Lietuvoje labiausiai diskriminuojama socialine grupe laikomi pagyvenę žmonės, o dažniausiai pažeidžiama žmogaus teise – teisė į teisingą teismą. Tai atskleidė Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) užsakyta ir visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ lapkričio pradžioje atlikta apklausa. 

Labiausiai diskriminuojami – pagyvenę žmonės

Kaip pristatydamas tyrimą sakė „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys, įsitikinimas, kad pagyvenę žmonės yra labiausiai diskriminuojami, kasmet vis stiprėja: „Žmonės mano, kad labiausiai diskriminuojami ir nelaimingi yra pagyvenę žmonės, ir šis vertinimas dar pablogėjo, palyginti su ankstesniais metais. Nors tyrime buvo svarbiausia išsiaiškinti politinių ir pilietinių teisių požiūriu labiausiai pažeidžiamas grupes, tačiau neabejoju, kad senyvo amžiaus žmonės laikomi labiausiai diskriminuojamais visų pirma dėl socialinių ir ekonominių priežasčių. Galvoje turimos menkos pensijos, sudėtingos įsidarbinimo galimybes, sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas, žodžiu, – materialinis žmonių gyvenimas.“

Zenekos nuotrauka

Nuo pat 2006-ųjų respondentai kaip labiausiai diskriminuojamas socialines grupes taip pat išskiria psichikos ligonius ir neįgaliuosius. Toliau kaip diskriminuojamos apibūdinamos seksualinės mažumos ir moterys. Seksualinių mažumų diskriminacija, palyginti su prieš dvejus metus atlikta analogiška apklausa, rodo tendenciją mažėti, o kalbant apie moterų diskriminaciją – dažniausiai minimos nelygios galimybės darbo rinkoje ir smurtas šeimoje.

Apklausos duomenimis, mažiausiai diskriminuojamomis socialinėmis grupėmis laikomos tautinės mažumos ir vaikai.

Tačiau, kaip teigė Dainius Pūras, JT Vaiko teisių komiteto narys ir ŽTSI valdybos pirmininkas, sakyti, kad vaikai yra viena mažiausiai diskriminuojamų socialinių grupių Lietuvoje vargu ar teisinga: „Turime ganėtinai daug problemų vaikų teisių apsaugos srityje. O labiausiai kelia nerimą tai, jog vis dažniau išgirstu klausimą, kaip čia nutiko, kad vaikai šiais laikais turi tiek daug teisių ir tiek mažai pareigų. Toks požiūris išties stebina ir vargu ar verta stebėtis, kodėl kai kam atrodo, jog vaikai negerbia suaugusiųjų. Manau, kol nepradėsim gerbti vaikų patys, jie mūsų taip pat negerbs.“

Zenekos nuotrauka

Paklaustas, kokios didžiausios problemos Lietuvoje vaiko teisių apsaugos srityje, D. Pūras sakė, kad didžiausią nerimą kelia vaikų, augančių pačiose įvairiausiose globos įstaigose, padėtis ir likimai: „Lietuva nesiima spręsti institucinės globos problemos. Visiškai akivaizdu, jog tokia globa pati savaime sukuria aplinką, palankią vienokiai ar kitokiai prievartai prieš vaikus, nes čia neįgyvendinama jų teisė sveikai vystytis ir augti. Tad gal, užuot klasifikavus tėvus į gerus ir blogus, vertus ir nevertus auginti vaikus, jau pats laikas pradėti juos mokyti būti kompetetingais tėvais, ir į tai investuoti, o ne kaskart  gerinti institucinės globos sąlygas“, – svarstė D.Pūras.

Žmonės nepasitiki teismais ir teisėsauga

Kaip teigė V. Gaidys, tyrimas atskleidė, jog lietuviai mano, kad dažniausiai pažeidžiama jų teisė – teisė į teisingą teismą: „Žmonės labai nepasitiki teismais ir teisėsauga, netiki, kad ji gali padėti išspręsti iškilusias problemas. Todėl netiki ir teisingo teismo galimybe. Kitos apklausos tai tik patvirtina, nes nurodo, jog pasitikėjimas teismais, teisėsaugos institucijomis, prokuratūra mažiausias per dvylika metų. Vienintelis džiuginantis dalykas, kad nuosekliai, nors ir labai iš lėto, stiprėja žmonių pasitikėjimas policija.“

Kaip komentuodamas apklausos rezultatus sakė ŽTSI direktorius Henrikas Mickevičius, šiemet vėl padaugėjo žmonių, kurie teigė, kad jų žmogaus teisės buvo pažeistos. Taip teigė 22 proc. respondentų.

Anot H. Mickevičiaus, tokie skaičiai dera su kitais apklausos duomenimis, rodančiais, kad žmonės tapo geriau informuoti ir todėl lengviau atpažįsta, supranta, kad jų teisės buvo pažeistos. Kita vertus, nepaisant to, labai daug respondentų – net 78 proc. – sakiusių, kad jų teisės buvo pažeistos, niekur nesikreipė, nes manė, jog nesulauks veiksmingos pagalbos. Būtent šie skaičiai, pasak H. Mickevičiaus, kelia didžiausia nerimą: „Tai, kad daugėja žmonių, kurie sakosi esą informuoti apie žmogaus teises ir tai, kaip jos gali būti pažeidžiamos – tėra viena medalio pusė. Tai, kad žmonės nepasitiki institucijoms, netiki jų galimybe padėti, arba apskritai nežino, kur kreiptis, yra kur kas didesnį nerimą keliantis dalykas.“

Zenekos nuotrauka

Analizuojant šių metų apklausos duomenis pastebėta, kad išaugo žmonių jautrumas privataus gyvenimo pažeidimams. Žmonės vis daugiau veiksmų identifikuoja kaip galimai pažeidžiančius jų privatumą. Tačiau, kaip teigė ŽTSI direktorius, kai kurių iš jų žmonės vis dar linkę nesureikšminti, nes tai sieja su saugumo užtikrinimu: „Pavyzdžiui vaizdo kamerų įrengimas ir žmonių stebėjimas dažnai neįvardijamas kaip privatumo pažeidimas, nes žmonės tai sieja su saugumu, kuris suvokiamas kaip didesnė vertybė.“

Trūksta valstybinių institucijų įsitraukimo

Kaip sakė tyrimo pristatyme dalyvavusi Europos Parlamento narė, EP žmogaus teisių pakomitečio vicepirmininkė Laima Andrikienė, šiais metais rengusi EP žmogaus teisių padėties ES ir visame pasaulyje ataskaitą, Lietuvoje labai trūksta rimto valstybinių institucijų įsitraukimo, kalbant apie žmogaus teisių problemas.

Zenekos nuotrauka

„Lietuvoje dažnu atveju žmogaus teisių problemos yra tarsi retorinės, tokios, apie kurias valstybės institucijos linkusios pakalbėti, bet nelinkusios jų spręsti, o kartais ir matyti. Todėl, manau, būtina siekti, kad valstybinės institucijos labiau įsitrauktų, analizuojant žmogaus teisių padėtį šalyje. Tarkime, Teisingumo ministerija arba Vyriausybė kasmet parengtų ir pateiktų konkrečią ataskaitą Seimui apie žmogaus teisių padėtį šalyje. Seimas savo ruožtu taip pat turėtų būti įpareigotas ją svarstyti, parengti konkretų priedą apie tai, kiek, kokių ir kieno teisių tais metais buvo pažeista šalyje“, – svarstė europarlamentarė.

Šiai minčiai antrino ir H. Mickevičius, sakydamas, kad „Lietuvoje, kalbant apie žmogaus teises, niekas nemato visumos, niekas nestebi ir neanalizuoja situacijos, neidentifikuoja problemų, nesiūlo sprendimų, nes žmogaus teisių apsauga pas mus suprantama kaip skundų nagrinėjimas. Tačiau tai tik viena iš blogybių ir ne visada pati svarbiausia“, – reziumavo ŽTSI direktorius.