tiesmukiausiai reaguojantis į tikrovę, reikėtų priminti tų metų situaciją mums patiems, jau nešneku apie tais metais gimusią šios auditorijos dalį. Taigi, tų metų fonas buvo ore visąlaik tvyrojusi įtampa. Kompartijos atsiskyrimas, kitų organizacijų atsiskyrimai nuo sąjunginių, nepriklausomybės paskelbimas, Maskvos reakcijos laukimas, blokada. Nuo vasaros sumažėję, spausdinami ant prastesnio popieriaus leidiniai. Rudenį stiprėjanti karinė Maskvos grėsmė ir šąlantys žiūrovai teatruose ir kitur. Metai iš esmės pasibaigė 1991-ųjų sausio 13-ąja. Kaip į visa tai reagavo – ar reagavo – teatras, jo kūrėjai?)

1990 m. sausio 1 d. pilietis, neseniai buvęs piliečiu K, bet dabar gyvenantis naujų metų viltimis, kurios užima buvusio susitaikymo su nepakeičiama realybe vietą, - bet po dešimtmečio kito vėl atvirsiąs į jau kitos kokybės pilietį K – tądien iš pašto dėžutės išsiima nebe „Komjaunimo tiesą", o pirmąjį „Lietuvos ryto" numerį. Ir pirmas puslapis gali pritrenkti net šiandien, ir šiandien daugiau nei tada: didžiulis Antano Šakalio piešinys, skelbiantis Lietuvių kalbos metus, o piešinyje pavaizduoti Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis laiko Mažvydo katekizmą. Tiek daug vietos kultūrai šiame dienraštyje, regis, daugiau nebus per amžius. Ir ne vien dėl pabiros laikraščio struktūros, kurį reikia išmokti skaityti, kaip ir dabar, po 20 metų: atsivertęs, nežinai, kas kur sudėta. Žvelgiant į tuos metus visada lydi švytuoklės principas: užuomazgų metas – ir rezultatai, net taip jau retai tampantys nesurežisuotais sutapimais.

Sausio 1-ąją dar – senųjų metų atbalsiai: režisierius Vytautas Balsys savo spektaklio pagal Algirdo Landsbergio pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“ proga kalba apie rezistenciją su istoriku Liudu Truska, o Rimas Tuminas supažindinamas su „Mis Vilnius-89“. Netyčinė simptomatika: jei Balsys šiandien yra Kauno mažojo, t.y. periferijos teatro režisierius, tai Tuminas drąsiai įsiveržia į popkultūros puslapius visuomet, kai tik sugrįžta iš Maskvos.

Tuomet popsas – vartojamas žodis, bet dar ne prie aukščiausia vadintos kultūros, ši gerbė savo nekaltybę. Bet minios lekia visur – ir į sausio 21 d. „Nazareth“ koncertą, ir prie sausio 24 d. nusileidusio lėktuvo su pargrįžtančiais Jonu Jurašu su žmona. Jie Lietuvoje  statys – su pertraukomis dėl įtampos teatre, dėl gatvės renginių ir Nepriklausomybės bylos – vieną pirmųjų aplinkos teatro spektaklių, „Smėlio klavyrai“. Teisybės dėlei – tais pačiais metais jį su šiuo žanru aplenks Saulius Varnas (niekad negrįšiantis į šią sferą) su pirmuoju Franzo Kafkos „Procesu“. Aktoriaus Albino Kėlerio vaikščiojimas teatro laiptų turėklais ir užkulisiais į tamsius Panevėžio kiemus žiūrovams darė įspūdį. Kaip ir vėlesnis spektaklio apgyvendinimas gastrolėms Vilniuje anuometiniuose Menininkų rūmuose ir jų kieme mėnulio pilnaties naktį.  

Eilinio Lietuvos piliečio bute (interjerą palikime Ernestui Parulskiui rekonstruoti būsimoje knygoje apie sovietinę aplinką) – televizorius su 4 programomis – Lietuvos TV, 1 ir 2 sąjunginėmis ir Leningrado. Ir nors šiandieninis LNT vadovas Audrius Matonis 1990-aisiais idealistiškai svarsto, kaip mus paveiks europinė televizija, teatrui  laiko dar pilietis K. turėtų, bet  – greta akivaizdžių frazių apie pasimetusį teatrą, bandantį spektakliais vytis gatvės mitingų ir Nepriklausomybės paskelbimo aktualijas – pasigirsta ir aktoriaus Regimanto Adomaičio frazė: „Ėjimas į teatrą jau buvo nesveikas reiškinys“ – ir aktorius tai aiškina teatro bilietais kaip tiesiog deficitine preke, kurią įsigyti buvo būtina (o jau ja gali ir savo dantistą, ir pažįstamą prekybininkę užganėdinti, nes reikalingi žmonės reikalingi visada). Scenos menais teatro dar niekas nevadino, jis buvo metaforiškas ir taip pat neflirtavo su judesio ar ne-dramos mėgėjiškumu. Nemenkas teatro epochos pabaigos ženklas – teatro rubrika „Kultūros baruose“, kuruojama Elonos Bundzaitės, 1990-aisiais praktiškai visuomet būdavo antra, po bendrųjų klausimų. Kitais metais jau ji ėmė užleisti vietą kitoms sritims.

Teatras išties pasimetęs ir ne dėl to, ką rinktis statyti: Valdas Vasiliauskas „Litmenyje“ (anuomet suvoktame kaip prastame, nes jau nebe Aleksos, o Drilingos  redaguotame – bet nelyginsime su šiandiena) etapiniame straipsnyje „Sudie geto teatrui“ primena: karo metais virte virė Vilniaus teatro gyvenimas, o dabar – „Ką rastume šiųdienių režisierių portfelyje, jeigu, neduokdie, tauta vieną iš jų sumindžiotų mitinge? (...) Kodėl šie per vargą ir be džiaugsmo sukurti nauji spektakliai panėšėja į praėjusio dešimtmečio pastatymų atnaujinimus ar E. Nekrošiaus ir J. Vaitkaus teatro likučius?“ Vieni, tęsia kritikas, bando atsiliepti į tautos lūkesčius ir taip stato naujus BAM-us ar įsisavina „plėšinius“, kiti ieško baltiškųjų šaknų, o treti bėdoja dėl nusidėvėjusių išraiškos priemonių“. Pavyzdžių patvirtinti tam pakanka – kad ir skandalingas atvejis, dėl kurio 1990 m. kovo 19 d. Teatro sąjungos suvažiavimas svarstė kritiko Egmonto Jansono nekultūringą elgesį – mat jis Kauno dramos teatre per Balsio „Penkių stulpų...“ spektaklį dalį antro veiksmo praleido bufete, o grįžęs iš pirmųjų eilių išrėžė visą tiesą aktoriams apie dar vieną sovietinės liaupsės partizanams variantą – kas, kad Landsbergio dramoje partizanais vadinta jau kita pusė (tai kritikas vėliau aprašė pasiteisinimo recenzijoje). Suprasdamas absurdą suvažiavime Remigijus Vilkaitis siūlė Jansoną „nubausti kūrybiškai – te jis parašo „Stagnacijos laikų teatro istoriją“.

Grįžtant prie teatro vaidmens – Vasiliauskas pateikia ir solidesnių šaltinių, sociologės B. Krukauskienės tyrimų rezultatus, pagal kuriuos, apklaustųjų nuomone, „teatras iš visų meno rūšių adekvačiausiai išreiškė lietuvių tautos lūkesčius, be to, mūsų publika, lyginant su kitų menų gerbėjais, yra intelektualiausia, labiausiai išsilavinusi“. Nediskutuosime dėl tyrimų ar jų metodikos, bet akivaizdu, kad šiandien paveikslas turėtų būti tikrai kitoks.

Taigi – repertuaras: Povilas Gaidys Klaipėdoje pristato Juozo Grušo „Herkų Mantą“, Vitalius Mazūras „Lėlėje“ – „Barborą Badvilaitę“, Gytis Padegimas Šiauliuose komediją „Pulkininko našlė“ ir Ionesco „Karalius miršta“ Kaune, Algimantas Pociūnas Panevėžyje Vaižganto „Nebylį“ – šį teatrologė Irena Aleksaitė pavadins „gerai supakuota preke“, nors tokių tais laikais skurdžiose parduotuvėse dar neturėjome). Iš esmės pastatymų ne tiek daug. Šalia tokių „dirbtinių pabudimų“ (Rūta Oginskaitė), kuomet buvo statomi išeiviai ir patriotinės pjesės, o Škėma, pasak Rūtos Vanagaitės, buvo tapęs „Atgimimo Laurinčiuku“, kita jau kuris laikas egzistavusi kryptis buvo iki soties prisivalgyti naujų pusiau-draustų pjesių – deja, jos visos per keletą metų susipaprastino iki 7-8 dešimtmečių absurdo teatro dramaturgijos ir ja pasibaigė. Kas, kad kritikai įrodinėjo, kad „absurdas nėra nesąmonė“ (Rūta Oginskaitė), vienintelis Kęstutis Žilinskas, Klaipėdoje, privačiai bandęs sukurti naują restorano ir teatro sintezę, pateikė geriausią absurdo egzistencinį peizažą, nes kūrė jį per veikėjų psichologiją. O – simptomiška – apie kitokio teatro galimybes – Brooką, Grotowskį – „Litmenyje“ rašė ne teatralai, o Šarūnas Nakas.

Bet vis dėlto, paneigdamos sparnuotas frazes, įsijungia ir Mūzų haubicos, visiškai ramiai sugyvenančios su gatvės patrankų gausmais: Jonas Vaitkus iššauna papliūpą – Mickevičiaus „Vėlines", kurios visiškai kitaip nei kiti teatrai, sujungia sceną su sale ne tik Arčikausko prikaltais prie kiekvieno žiūrovo kėdės kiaurais aliuminio puodeliais, šviečiančiais kaip spektaklio metu. Čia – lietuvių tautos išsilaisvinimo ir laisvės pojūčių kelias per Gustavo-Konrado personažo kančias. Po pusmečio jis pateiks „Getą“ – ir vėl – ne tiek kaip istoriją apie Vilniaus geto teatro fenomeną karo metais, kiek kaip paklusimo valdžiai ir pataikavimo jai studiją (iš esmės tai ir lietuvių teatro istorijos dalis).

Tais metais debiutuoja pirma režisierių, jau baigusių studijas nebe Maskvoje, karta.  Gintarui Varnui 1990-ieji – „Šėpos“ teatro suklestėjimo metai. Teatro sąjungos pastatas Gedimino 1, vėliau neaiškiai sąjungos vadovo parduotas, būdavo apgulamas. Reklama – tik iš lūpų į lūpas ir mažas raštelis ant durų „Spektaklis „Revoliucijos lopšinės“ (ar „Komunistinės nostalgijos“) įvyks tokią ir tokią dieną ir valandą“. Beje, tais metais iš Konservatorijos balkono per 73-iąsias Spalio revoliucijos metines kariniam paradui mojuos to spektaklio Lenino ir jo šutvės lėlės. „Šėpa“ sujungė vilnietiškos „Šopkos“ teatro tradicijas (o tai dar vienas, tuomet neaptartas, įžūlumas – priminti lenkmečio Vilniaus kultūrą!) su Vytauto V. Landsbergio, Liudviko Jakimavičiaus ir jaunų konservatorijos aktorių kuriamomis aktualijomis, kurių savo užtaiso galia niekaip nepavys jokios televizinės parodijos, bet dar svarbesnė buvo tiesiog atsiradusi galimybė tiesiogiai, be ezopinių kalbų ir metaforų parodijuoti Landsbergį, Prunskienę, Gorbačiovą. Tik smūgio jėga ilgainiui nusilps: jau tais pat metais Oginskaitė konstatuos, kad neatnaujinamos aktualijos tampa senienomis ir neigia patį mugės teatro žanrą.

Dar viena itin solidi, spaudoje pavėluotai, tik po trijų mėnesių, pastebėta pradžia: Vaitkaus mokinio Oskaro Koršunovo debiutas „... ten būti čia...“. Santvarkų kaitos kūdikis, fiksavęs tektoninius mąstymo lūžius ir tuometinės egzistencijos absurdą, pateiktas žavingai ir azartiškai – jau po 5 mėnesių šis spektaklis debiutavo didžiausiame pasaulyje Edinburgo Fringe festivalyje ir laimėjo „Fringe First“ prizą. Ir nors Koršunovas vėliau skambiai kalbės apie tai, jog jo karta gimė vienoje epochoje, gyvena kitoje, paskaičius jo pasakojimus apie tai, kaip jauniems konservatorijos studentams teko konkuruoti su tūkstančiais trupių Edinburgo gatvėse, abejonių nekyla: tai buvo ne tik rinkodarinis krikštas; vyresnės kartos kūrėjas seniai būtų tos minios išsigandęs ir bėgęs tolyn nuo nuodėmingos pigios gatvės reginių. Koršunovas ir jo trupė ne tik buvo pastebėti. Būtent tokia, net kiek agresyvi jėga jam leido vėliau kurti ir išlaikyti teatrą pagal tą pačią egzistencinę formulę, kai spektaklio vardas tampa karma – tik būdamas ten gali gyvuoti ir čia. Tačiau: po oberiutų trilogijos, kurtos su naujos kartos scenografais Aidu Bareikiu, Julium Ludavičium ir Žilvinu Kempinu, kompozitorium Gintaru Sodeika – OK daugiau nepasieks tokios postdraminio teatro viršūnės. Priešingai, po keleto metų jis pasuks aiškia gilaus įsiskaitymo į dramą kryptimi ir taip sunaikins (bent jau man aiškiai ir šiandien trūkstamo) kitokio teatro galimybę. Tačiau tais metais jis suteikė didžiulę teatrinio atgimimo viltį.

1990-ųjų Kalėdos buvo niūrios. Vaitkus degino Honeggerio „Žaną d´Ark ant laužo“, o Tuminas blokadiškai šaltoje Mažojoje akademinio scenoje kirto „Vyšnių sodą“. Po gatves važinėjo tankai, ir lygiai taip pat scenoje senoji epocha niekaip nemokėjo gražiai atsisveikinti su jai įprasta gyvenimo tvarka. Mes dar beveik nesupratome naujos rinkos, ką reiškia tie Lopachino siūlymai dvasios, bet ne materijos aristokratams: nuostolius nešantį sodą iškirsti, žemę padalinti ir išnuomoti. Vietoj nuostolių juk bus pelnas! Ne, mums patiems, kaip ir dvariškiams, tai atrodė neetiška. Spektaklyje matėme akivaizdų senosios kartos negebėjimą atsiverti naujovėms, bet kokios jos bus – supratimo neturėjome. Drama ryškiai aplenkė gyvenimą, ir tik šiandien kasdien vyšnių sodai pokši aplink mus ir mes vėl solidarizuojamės su Ranevskajos netekties skausmu. Kristiano Smedso 2009 m. pastatytas „Vyšnių sodas“ su mūsų aktoriais-legendomis – apie savos kultūrinės patirties netektis.

Tuo metu jau buvo įsisteigusios naujos studijos – naujos ūkiskaitos teatrai. Keistuolių teatras, pirmasis privatus teatras, 1990-aisiais persikraustė į Spaudos rūmus ir ten tebėra iki šiol. Birželio 2 d. uostamiestyje šventė – atidaromas rekonstruotas Klaipėdos dramos teatras. Blogai rekonstruotas, paaiškės po 18 metų. Buvo aibės studijų, kurių šiandien jau nelabai kas atsimena – studija „Ažuolas“, meno darbuotojų susivienijimas „Nuotaika“, Lietuvių nacionalinis teatras-studija, Laimos Kiškūnaitės trupė-komuna. Jų egzistavimas apsiriboja vienu ar keletu spektaklių. Kaip gyventi ir joms, ir esantiems teatrams – iškart po Nepriklausomybės paskelbimo spaudoje imti nagrinėti ir teatrų funkcionavimo keliai, ir čia į pagalbą atėjo nemažai garbintų užsienio ekspertų, taip pat ir išeivių. Beatričė Kleizaitė-Vasaris pasakojo savo įspūdžius iš apsilankymo akademiniame teatre: „Kitą vakarą nuėjau į B. Dauguviečio „Žaldokynę“. Maždaug panašu į tai, ką daro mėgėjų teatrai išeivijoje. Publikos plojimai, juokas rodo, kad dalis žiūrovų tarsi likę iš amžiaus pradžios lietuviškųjų vakarų. Nenoriu paneigti mėgėjų, (...) tačiau Akademiniam teatre tokio skirtingo lygio vaidinimų neturėtų būti“. Ir pateikia savo receptą – „suvakarėti ir išsaugoti etniškumą“ – t.y. tarsi sujungia visus tuos metus „Kultūros baruose“ trukusią Leonido Donskio diskusiją su Krescencijum Stoškum apie tradicijas ir inovatyvumą. JAV žurnalistas ir dramaturgas Robertas Coe sako jau šiandien garsią frazę „Mąstykime globaliai, bet veikime lokaliai“. Nes nepaisant iškilių pastatymų – o tokių 1990-ųjų lygio viršūnių šiandien jau ir viena sukurtų sezoną – konstatuojama bendroji krizė. Ir net aukso fondas, seni, po keliolika metų einantys spektakliai, ją tik paryškina. Dalia Mačionytė kalba apie tą pačią „Žaldokynę“ ir cituoja Adolfo Večerskio vaidinamą smuikininką Sapiegą: „Didelei muzikai, taip sakant, tangai ar „polkai papiljon“ mes dar inteligentų neišauginom. O gerą alų kiekviena kiaulė supranta“. Belieka karčiai ryti tą gerą alų, nes ši tiesa tebegalioja, ne viena tokia „Žaldokynė“ su didžiausiais anšlagais rodoma šiandien.

„Daugelis mūsų turi kompleksą ar nenatūralią reakciją į tai, ką galima būtų pavadinti delikačia kūrybos ir finansų problema“, – 1991-aisiais rašė Ramunė Marcinkevičiūtė, vardydama paties teatro spektakliais formuluotą opoziciją: vargšas menininkas Pirosmanis vs. didžiulio sodo savininkas Grigolas. Tai sujungti iškalbingiausias buvo Bernardo Sahlinso (direktorius, dramaturgas etc.) bandymas tariantis su Teatro sąjunga ir Kultūros ir švietimo ministerija keisti teatrinę, o vėliau – ir visų meno institucijų sistemą pusiau amerikietišku pavyzdžiu. Tai puikus ir tuomet itin retas žvilgsnis iš vidaus į šalies kultūros politiką, kurią atspindėjo jo minimas faktas: „Man būnant Lietuvoje iš biudžeto paskirta 10 milijonų rublių kultūrai ir 11 milijonų – policininkų uniformoms“.

Sahlinso suplanuotas 100 dienų moratoriumas teatrui pavyko,  teatro reorganizavimas – iš dalies. Sahlinsas JAV Informacijos agentūrai pateikia ataskaitą, paskelbtą ir „Kultūros baruose", ir mini momentus, vertus aukštosios komedijos:

„Ką dirba šis žmogus?“

„Jis atsakingas už teristorinę“.

„Jūs turite omenyje elektros saugiklius?“

„Taip“.

„Ką tas žmogus daro? Sėdi priešais saugiklius ir stebi juos?“

„Iš tikrųjų jų yra du“.

„Du. Kodėl šie du žmonės stebi saugiklius?“

„Jei kartais sugestų“.

Bet ilgalaikė programa užstrigo iki šiol. „Sistema suplanuota taip, kad neįsileistų naujo kraujo“, - konstatavo Sahlinsas. Tai patvirtina 1996 m. priimtas Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymas, tik užfiksavęs esamą padėtį, bet – be galimybių ją keisti. Jis galioja iki šiol, nors realybė jau pasikeitusi. Vilties pažadai liko prisiminimuose.

Tarsi to paaiškinimas ir 1990-ųjų post ir pre scriptum ilgiems dešimtmečiams: tais metais Nekrošius išties nepastatė nė vieno spektaklio. Bet jau gyvenimas ėmė siūlyti medžiagą, ji pradėta repetuoti. 1991 m. balandžio 15 d. – po penkerių pauzės metų! – po nutrauktų bent dviejų spektaklių repeticijų, į sceną išeina fantasmagoriška Gogolio „Nosis“. Čia Nekrošius skausmingai išsityčioja iš savos teatrinės kalbos, perbraukia tam laikui nereikalingą dvasingąjį repertuarą, sukuria tiesmukai kvailą parodiją savo paties nepastatytam „Karaliui Lyrui“. Bet svarbiausia – į sceną įveda naują tipą: nuo majoro Kovaliovo veido pabėgusi Nosis bachtiniškojo karnavalinio falo pavidalu ima rikiuoti visus piliečius K pagal savąjį čiastuškų ritmą. Į gyvenimo sceną ateina Chamas.