Vykinto Pugačiausko nuotrauka.

Šiuolaikinis žurnalistas lyg žmogus orkestras – turi mokėti groti visais instrumentais. Jam tenka ne tik rašyti ar kalbėti, bet ir fotografuoti, filmuoti. Maža to, dar tenka konkuruoti su paprastų piliečių žurnalistika. Ar nuo to nenukenčia žiniasklaidos kokybė?

Barbės devyndarbės principas

„Nuspaudi kelis kadrus, tada pasiimi kamerą, pafilmuoti ir pakeiti vietą“, – savo darbo specifiką dėstė „15 min“ žurnalistas Andrius Vaitkevičius. Ir neslėpė: jeigu situacija greitai keičiasi – suspėti viską užfiksuoti įvairiomis medijomis neįmanoma. Visais kitais atvejais A. Vaitkevičius įsitikinęs, kad vaizdo, rašto ir garso raiškos yra suderinamos.

Fotografija kaip hobis, nemažai metų, praleistų televizijoje, ir žmonių trūkumas portale – tai priežastys, dėl kurių šis žurnalistas tapo universalus. A. Vaitkevičius, kurio darbo sritis yra kriminalai, neslėpė, kad universalumas užima daugiau laiko nei tik veikla savo srityje. Jo darbas neturi griežto grafiko – tenka dirbti ir naktimis ar savaitgaliais. „Kiekvieną kartą kviestis fotografą būtų nelogiška ir sudėtinga. Daug paprasčiau turėti fotoaparatą su savimi, tad šoki ir važiuoji“, – mano jis.

„Gal ir klaida, kad siekiame to daugiaterpiškumo ar Barbės devyndarbės principo, bet gyvenimas verčia tai daryti. Yra abejonių, ar žurnalisto universalumas yra teisingiausias kelias, bet neiti juo šiandien negalime. Dabar – daugiaterpės žiniasklaidos laikas: pamažu visa žiniasklaida pereina į ekranus, garso, vaizdo ir rašto raiškos susilieja“, – aiškina Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos instituto direktorius profesorius Žygintas Pečiulis. Tačiau jis neatmeta galimybės, kad vieną dieną tradicinė žiniasklaida bandys atsiriboti nuo visų šių eksperimentų.

„Kiekvieną kartą kviestis fotografą būtų nelogiška ir sudėtinga. Daug paprasčiau visada turėti su savimi fotoaparatą“, – mano A.Vaitkevičius.

Profesorius pridūrė, kad svarbiausias žurnalisto uždavinys – perduoti informaciją. O būtinybę jam tapti universaliu diktuoja ir finansiniai dalykai. „Operatorius, garso režisierius, žurnalistas, apšvietėjas, vairuotojas… Tai brangina informacijos pateikimą“, – skaičiavo Ž. Pečiulis.
Žinoma, toks universalumas būtų neįmanomas be šiuolaikinių informacinių technologijų. VU Žurnalistikos instituto docentė Audronė Nugaraitė pastebi, kad būtent šių priemonių arsenalas, leidžiantis derinti žodį, garsą ir vaizdą, suteikia daugiau galimybių kūrybiškiau įgyvendinti turimą tikslą. O žurnalistas sprendžia, kiek ir kokių priemonių naudos siekdamas profesionaliai pateikti medžiagą.

A.Nugaraitė primena, kad žurnalistas turi būti universalesnis negu kitų profesijų atstovai ir pagal skirtingų sričių išmanymą, nes tenka domėtis įvairiomis temomis. „Tačiau žurnalistas turi turėti ir savo konkrečios specializacijos sritis, kuriose jis būtų lygiavertis pašnekovas savo kalbinamiems šaltiniams“, – pridūrė A. Nugaraitė.

Ar piliečių žurnalistika – konkurentė

Šiandien neretai keliamas klausimas, ar žurnalistas apskritai reikalingas – juk informuoti visuomenę gali ir pilietis, netikėtai atsidūręs metro, kuriame ką tik nugriaudėjo sprogimas, ar asmuo, stebintis futbolo varžybas, kuriose kyla riaušės. „Atsiųsk naujieną“, „Įkrauk žinių“, „Paskelbk naujieną“ – interneto naujienų portalai marga nuo raginimų informuoti visuomenę.

Vis dėlto į tokius samprotavimus Ž. Pečiulis numojo ranka, nes tokių naujienų pateikimas atsitiktinis ir mėgėjiškas. „Jeigu jiems nusibos ar taps neįdomu tą informaciją skelbti, vadinasi, liksime be žinių. Šiandien trūksta tam tikrų filtrų, kurie neleistų interneto vartotojui paskęsti chaotiškame informacijos sraute“, – pastebi profesorius. Teigiamu dalyku pilietinėje žurnalistikoje jis įvardija demokratiškumą, kaip galimybę kiekvienam dalyvauti, o neigiamą – chaosą, kylantį dėl to, kas patikrins informacijos patikimumą.

„Tradicinė žiniasklaida, kad ir kiek ji peikiama, atrenka informaciją. Per televizorių, radiją, spausdintinę žiniasklaidą gauni rūšiuotą ir patikrintą informaciją“, – skirtumus tarp piliečių ir profesionalios žurnalistikos vardija Ž. Pečiulis. Jis vylėsi, kad patikrintos, profesionaliai parengtos ir atrinktos informacijos ilgesys bus priežastis žurnalisto specialybei dar ilgai būti reikalinga.

Nuomonės, kad žurnalisto profesija ir toliau skaičiuos savo veiklos metus, bus tarpininkė tarp informacijos šaltinio ir vartotojo, laikosi ir A. Nugaraitė. „Žmogaus patirtis ribota ir mums daugeliu atveju reikalingas mediatorius, kuris bus profesionalus ir teikiantis tokią informaciją, kuria bus remiamasi darant įvairius sprendimus“, – pabrėžė VU docentė.

Pasak jos, tam reikia įvairių sričių profesionalių, atsakingų ir etikos besilaikančių žurnalistų, kuriems informacinės technologijos turėtų padėti nuolat tobulėti.

XXI a. žurnalisto švyturiai

Vertybės, profesionalumo siekis ir asmenybės kūrybinė raiška – tai, A. Nugaraitės įsitikinimu, yra komplektas, kurio turėtų siekti kiekvienas žurnalistas.

Tačiau Ž. Pečiulis pastebi, kad, daugėjant informacijos šaltinių, gali kisti objektyvumo sąvoka. Dabartinis jos suvokimas susiformavo dar tada, kai žiniasklaidos priemonių buvo palyginti nedaug ir buvo būtinybė vienoje žiniasklaidos priemonėje rasti įvairių nuomonių. „Formuojasi kitas variantas – pasirinkti tą šaltinį ar televizijos kanalą, kuris atitinka tavo nuostatas. Susidaro įspūdis, kad žmonėms nebūtina, jog įvairios nuomonės būtų atspindėtos, pavyzdžiui, viename televizijos kanale“, – pastebi profesorius.

Ž. Pečiulis prognozuoja, kad žurnalistai pilietinės žurnalistikos ir kitos modernių technologijų pagalba perduodamos informacijos konkurenciją atlaikys tik nuolat įrodinėdami, kad jie pateikia informaciją profesionaliau, patikimiau ir suprantamiau. „Norėdamas to pasiekti, žurnalistas turi būti universalus, jei ne nuolat, tai bent jau esant tam tikroms situacijoms“, – pridūrė Ž. Pečiulis.

„Universiteto žurnalistas“