Pavasarį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyko menotyrininkės Rūtos Janonienės knygos „Bernardinų bažnyčia ir konventassutiktuvės. Renginio vedėjas klebonas Arūnas Peškaitis tarti žodį ta proga kvietė keletą dalyvių: istoriką Liudą Jovaišą, menotyrininkę Laimą Šinkūnaitę, kunigą Julių Sasnauską ir pačią knygos autorę. Muzikiniais intarpais žodinį knygos pristatymą papildė barokinės fleitos meistras Vytenis Diknius, kontrabosininkas – Eugenijus Kanevičius.

Pateikiame kalbėjusiųjų minčių apie šį veikalą ir su juo susijusius reiškinius.

Istorikas Liudas Jovaiša: „Ši knyga panaši į rožinį“

Man ši knyga asocijuojasi su rožiniu, atsiradusiu iš genetiškai smulkių mikrotyrinėjimų, kurie nugludinti, sujungti organiškai tapo knyga. Natūralu, kad, atsivertęs tokio pobūdžio leidinį, pirmiausia peržiūri vaizdus. Dar nesame atsikratę vaikiškų įpročių, todėl dėsninga, kad pati knygos medžiaga diktuoja dėmesį vaizdui. Čia labai daug „išieškotų“ vaizdų. Jų iš tiesų reikėjo ieškoti. Daug vaizdų, skelbiamų pirmą kartą ir atrastų įvairiais būdais – tiek labai retų nepublikuotų fotografijų bibliotekų fonduose, tiek vaizdų, atsiradusių iš natūros tyrimų.

Istorikas Liudas Jovaiša

Zenekos nuotrauka

Būtent Rūta čia gyvendama ir galėjo tai surinkti į knygą. Žinoma, labai svarbu ir techninės galimybės – knygoje kai kurie vaizdai yra gal net geriau pastebimi ir suprantami nei natūroje. Plika akimi jų kartais negalime įžiūrėti, jie per daug tolimi arba per daug sudėtingi ir komplikuoti, kad pastebėtume kiekvieną juose esančią detalę. Man asmeniškai toks atradimas buvo boschiškos undinės ir didžuvės šventojo Kristupo freskoje, į kurias pirmą kartą galėjau taip gerai įsižiūrėti. Vaizdai ir jų pristatymas, interpretacija menotyrininkės knygoje turbūt labai nestebina.

Nustebinti skaitytoją šioje knygoje (žinoma, tą skaitytoją, kuris nėra skaitęs Rūtos rašinių) „gerąja prasme“ gali šios knygos tekstas. Rūta yra puiki rašytoja, turinti kalbos dovaną, stiliaus pajautą ir geba kurti nepaprastai lengvą ir sklandų, kartu vaizdingą ir ekspresyvų tekstą. Tos dovanos „gerąja prasme“ pavydėjau ir tebepavydžiu. Tad šios knygos tekstas (net nevadinčiau jo tekstu, greičiau – pasakojimu) man pasirodė paprastas, emocionaliai santūrus ir, sakyčiau, pilkas. Tiksliau, rudas. Pranciškoniškai rudas, kuklus, santūrus ir paprastas. Be kokių nors ypatingų įmantrybių, tačiau jame labai skaidriai, aiškiai ir paprastai autorė kalba šitos knygos žmogui, skaitytojui, „nespecialistui“.

Skaitant tą pasakojimą, tarp mokslinių pastangų, atradimų tarsi nematyti autorės ego. Atrodo, kad tai tarsi dvidešimtoji istorija apie Bernardinų bažnyčią, pasakojanti jau visiems žinomus, elementarius dalykus. Taip yra iš dalies dėl to, kad mokslinės pastangos nuorodos, išnašos sudėtos atskirai pačiame knygos gale. Tačiau labiausiai dėl to, kad po tuo paprastumu slypi autorės meistrystė pateikti atradimus, problemas labai paprastai ir kukliai.

Keletas žodžių apie knygos „formatą“ – ne fizinį formatą, bet jos pobūdį ir jos objektą. Pavadinimas – „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“. Populiarus šiuolaikinis istorikas Alfredas Bumblauskas katedros posėdyje nenorėtų tvirtinti tokio bakalauro ar magistro darbo temos. Sakytų, kad darbas neprobleminis, sakytų, kad nėra klausimo, į kurį reikia atsakyti, nėra problemos, kurią kaip koks fizikas turėtų metodiškai išnarplioti ir išnagrinėti, ir tai yra dar vienas šitos knygos paprastumo ir nuolankumo bruožas. Būdama paprasta savo forma, savo pobūdžiu, struktūra, knyga yra atvirkščiai proporcinga savo turinio naujumu ir jo derme.

Istorikas Liudas Jovaiša

Zenekos nuotrauka

Dar vienas dalykas: tos mokslinės pretenzijos nematyti ne vien stiliuje, kalbėsenoje, bet taip pat ir knygos struktūroje. Vienas iš patraukliausių dalykų – tai tiesiog knyga, ne studija, ne mokslinis darbas ar veikalas.

Štai čia norėčiau pereiti prie to, kas, mano nuomone, yra tikrasis šios knygos objektas, apie kurį kalba paantraštė – „Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje“. Vadinasi, atvaizdas čia tėra tikrojo objekto ženklai. Jie yra tiktai vartai į tą realybę, kuriai ir skiriama šita knyga. Ta realybė – pranciškoniškasis dvasingumas, kurio gyvavimas neįsivaizduojamas be žmonių, kurie jį puoselėjo ir vystė, tiesiog įvairiausiai juo gyveno. Šioje knygoje iš esmės ir kalbama apie žmones. Tiesa, ne tiek apie paskirus individus, kiek apie bendruomenę, margą Vilniaus bernardinų bendruomenę. Brolius, seseris bernardines, pasauliečius tretininkus, bažnyčios lankytojus ir geradarius, ponus, bajorus, miestiečius, elgetas, galvojančius lietuviškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai, turtuolius ir vargšus – visus, kuriuos tegu tik akimirkai, bet sujungdavo bendra malda Bernardinuose. Tas bendruomenės gyvenimas labai įvairiais rakursais atsispindi šioje knygoje, ir man, kaip vienam iš tos knygos skaitytojų, tai yra brangiausia ir svarbiausia. Čia Rūta iš tikrųjų pasirodo ne vien kaip menotyrininkė, rašytoja, bet ir kaip istorikė, kaip to buvusio gyvenimo atskleidėja.

Eugenijus Kanevičius improvizuoja kontrabosu Vilniaus Bernardinų bažnyčioje

Zenekos nuotrauka

Ir ši knyga daugeliu aspektų susijusi su gyvosios istorijos pastangomis keliais aspektais. Pirma, kalbama apie gyvus žmones, kurie čia gyveno, tikėjo; antras aspektas – per bendruomenės ir bažnyčios istoriją ir čia atsimušusius ženklus kalbama ir apie Lietuvos istoriją. Ir tai labai svarbus dalykas – bendrą istoriją parodyti per labai artimus objektus. Daug lengviau mes ją priimame, kai esame susiję su ja kaip nors asmeniškai, kai galime matyti jos ženklus kasdienybėje. Tai ir savotiškas emocinis bernardinų parapijiečių įvadas į Lietuvos istoriją; na, ir trečia – šiandien įvairiomis progomis labai dažnai kalbama apie gyvąją istoriją, apie tam tikrą istorinio mentaliteto kūrimą. Atrodo, kad dažnai tuo terminu spekuliuojama, nes gyvoji istorija, man regis, pirmiausia yra ta istorija, kuri turi gyvą tradiciją. Vargu ar galime ją kažkaip sukurti, sureikšminti. Štai čia ir kyla klausimas, kas yra ta gyvoji Lietuvos senoji istorija, kur mes galime rasti jos apraiškas? Turbūt ne taip sudėtinga mums rasti tą Lietuvos respublikos, susikūrusios XX amžiuje, tęstinumą, bet LDK labai skyrėsi nuo tos Lietuvos, kurią turime šiandien – skyrėsi savo kalba, savo santvarka, socialine struktūra, politine sistema. Nebeliko valdovo, didžiojo kunigaikščio, pasikeitė teismai, savivaldos formos, neliko cechų, brolijų ir tų bendruomenių, kurios ten egzistavo. Klausimas – kas liko iš tų struktūrų, iš LDK bendruomenių? Liko materialinis paveldas, kai kurie pastatai. Bet daugelis jų prarado savo funkciją, savo šeimininkus, savo dvasią. Man atrodo, kad natūrali gyvoji istorija iš tikrųjų ir yra bažnyčia, jos bendruomenės, vienuolijos, parapijos, kurios išlaikė, tegu ir sužalotą įvairiais pertrūkiais, tradiciją, ir šiandien ji gyvuoja tuose senuose pastatuose. Iš tikrųjų šiandieninei bendruomenei nelengva tą savąją istoriją priimti, susitaikyti, suprasti. Nepaprasta priimti kitokį stilių, kitokią meninę kalbą, bažnyčios sąrangą...

Tad kalbėdama apie daiktus ir atvaizdus, autorė nejučia atgaivina kelių šimtmečių bernardinų bendruomenę, kuri čia paliko pėdsakų, ir taip tarsi suveda, sakyčiau, dvi bernardinų bendruomenes: tą istorinę, kuriai skiriama knyga, ir dabartinę. Tai daroma tiek išverčiant į šiandienę kalbą tuos pasikeitusius kriterijus, – tarkime, medinių altorių ansamblį, kuris kitados buvo neturto ir paprastumo ženklas, šiandien mes jį priimame turbūt visiškai kitaip – kaip bažnyčios interjero puošmeną, tad tiek tas atvaizdų prasmės paaiškinimas, tiek tas gyvo bendravimo bendruomenės vaizdo atkūrimas šitoje knygoje, tikiuosi, leis toms dviems bendruomenėms daugiau negu susitikti. Tikėjime nėra mirusios istorijos, yra tik gyvoji istorija – amžinas dabar, kuriame esame kartu. Gyvieji ir mirusieji. Tas suvokimas, kad priklausome didesnei, nei regima, bendruomenei leidžia tvirčiau įsišaknyti tikėjime. Suprantame, kad nesame nei pirmi, nei paskutiniai, kad labai daug skirtingų žmonių čia prieš mus gyveno, mylėjo, mirė, meldėsi. Tad esu ne vien postmodernus individualistinis „aš“, egzistuoja ne vien „šalia manęs“, „aplink mane“, bet ir, sakyčiau, virš manęs esanti bendruomenė. Kaip rodo knygos asmenvardžių rodyklė – nuo ponios Elenos Abramavičienės iki bernardino Teodoro Žagevičiaus. Ir šitos knygos dėka jie ne vien dalijasi su mumis savo gyvenimais. Jie, tikiuosi, jei panorėsime, galės melstis už mus ir su mumis.

Menotyrininkė Laima Šinkūnaitė: „Iki šiol tokio lygmens leidinio neturėjome“

Menotyrininkė Laima Šinkūnaitė

Zenekos nuotrauka

Norėčiau grįžti į tolimesnius laikus, kai mes su Rūta buvome daug jaunesnės, ir kai Rūta apie 1993 metus iš Vilniaus labai paslaptingai važinėdavo į Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvą tyrinėti būtent Vilniaus bernardinų ir konvento dokumentų. Aš darydavau lygiai tą patį: iš Kauno važinėdavau į Vilnių tyrinėti Kauno konvento archyvų. Taip buvo išbarstyti tie archyviniai šaltiniai.

Vis dėlto atkreipčiau dėmesį į tai, kad Rūtos Janonienės knyga apie bernardinų vienuolyną visų pirma liudija, kokį milžinišką šuolį padarė bažnytinio meno tyrinėtojai per dvidešimt metų, pradėję iš tikrųjų nuo nulio, o galbūt ir net nuo minuso.

Šiandien galime didžiuotis turintys prieš akis aukščiausio lygio vertinimo kriterijus atitinkančių ar net juos viršijančių leidinių. Kalbėdama apie tai, aš pirmiausia turiu omenyje būtent Rūtos monografiją. Iki šiol tokio lygmens leidinio neturėjome. Apie tai galima kalbėti įvairiais aspektais. Nenorėčiau daugžodžiauti, todėl noriu pasakyti, kad knygą derėtų skaityti ir žiūrėti asmeniškai kiekvienam atskirai. Kiekvienas joje ras tai, kas jį sudomins. Monografijoje pateikiama daugybė naujos medžiagos.

Be to, ta, kuri yra skelbta tikrai gausiuose straipsniuose, čia yra kitaip sudėliota ir nuspalvinta. Na, sakyčiau, jau pats knygos turinys mums prabyla apie daugiau nei penkių šimtmečių istoriją per kryptingus ir aiškius atskirų dalių ar skyrių pavadinimus. Tai mane iš tiesų sužavėjo.

Jau Liudas Jovaiša atkreipė dėmesį – iš tikrųjų, ko verti vien pavadinimai – pirmos dalies, po įvado – „Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus“. Tas skyrius iškart intriguoja, iškart norisi skaityti – tave kviečia, traukia. Mokslinėje literatūroje tai – labai retas dalykas.

(...) Taip meistriškai parašytą tekstą skaityti vienas malonumas. Žodžio tikslumas, minties aiškumas tiesiog stebėtinas. Per istorinę raidą įvertinta ir sušildyta šaltinių citatomis, per šimtmečiais kurtus dailės kūrinius ir jų ikonografiją atsiskleidžia ne tik įvairiapusiškas ir gyvastingas Vilniaus Bernardinų vienuolyno bendrabūvis, bet ir panoraminis paties miesto ir net Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vaizdas.

Menotyrininkė Laima Šinkūnaitė

Zenekos nuotrauka

Monografijos autorei, be abejo, buvo labai svarbu ištirti pranciškoniškojo dvasingumo atspindžius konvento ir bažnyčios įrangoje ir puošyboje. Ji tai referuoja jau knygos pavadinimo paantraštėje. Knygoje tai labai išryškinta, pabrėžta – būtent svarbiausios pranciškonų dvasingumo kryptys, t. y. Jėzaus kančios apmąstymai, Dievo Motinos išaukštinimas ir šventųjų kultas. Be abejo, visos šios kryptys yra siejamos su bendromis jau potridentinio laikotarpio religingumo tendencijomis. Knygos tekste sutinkame daug esminių apmąstytų įžvalgų. Norėčiau vieną tokį momentą pacituoti. Autorė analizuoja Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei paveikslą, ir čia pažymi, kad, cituoju autorę, „kuriama ne Arkangelo ir Marijos sutikimo konkretaus evangelinio įvykio iliustracija, bet apibendrinant vaizdu siekiama giliau teologiškai įprasminti ir akcentuoti apreiškimą žmonijos atpirkimo istorijoje.“ Tai yra visai kitoks, negu įprasta, suvokimas. Apskritai šioje monografijoje galima rasti labai įvairios informacijos, kuri gali būti naudinga įvairiausiais aspektais. (...)

Labai norėčiau pasidžiaugti ir knygos grožiu, meniškumu. (...) Labai stebina, kaip sugebėta tas iliustracijas pateikti knygoje taip, kad viską matai. Visiškai nematyti natūroje, o iliustracijoje iš tikrųjų tas vaizdas atsiskleidžia labai tiksliai.

Aišku, tai yra „Aidų“ leidyklos nuopelnas, ir ne tik Rūtą, bet ir juos galima sveikinti su šia knyga. Svarbiausia, jog susirinkome gal ne tiek analizuoti akademiškai šį leidinį, kiek pasidžiaugti – kad tokia knyga pagaliau pasirodė. Linkėčiau nebūtinai sau, bet tiesiog Kauno bernardinų konventui taip pat turėti panašią knygą.

Kunigas Julius Sasnauskas OFM: „Bernardinams pasisekė, kad turi tą žmogų“

Kunigas Julius Sasnauskas OFM

Zenekos nuotrauka

(...) Man labai norėtųsi, kad autorius, kuris tą knygą parašė, ne tik būtų rudai rašantis, bet ir rudai vilkintis. Ta knyga turėtų atsirasti iš mūsų... Jei viskas būtų normalu, ir nebūtų nutrūkusi ta tradicija, jeigu mes būtume truputį kitokie.

Kas tyrinėja Bažnyčios istoriją, vienuolynų istoriją arba tų pačių bernardinų istoriją, žino, kad Lenkijoje yra ne vienas ir labai garsus istorikas, savo visą gyvenimą pašventęs tiems tyrinėjimams. Visa laimė, kad bernardinai Vilniuje turi Rūtą Janonienę, kad Kauno bernardinai turi Laimą Šinkūnaitę, kad jėzuitai turi Liudą Jovaišą, kad karmelitai turi Tojaną Račiūnaitę, gal ir dominikonai Vilniuje turi Dalią Klajumienę, Suvalkijos bažnyčios turi Aleksandrą Aleksandravičiūtę, konventualai, žinoma, turi Darių Baroną, tad tas susidomėjimas, ryšys vis tiek kažin kur atsiranda. (...)

Aš vis dėlto tikiuosi, kad ta knyga gal kada nors (žinoma, ne mūsų kartos) bernardinams sukels ir ambicijų, ir tam tikro susidomėjimo, ir suvokimo, kaip yra svarbu pažinti savo istoriją. Būtent ta istorinė dalis, ta Rūtos pasirinkta ašis man labiausiai ir įdomi, ir svarbi.

Šiaip jau kalbant, kitaip ir negalėjo viskas pavirsti. Juk ji įsimylėjo ansamblį, paskui per tą ansamblį turbūt ir vienuoliją, paskui per tą vienuoliją ir Pranciškų – labai suvokiamas kelias. Ir tai gerai, nes turbūt neįsimylėjus, neprisirišus neįmanoma nei parašyti, nei raustis po tuos archyvus – kas dirba, žino, kiek ten [jėgų] reikia, – ne tik kad surastum, bet kad perskaitytum, išskaitytum tą tekstą. Tai milžiniškas darbas. Bernardinams pasisekė, kad turi tą žmogų, bet ir žmogui – Rūtai – pasisekė, kadangi ji ne tik šalia turėjo tą ypatingą ansamblį, bet taip pat ir galėjo čia būti kaip namie, galėjo susidraugauti, susibičiuliauti, net nakvoti, jei būtų norėjusi.

Tarp menotyrininkų jai pasisekė. Dabar pamėgink į Šventos Dvasios bažnyčią įeiti – ten net nufotografuoti negali... Vis dėlto čia, kad ir ką sakytume, Bernardinuose yra ta tradicija, vėl atgimė (...) Buvo labai gražus, gal iš Milano archyvo parsivežtas pirmojo gvardijono XV amžiaus pabaigos sakinys: „pas mus nieko daugiau nėr, tiktai verksmas ir ašaros.“ Tai dėl vidaus neramumų, dėl tų karų, dėl turkų ir totorių grėsmės... O paskui praėjo keli dešimtmečiai – jie jau Aleksandro Jogailaičio dvare. Jie jau nuodėmklausiai, 1513 metais jau brangenybės čia slepiamos, patikimos bernardinams. (...)

Ir knygos pabaiga labai įdomi. XIX amžius – tai daugybės tyrinėjimų laukas, lyg ir punktyrais viskas nubrėžiama, bet man tie punktyrai yra viena įdomiausių dalių, nes ten galima daug ką suprasti...

Bernardinai XIX amžiuje buvo stipri vienuolija, žinoma, 1863 metais buvo gausiausia Lietuvos vienuolija, turėjo 130 žmonių, nors ir Kauno, ir kiti vienuolynai buvo jau uždaryti. Ta vienuolija buvo dešimt kartų viršijanti visas kitas, ir tos jos misijos iki Tolimųjų Rytų – Irkutskas, Tomskas, Maskva ir taip toliau – jie gana stipriai jautėsi, ne bet kam leisdavo caro valdžia turbūt tokį darbą atlikti. Manau, kad dėl to buvo nemaža konkurencijos, prisimenant, jog misionieriai irgi buvo stipri vienuolija XIX amžiaus pradžioje, ir nieko jie nepadarė.

Knygoje labai gražiai skamba tas „maištininkų prieglobstis“, bet bernardinai nebuvo maištininkai. Pasižiūrėjau lenteles, Vilniuje minimi penki bernardinai, kurie kažkaip buvo susiję, kaltinami simpatijomis sukilimui – iš jų turbūt realiai tik tas Agatonas Novickis, vienintelis diakonas, kurio gražią nuotrauką galime pamatyti – realiai nubaustas, buvo į Kretingą nusiųstas. Nežinau, ar liko jisai gyvas, atiduotas buvo iš diakonų ir išsiųstas į tą kunigų tremties pagarsėjusią vietą, taip pat buvo dominikonas, kuris buvo sušaudytas Kaune, ir trinitoriai daug labiau nukentėjo, bet, pavyzdžiui, įdomu, kad Tytuvėnuose iš šešiolikos šešiolika buvo prisidėję, Dotnuvoje iš keturiolikos trylika.

Kunigas Julius Sasnauskas OFM

Zenekos nuotrauka

Bet jie visokiais būdais vengė to konflikto, ir nemanau, kad kuri nors vienuolija prie jo taip jau sąmoningai veržėsi. Nors čia rastas ir sukilėlių parengtas žemėlapis, planas kažkur koplyčioj slėptas buvo, bet turbūt tai buvo to vieno diakono pastangos. Tai man vėl pasikartoja ta realybės istorija per tą galimybės išlikti valandą... Labai negražus bernardinų vaidmuo buvo Pelesos kartūzų vienuolyne. Padedant Vilniaus vyskupams ir caro valdžiai ta vienuolija buvo sunaikinta – vienas administratorius pasistengė, padėjo pasmaugti vargšus kartūzus. Bet tai paskui juos pačius ištiko toks likimas – ir man atrodo, tas vėl kartojasi pas mus. Vėl 1994 metai, sugrįžimas, buvo labai aiški ta kryžiaus mintis, tikrai buvo griuvėsiai. Tad tas cikliškumas turbūt ir yra nuoseklus, įsižiūrėjus į tą kryžių.

Labai norėčiau, kad tą knygą skaitytų ne tik šios bažnyčios žmonės, bet ir kiti, ypač tie, kurie ir šiandien imasi atsakomybės, ir kurie prisideda prie to ansamblio restauravimo ir atstatymo, kiekvieną daiktelį reikėtų apmąstyti, apgalvoti ir nepulti čia kažką labai greitai keisti, o tikrai tartis, tik pažinti, pajusti, labai gražiai Liudas Jovaiša pasakė, tą emocinį ryšį. Toks ryšys būtinas. Ir knyga padeda tai išsaugoti. Aišku, atrodo, kad istorija (dabar mėginu atsakyti baigdamas – kodėl nėra tų bažnyčios istorikų tarp pačių kunigų ir vienuolių) yra toks nepanaudojamas dalykas. Per pamokslą juk nepasakosi konvento istorijos arba tų visų žinių nepaversi kokiu nors evangelizacijos planu, bet vieno dalyko istorija labai moko – ir man gražu, kad pasaulietis tai pajuto – tai to nuolankumo. Kad mes nesame pasaulio bamba, nesusireikšminkime, mes esame labai nedideli šioje bažnyčioje ar bet kur kitur, esame labai nedidelis istorijos gabaliukas, ir kai matai tas pavardes, tuos likimus (kartais juos įmanoma rekonstruoti, kartais neįmanoma), tikrai atsiranda labai daug nuolankumo, nusižeminimo – ne tik prieš istoriją ar kokį nors pastatą, bet ir prieš Viešpatį, kuris taip keistai visus kartais veda ir rikiuoja tuos įvykius. Tad aš tikrai be visos tos intrigos ir įdomumo matau šioje knygoje labai gražų dvasinį peną, ypač patiems dvasininkams. Dėkoju Rūtai dėl to nuolatinio darbo, džiaugiuosi, kad 1994 metais tėvas Benediktas, kuris pradėjo tos vietos atnaujinimą, atkūrimą, taip plačiai atvėrė duris, kad galėjo ateiti žmogus iš šalies ir pasilikti čia, paversti tą vietą savo namais, ir dabar iš viso to ši knyga ir prieš mūsų akis matosi.

Veikalo autorė Rūta Janonienė: „Knyga baigta, bet ne baigtinė“

Menotyrininkė, veikalo „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ autorė Rūta Janonienė

Zenekos nuotrauka

Sveiki visi, pirmiausia noriu padėkoti visiems, čia susirinkusiems. Keistas toks jausmas, sėdėjau, klausiausi, galvojau: ar čia apie mano knygą?.. Nežinau. Tiek daug buvo pasakyta. Iš tikrųjų labai ačiū visiems kalbėjusiems ir taip gražiai kalbėjusiems. Vienas nuostabus dalykas – nežinau, ar man tai pavyko padaryti, kaip čia buvo sakyta, bet kad norėjau taip padaryti, tai tikrai taip yra. Visi kalbėjusieji vienaip ar kitaip minėjo tuos dalykus, kurie man buvo svarbūs. Ir ką aš iš tikrųjų sąmoningai, o gal kai ką ir iš prigimties – tiesiog nesąmoningai – bandžiau sukurti.

Atsimenu vieną tokį savo labai ankstyvos profesinės veiklos epizodą, tiksliau, tai buvo netgi dar tiktai studijų pabaiga, – momentas, kai jau buvome gavę diplomus, bet dar ten tik bepradedančios kažką dirbti (...)

Buvo toks mūsų kurso susitikimas su mano viena iš geriausių dėstytojų – Irena Vaišvilaite, kuri buvo kuratorė ir iš tikrųjų gana artimai bendravo su mūsų merginų būreliu, dešimčia menotyrininkių. Kalbėjome apie mūsų visų gan skirtingų, tuo metu baigusių mokslus meno istorikių galimą ateitį, ir nugirdau tokią Irenos frazę: „Na, Rūta – tai mokslininkė nebus, bet jinai gali būti nebloga eseistė.“ Kaip aš tada supykau!.. Galvoju: „Na, vis tiek padarysiu aš mokslinį darbą. Iš tikrųjų padarysiu rimtą mokslinį darbą. Paskiau po daugelio metų su Irena kalbėjau, sako: „Taigi eseistiką rašyti daug sunkiau.“ Sakau: „Tai dabar aš suprantu...“

Aš visuomet stengiausi daryti mokslinius darbus, ir man viduje niekada iki galo neišeidavo taip padaryti, kaip kiti padaro tokį „mokslą mokslą“ „sausą sausą“. (...) Nežinau. Kitas noras šalia to mokslo, tikrai jau toks sąmoningas noras – rašyti ne tik mokslininkų bendruomenei, kad tai nebūtų tiktai mažai grupei žmonių. Juk mokslininkas iš eseistinės knygos tą mokslinį grūdą išsirinks. Čia nėra nei grynai eseisitinė knyga, nei visiškai mokslinė – kažką bandžiau per vidurį.

Zenekos nuotrauka

Galbūt iš dalies tai pavyko, tikrai labai norėjau, kad jinai būtų paskaitoma ir suprantama kiekvienam žmogui, kuris bent šiek tiek domisi Vilniaus ar Lietuvos istorija, ar vienuolijos istorija, ar Lietuvos bažnyčios sakraliniu menu, arba kuriuo nors iš šių aspektų.

Apie patį turinį turbūt jau nebeverta kalbėti. Buvo nemažai pasakyta, kas norėta padaryti, ir galiu tiktai prisipažinti, kad iš tikrųjų visą knygos rašymo laiką teko pačiai mokytis, visą laiką, iki pat paskutinės minutės vyko tyrimas. Buvo skaitoma literatūra, vyko mokymosi procesas, nes mūsų studijų metais niekas nemokė rašyti ar kalbėti apie bažnytinį meną. Ir labai dažnai pasijuntu visiškai savamokslė, nes visa, kas susiję su sakralinio meno tyrimais, buvo gauta iš knygų, iš konferencijų, iš pokalbių jau po tų vadinamųjų oficialių mokslinių profesinių studijų. Tais savamoksliais ir jaučiamės – visi menotyrininkai, kurie baigė studijas tais sovietiniais metais ir kažkokiu būdu pašaukti imasi tyrinėti religinį meną.

Kai randi ką nors ir supranti, išsiaiškini tai, ar atrodo, kad išsiaiškini, tada labai norisi tuo pasidalyti.

Iš tikrųjų labai norisi pasakoti apie šitą bažnyčią. Ir tai, ką pavyko perprasti – jos labai tokius keistus dėsningumus, pasikartojimus – tada nuo vienos bažnyčios žvilgsnis persikelia kažkaip plačiau, bet... Čia dar vienas yra Irenos pastebėjimas. Kalbėjome apie Bernardinų bažnyčią. Jinai pasakė: „Na, viskas gerai, daug ką rašai teisingai, tačiau nepradėk pamokslauti. Visą laiką yra pavojus – kalbi apie meną, bet pradedi kalbėti apie religiją.“ Ir aš save bandau save stabdyti, kad nekalbėčiau apie Dievą daugiau negu apie meną. Bet man atrodo, jog visai šito išvengti nei pavyks, nei norėčiau, nes iš tikrųjų pati rašydama pajutau, kad ta mano knyga turėtų būti ne tiktai apie bažnyčios istoriją ar meno joje istoriją, bet ir apie tai, ką tas menas kalba apie Dievą, arba kaip tie žmonės, kurie jį kūrė, kaip jie Dievą suprato, kaip išreiškė arba kaip Juo tikėjo, – visas tas formas. Būtent dėl to, kad norėjau šį aspektą šiek tiek atskleisti, galvojau, kad tos knygos nebaigsiu. Buvo tas momentas, kai maniau, jog niekada jos neparašysiu, nes atrodė, kad kiekvieną paveikslą galima aiškinti iki begalybės. Bet ačiū „Aidų“ leidyklai, kuri labai prašė visgi padėti tašką, ačiū įvairioms aplinkybėms ir Juliui, kuris ragino baigti.

Knyga yra pabaigta, bet aš nemanau, kad ji yra baigtinė. Joje yra daug atvirų klausimų, yra paliestų problemų, kurias galbūt kas nors kitas išsiaiškins arba galbūt man dar pačiai kas nors bus duota daugiau ir giliau patyrinėti. Aš tikrai labai tikiuosi, jog kas nors, galbūt iš vienuolių, – galbūt iš pasauliečių arba iš tokių neįstojusių į tretininkus tretininkų kaip aš, – dar sugrįš prie šitos bažnyčios, ir labai džiaugčiausi, jeigu mano knyga taptų atspirties tašku tiems tolesniems tyrinėjimams.

Parengė Antanas Šimkus