„Bernardinai.lt“ jau rašė apie Vilkaviškio rajone esančius Gižus ir bendruomenę, kuri buriasi, nestokoja naujų idėjų ir drąsiai planuoja ateitį. Bendruomenės stiprybė – buvimas kartu, vienas kito matymas ir labai konkreti pagalba. Tačiau ji gyvybinga tiek, kiek gyvybingi jos atskiri nariai, žmonės, atsakingai ir su aistra dirbantys savo kasdienius darbus, ir matantys tame prasmę.

Šis reportažas apie gižiečius Vidą, Nijolę ir Onutę. Tik juos tris tespėjome pakalbinti. Bet jų darbai ir mintys neleidžia abejoti, kad kasdienybė ir kasdienis buvimas nėra banalus. Jei tik nori, jei supranti, jog visada gali kitam duoti daugiau, nei jis paprašo.

Vidas Rudzevičius: augalai – visas mano gyvenimas

Jau vos įvažiavus į šalia Gižų gyvenvietės, Vilkaviškio rajone, pamiškėje, įsikūrusią Vido Rudzevičiaus sodybą akį pagauna nuosaikus ir išpuoselėtas aplinkos grožis. Bet kai išgirsti, su kokia meile ir kaip užsidegęs šeimininkas Vidas šneka apie augalus, gėles, abejingas gamtos ir žmogaus rankų sukurtam grožiui likti tiesiog negali.

Atrodo, kad čia vos ne kiekvienas augalas, kiekvienas savomis rankomis apsodintas kampelis turi savo istoriją. Štai pirmosios tujos, kurias Vidas sakosi dar pieš kelis dešimtmečius parsivežęs iš Žemaitijos, čia rožė, menanti vienus pirmųjų santuokos su žmona metų, tolėliau tvenkinys, kurį, kaip Vidas sako, jam geri žmonės beveik netyčia iškasę. O kur dar sūnaus prižiūrimi maumedžiai, dailiai savomis rankomis iškarpytos ir taip įdomiausias formas įgavusios kalninės pušaitės. Patirtimi apie tai, kaip sodinti, auginti, puoselėti ir prižiūrėti įvairiausius augalus, Vidas galėtų dalytis ir su didžiuliu užsidegimu pasakoti be sustojimo. Ir pasakoja...

Prasidėjo, sako, viskas prieš gerus kelis dešimtmečius, kai grįžęs iš tarnybos armijoje į tėviškę ėmė pamažu pagal išgales tvarkytis aplinką: „Kai tada kiemukyje išarėm žemę aplink namą, kaimynai keistai žiūrėjo, klausė, ar tik ne bulves vidurį kiemo sodinti susiruošėm. O kad galima tiesiog paprastai kiemą išlyginti, veją pasėti, jiems tuo metu dar sunku buvo suprasti.“

Domėjimasis augalais, noras juos geriau pažinti, kuo įvairesnių turėti buvo gerokai paskatintas bičiulio gėlininko, kuris jau tuomet būdamas pensininkas užsiėmė šiuo gana egzotiškų amatu. „Mudu daug laiko kartu praleisdavom, aš po darbo pas jį skubėdavau, padėdavau dirbti, o jis man viską rodydavo, pasakodavo, šnekėdavomės apie gėles, augalus visokius. Jis tikrai jau toli pažengęs buvo, mokėjo, pavyzdžiui, gerberas pats išauginti, o tais laikais tai jau labai didelis pasiekimas buvo.“

Įgautas žinias ir įgūdžius Vidas iš pradžių ėmėsi taikyti močiutės darželyje, kuris dabar taip išsiplėtė, kad nė iš tolo neprimena įprastinių gėlynėlių po kaimo namų langais.

„Kad aš nieko kito nedarau, ir niekuo kitu nesidomiu, kaip tik augalais, – atvirauja Vidas, – apie techniką nieko neišmanau, o ir knygos visos mano apie gėles, medžius, žemės ūkį. Iki šiol skaitau, domiuosi ir pats patikrinu, ar ten teisingai rašoma, ar taip ir yra. Tik va, pastebiu, kad naujose verstinėse knygose klaidų pasitaiko, matau, kad kažkas ne taip surašyta.“

Paklaustas, ar neparašo redakcijoms, nurodydamas, kur knygose suklysta buvo, ar nepasidalija savo ilgamete patirtimi, Vidas kuklinasi, sako, yra didesnių ekspertų, geriau žinančių, kas ten tose knygose negerai. Gal tituluoti ekspertai iš tiesų daug ką žino, bet gyvai spindinčios Vido akys nemeluoja, išduoda, kad augalininkystė ir gėlininkystė tikroji jo aistra: „Jei kokio naujo augalo labai norisi, jei ką nusižiūriu, tai išlaukiu ir vis tiek nusiperku, pasisodinu. Negaliu kitaip. Arba mainomės vieni su kitais, jei kas ką naujo ar įdomesnio turi.“

Rodydamas savuosius augalus, vaikštinėdamas po sodybą, regis lyg tarp kitko užsimena, kad va netrukus, po pietų, turės važiuoti į polikliniką, nes vaistai baigėsi. Ir neslėpdamas sako, kad vienas tokio ūkio niekaip neprižiūrėtų ir neapeitų, nes nors noro netrūksta, sveikata jau nebe ta: „Vienas aš čia niekaip nesusitvarkyčiau, be žmonos ir gerų žmonių pagalbos labai sunku būtų. Žmonai jau irgi nelengva, bet ji vis tiek ima žoliapjovę ir pjauna. Keikiasi, bet pjauna, – juokiasi Vidas. – O iš manęs jau darbininkas vis menkesnis, bet žinau, kad reikia judėti, kartais net ne dėl augalų, ne iš rūpesčio, o dėl savęs, dėl sveikatos. Visas mano gyvenimas čia, žiemą vasarą, tai ir krutu, kiek pajėgiu.“

O kad pagelbstinčių ir padedančių aplink netrūksta, Vidas neleidžia abejoti: „Geri čia žmonės aplink gyvena. Aš blogų žmonių nepažįstu, nežinau tokių.“ Ir nesiliaudamas pasakoja, kas tvenkinį iškasė, kas žemių parūpino, kas dar kuo galėdamas prisidėjo prie grožio puoselėjimo, o paklaustas apie pavydžius žvilgsnius numoja ranka: „Gal ir galėtų kas pavydėti, bet tik tokie, kurie patys nemoka ar nenori nieko daryti. Bet aš ir tokių žmonių nepažįstu, – šypsosi Vidas. – O man tai smagu, negaila visai, jei kas patarimo klausia, ar pagalbos kokios paprašo. Patariu, pamokau, parodau. Jei tik žmogus nori tvarkytis, tai yra smagu, kuo daugiau tvarkosi, tuo visiems bendrai juk gražiau.“

Kuo ilgiau klausaisi, tuo akivaizdžiau tampa, kad niekas čia neatsirado iš karto, jog darbo įdėta be galo daug, kad labai tikėta tuo, kas daroma. O kur tiek širdies sudėta, rezultatas ne tik akį džiugina, bet ir kitus patraukia.

Nijolė Vaitūnaitienė: jei žmonėms reikia, tai imi ir darai

Gižų kaimo centre įsikūrusią biblioteką rasti nesunku. Seniūnijos pastato antrame aukšte įsikūrusioje bibliotekoje vidurdienį su knygų pasiimti ar priduoti, o gal tiesiog panaršyti internete atėjusiais vaikais bendrauja bibliotekininkė Nijolė Vaitūnaitienė.

Jau devynerius metus Gižuose dirbanti moteris pasakojo, kad žmonės tiek iš pačių Gižų, tiek ir iš aplinkinių kaimų gana noriai lankosi bibliotekoje, kuri po remonto tapo kur kas erdvesnė, šiltesnė ir jaukesnė. Nijolė neslepia džiaugsmo, kad pagaliau bibliotekoje nebereikia šalti nei darbuotojams, nei skaitytojams: „Gerai mums dabar, kai erdviau ir jau šilta, juo labiau kad tikrai ne visi tokiomis sąlygomis džiaugtis gali. Kai kuriose kaimo bibliotekose labai liūdna padėtis. Aš dar pati puikiai pamenu, kad anksčiau, jei žiema šaltesnė būdavo, tai ryte atėjus į darbą vandenį arbatinuke rasdavau užšalusį“, – prisiminimais dalijosi Gižų bibliotekininkė. „Kai čia pastatė pirmuosius kompiuterius, mes jau tada ėmėme galvoti, kad gal netrukus ir biblioteką remontuos, nes juk negali technika tokiomis sąlygomis būti laikoma. Keista, žinoma, kad kompiuteriai už žmones dabar pasidarė vertingesni, bet svarbu juk galutinis rezultatas“, – šypsosi Nijolė.

Tačiau kalbos apie sunkią bibliotekininkų buitį, naujų knygų trūkumą ir vis mažiau skaitančius vaikus ilgai netrunka: per daug Nijolės galvoje norų, minčių ir idėjų kuo bibliotekos lankytojus užimti, kokios veiklos sugalvoti. Ji tik vėl kukliai teisinasi, kad visa tai dėl to, jog kaimo žmonės prašo, kad nori burtis, susitikti, bendryste dalytis: „O jei žmonėms reikia, jei prašo, tai negali nedaryti. Kas gi čia būtų, jei aš tik atsainiai knygas ir laikraščius išdavinėčiau?“ – retoriškai klausia kuklioji Nijolė.

Iš to, kaip Nijolė pasakoja apie bibliotekoje besilankančius vaikus, kurie vis dažniau, jos pačios žodžiais tariant, „apsigyvena kompiuteryje“, nei skaito knygas, arba senjorus, bibliotekoje susiburiančius ir ne tik besidalijančius kaimo kasdienybės džiaugsmais ir rūpesčiais, bet aptariančius įdomiausias ir madingiausias veiklas, savo pomėgius ir pasidalijančius sukaupta patirtimi, akivaizdu, kad atsainumo čia – nė lašo. Nijolei taip aišku, kad jei vaikai mažiau skaito, bet į biblioteką vis dėlto ateina, reikia kažkaip juos čia prisijaukinti, užimti veikla, juo labiau kad taip trokštamų kompiuterių visiems norintiesiems vienu metu neužtenką. „Todėl piešiam, aplikacijas klijuojam, parodėles rengiam. Iš to ką turim, ką gaunam ir sugalvojam. Nėra labai lengva, bet stengiamės“, – pasakoja Nijolė, rodydama vaikų darbelius. Čia štai aplikacijos Lietuvos tema, čia iš pačios Nijolės surinktų rudens grožybių vaikų suklijuoti darbeliai. O kur dar piešiniai perskaičius Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“ ar kitus kūrinius... 

Su didžiule meile iš užsidegimu bibliotekininkė Nijolė pasakoja ir apie Gižų pensininkus, jau kuris laikas tradiciškai susiburiančius bibliotekoje. „Žmonės labai nori burtis, gal ne visi, gal mažesnėmis grupelėmis, bet toks poreikis tikrai yra. Va kad ir pensininkės, mano meiliai senijoritomis vadinamos, su kuriomis esame savotišką klubą įkūrusios. Jos ne tik susitikti ir pasišnekėti nori, bet ir visokias „madingas“ veiklas išbandyti, aptarti knygas, kurias perskaito, papasakoti, kur ką matė ar veikė išvažiavusios. Todėl mes čia viskuo ir užsiimam. Ir valgių degustacijomis, ir veltinio vėlimu, ir sveikos gyvensenos patarimų pasisemiame. Ir, žiūrėk, vos vienas susitikimas baigiasi, jau klausia moterys, kada vėl susitiksime, ką veiksime“, – pasakoja Nijolė.

O kur pačios Nijolės kukliai vos paminimi įvairiausi bibliotekiniai projektai, ansamblio subūrimas, kiti bendruomenei skirti renginiai – viskas savo jėgomis ir su bendraminčių pagalba įgyvendinama. Ar poezijos skaitymai netradicinėse erdvėse, ar moksleivių ekspedicijos po aplinkines gyvenvietes ir įdomiausius jų žmones, ar dalyvavimas įvairiuose konkursuose – visa tai atima laiko ir jėgų, bet Nijolė dėl to nesiskundžia: „Jei reikia, jei žmonės prašo, tai imu ir darau.“

Onutė Maksvytienė: reikia džiaugtis tuo, ką turim

Apie Gižuose gyvenančius stambius ūkininkus Maksvyčius dar nė neapsilankę jau šį tą spėjome sužinoti. Ir Vidas, ir Nijolė neprašomi ir neklausiami apie juos pasakojo. Apie tai, kad ne tik savo ūkiu ir aplinka rūpinasi, bet ir darbuotojus vertina, nori ir nevengia kitiems padėti, įsitraukia į bendruomenės veiklą. Pokalbis su Onute Maksvytiene ne tik patvirtino, kad geri kaimynų žodžiai ne veltui, bet ir įkvėpė optimizmo, jog Lietuvos kaime, nepaisant sunkmečio ir problemų, dar tikrai ne viskas prarasta.

Apie tai, koks didelis Maksvyčių ūkis, kad darbo vietų nemažai sukurta, sužinojome iš kitų gižiečių, o ne iš pačios Onutės. Ji taip pat kur kas mieliau ir su užsidegimu kalbėjo apie kitus gižiečius nei apie save. Kokių gražių ir šviesių žmonių čia esama, kaip vyksta šventės ir susibūrimai, kokių idėjų ir noro kurti kupini Gižų žmonės. Ir lyg nejučiomis vis išsprūsdavo žodžiai: „Todėl man čia gerai, ir mano šeimai čia gerai.“ Tik šie žodžiai tariami ne primygtinai, ne taip, lyg mus bandytų įtikinti, bet nuoširdžiai pabrėžiant, kad kitiems savo nuomonės Onutė nebruka ir už kitus spręsti nesiima ir negali.  Viskas, ką gali, – dalytis savo patirtimi ir gyvenimiška išmintimi.

Kilusi iš kito rajono, todėl turėjusi galimybę į Gižus ir jų žmones pažvelgti tarsi iš šono, Onutė drąsiai sako, kad suvalkiečiai – tvarkingi ir svarbiausia – be galo darbštūs žmonės, mylintys savo žemę. „Nežinau, gal iš to ryšio su žeme ir kyla viskas, gal iš tradicijos ir iš jautrumo aplinkai atsiranda noras ne tik tvarkytis ir gražintis, bet ir draugiškai kartu sugyventi. Maža bendruomenė tikrai turi savo pliusų, kuriuos būtinai reikia vertinti“, – taria Onutė ir toliau pasakoja apie gižiečius, apie iš Gižų neseniai išvykusį kunigą ir tai, kaip bendruomenė susibūrė norėdama su juo atsisveikinti ir padėkoti.

Kalba nejučia pakrypsta apie nesibaigiančius darbus, apie tikru kaimo skauduliu tapusią jaunimo emigraciją ir dažną kamuojantį nerimą dėl ateities. Bet tik trumpam, tik iki dar vieno – „man gera čia.“

„Netikiu, kad žmonėms tikrai įdomu žiniasklaidoje matyti ir girdėti tuos pačius veidus, nuolat kalbančius apie tas pačias problemas. Taip, tikrai yra rūpesčių, bėdų ir problemų, bet vis tiek žinau, kad reikia džiaugtis tuo, ką turim, mylėt šią dieną, savo darbą ir greta esančius žmones“, – tvirtai sako Onutė. Taip tvirtai ir nuoširdžiai, kad netikėti tiesiog negali. 

Parengė Lina Valantiejūtė

Video: Lina Valantiejūtė ir Povilas Zaleskis