Advento laikotarpis – Išganytojo laukimo metas. Bet ar žmonijai tikrai reikia Gelbėtojo? 2008 metais gruodžio 3 d. įprastinės katechezės metu popiežius Benediktas XVI svarstė šį klausimą, analizuodamas gimtosios nuodėmės tikrovę – blogio galią žmogaus širdyje.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandienėje katechezėje nagrinėsime Adomo ir Kris­taus santykį, šventojo Pauliaus nužymėtą žinoma­me Laiške romiečiams (5, 12–21), kuriame Bažnyčiai perteikiami esminiai mokymo apie gimtąją nuodėmę metmenys.

Tiesą sakant, protėvį ir Kristų Paulius jau sugretino Pirmajame laiške korintiečiams, kalbėdamas apie tikėjimą prisikėlimu: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti. <…> Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe, paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15, 22.45). Rom 5, 12–21 Kristaus ir Adomo sugretinimas labiau išplėtojamas bei paaiškinamas: Paulius peržvelgia išganymo istoriją nuo Adomo iki Įstatymo ir nuo Įstatymo iki Kristaus. Arenos viduryje – ne tiek Adomas ir nuodėmės pada­riniai žmonijai, kiek veikiau Jėzus Kristus ir malonė, per jį gausiai išlieta ant žmonijos.

Kartojant Kristaus atžvilgiu žodelį „labiau“, pabrėžiama, kad per jį gau­ta dovana taip toli pranoksta Adomo nuodėmę ir iš jos išplaukiančius padarinius, kad Paulius gali daryti išvadą: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Šitaip sugretindamas Ado­mą ir Kristų, Paulius aikštėn iškelia pirmojo žmogaus žemesnę padėtį antrojo atžvilgiu.

Kita vertus, Paulius mini Adomo nuodėmę, kad iš­ryškintų neišmatuojamą malonės dovaną per Kristų. Galima sakyti: jei jam nebūtų rūpėję parodyti esminės malonės reikšmės, jis nebūtų aptarinėjęs nuodėmės, kuri „per vieną žmogų“ „įėjo į pasaulį“, „o per nuo­dėmę mirtis“ (Rom 5, 12).

Tad jei Bažnyčios tikėjime subrendo dogmos apie gimtąją nuodėmę suvokimas, tai tik todėl, kad ši dogma neatsiejamai susijusi su kita dogma, būtent su dogma apie išganymą ir laisvę Kris­tuje. Dėl šios aplinkybės Adomo ir žmonijos nuodė­mės niekada nevalia aptarinėti atsietai nuo išganymo konteksto, t. y. neturint prieš akis ir nuteisinimo Kris­tuje horizonto.

Tačiau kaip šiandieniai žmonės turime paklausti: kas yra ši gimtoji nuodėmė? Ko moko Pauliaus, ko moko Bažnyčia? Ar šį mokymą šiandien dar galima išlaikyti? Daug kas mano, jog evoliucijos istorija nepalieka vietos mokymui apie pirmąją nuodėmę, kuri po to pasklinda po visą žmonijos istoriją. Tačiau tada pagrindo netektų klausimas dėl atpirkimo ir Atpirkėjo. Tad egzistuoja gimtoji nuodėmė ar ne?

Norėdami atsakyti, turėtume skirti du mokymo apie gimtąją nuodėmę aspektus. Vie­nas jų yra empirinis, t. y. egzistuoja konkreti, regima, sakytume, visiems apčiuopiama tikrovė. Kitas aspek­tas susijęs su slėpiniu, su šio fakto ontologiniu pamatu. Empirinis duomuo yra tai, kad mūsų būtis prieštarin­ga. Viena vertus, kiekvienas žmogus žino, jog turi da­ryti gera, ir savo gelmėje tai daryti nori. Tačiau sykiu jis jaučia ir paskatą elgtis priešingai, sukti egoizmo, smurto keliu, daryti tik tai, kas jam patinka, net ir ži­nodamas, kad taip nusižengiama gėriui, Dievui ir arti­mui.

Mūsų būtis prieštarin­ga. Kiekvienas žmogus žino, jog turi da­ryti gera, ir savo gelmėje tai daryti nori. Tačiau sykiu jis jaučia ir paskatą elgtis priešingai.

Šventasis Paulius šį mūsų būčiai būdingą priešta­ravimą Laiške romiečiams taip apibūdino: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (7, 18–19).

Šis mūsų būtyje glūdintis prieštaravimas nėra teorija. Jį patiriame visi kasdien. Apsižvalgę nuolat regime šią antrąją valią vyraujant aplink mus. Pakanka prisiminti kasdienes naujienas apie neteisybes, smurtą, melą, pa­laidumą. Tai matome kasdien, tai – faktas.

Kaip šios blogio galios mūsų sielose padarinys isto­rijoje išsirutuliojo užteršta srovė, užnuodijanti žmo­gaus istorijos geografiją. Didysis prancūzų mąstyto­jas Blaise’as Pascalis kalbėjo apie „antrąją prigimtį“, uždengiančią mūsų pradinę, gerąją, prigimtį. Dėl šios „antrosios prigimties“ blogis ima atrodyti kaip žmogui normalus dalykas.

Tad ir įprastinis posakis: „tai – žmogiška“ gali turėti dvejopą reikšmę. Jis gali reikšti: šis žmogus yra geras, jis tikrai elgiasi taip, kaip turėtų elgtis žmogus. Tačiau žodžiais „tai – žmogiška“ nusakoma ir tai, kas klaidinga: blogis yra normalus, žmogiškas dalykas. Blogis, atrodo, yra tapęs antrąja prigimtimi. Toks mūsų būtyje, mūsų istorijoje glūdin­tis prieštaravimas turi pažadinti troškimą būti atpirk­tiems, ir šitai matoma ir mūsų dienomis. Juk troški­mas, kad pasaulis pasikeistų, ir pažadai, jog kuriamas teisingumo, taikos, gėrio pasaulis, iš tikro regimi vi­sur: politikoje, pavyzdžiui, visi kalba apie būtinybę keisti pasaulį, kurti teisingesnį pasaulį. Ir kaip tik per tai reiškiasi trokšimas būti išlaisvintiems iš prieštarin­gumo, kurį jaučiame.

Blogio galios žmogaus širdyje ir žmogaus istorijoje fakto nuneigti neįmanoma. Klausimas – kaip šį blogį paaiškinti? Mąstymo istorijoje už krikščioniškojo ti­kėjimo ribų egzistuoja vienas pagrindinis paaiškini­mo modelis, turintis įvairių variantų. Pagal šį modelį prieštaringa pati būtis, joje glūdi ir gėris, ir blogis. An­tikoje ši idėja apėmė nuomonę, jog egzistuoja du pir­miniai pradai – gerasis ir blogasis. Toks dualizmas neį­veikiamas: abu pradai yra vienodo lygmens, todėl toks prieštaravimas visados egzistuos nuo pat būties pra­džios. Mūsų būties prieštaringumas atspindintis, taip sakant, dviejų dieviškųjų pradų priešingumą.

Evoliu­cionistinė bei ateistinė pasaulio samprata tokį požiūrį susigrąžina naujaip. Net jei remiantis tokia samprata į būtį ir žvelgiama monistiškai, kartu vis dėlto tariama, kad būtyje, kaip tokioje, nuo pat pradžios glūdi blogis ir gėris. Pati būtis nėra tiesiog gera, bet atvira gėriui ir blogiui. Blogis, kaip ir gėris, pirmapradiškas. O žmo­gaus istorija tik išskleidžianti jau visoje ankstesnėje evoliucijoje duotą modelį. Tai, ką krikščionys vadina gimtąja nuodėme, iš tikrųjų tėra mišri būties sąranga, gėrio ir blogio, priklausančio, pasak šios teorijos, pa­čiam būties audiniui, mišinys.

Tai iš pagrindų nevilties paženklintas požiūris: jei taip yra, tai tuomet blogis nenugalimas. Galiausiai svarbus tik savasis interesas. O kiekviena pažanga neišvengiamai apmokėtina blo­gio gausa, ir kiekvienas norintysis tarnauti pažangai turįs būti pasirengęs šią kainą mokėti. Politika tokio­mis prielaidomis iš esmės ir vadovaujasi, o kokie to padariniai – visi matome. Toks šiuolaikinis mąstymas galiausiai gali pagimdyti tik liūdesį bei cinizmą.

Tad vėl klausiame: ką sako šventojo Pauliaus liudija­mas tikėjimas? Pirmiausia patvirtinamas abiejų pri­gimčių grūmimosi faktas, patvirtinamas šio blogio, kurio šešėlis slegia visą kūriniją, faktas. Išgirdę septin­tą Laiško romiečiams skyrių, galėtume pridurti aštun­tą. Blogis tiesiog egzistuoja. Paaiškindamas tikėjimas, priešingai nei mūsų glaustai aptarti ir įvertinti kaip neviltį skatinantys dualizmai bei monizmai, sako: eg­zistuoja du šviesos slėpiniai ir vienas nakties slėpinys, kuris vis dėlto aprėpiamas šviesos slėpinių.

Pirmasis šviesos slėpinys yra šis: tikėjimas mums sako, jog nėra dviejų pradų – gerojo ir blogojo, tėra vienas vienin­telis pradas – Dievas Kūrėjas, ir šis pradas yra geras, vien geras, be blogio šešėlio. Todėl ir būtis nėra gėrio ir blogio mišinys. Būtis, kaip tokia, yra gera. Todėl gera būti, todėl gera yra gyventi. Štai linksmoji tikėjimo ži­nia: tėra vienintelė gera versmė – Kūrėjas. Todėl gera gyventi, gera būti vyru, moterimi, todėl gyvenimas yra geras dalykas.

Štai linksmoji tikėjimo ži­nia: tėra vienintelė gera versmė – Kūrėjas.

Po to – tamsos, nakties slėpinys. Blogis kyla ne iš pačios būties versmės, jis nėra vienodai pir­mapradiškas. Blogis kyla iš sukurtosios laisvės, iš lais­vės, kuria piktnaudžiaujama.

Kaip taip pasidarė galima, kaip tai atsitiko? Šitai pasi­lieka miglose. Blogis nėra logiškas dalykas. Tik Dievas ir gėris yra logiški dalykai, tik jie yra šviesa. Blogis lie­ka slėpiningas. Jis vaizduojamas didžiais įvaizdžiais, kaip Pradžios knygos 3 skyriuje, dviejų medžių, žalčio, nusidedančio žmogaus vizija. Didis įvaizdis, leidžian­tis nuvokti, tačiau nepaaiškinantis to, kas savaime ne­logiška. Galime nuvokti, bet ne paaiškinti.

Lygiai taip negalime to perteikti kaip vieno fakto tarp kitų, nes tai gilesnė tikrovė. Pasilieka tamsos, nakties slėpinys. Tačiau išsyk priduriamas šviesos slėpinys: blogis kyla iš žemesnio lygmens versmės. Dievas su savo šviesa stipresnis. Todėl kūrinį, žmogų, galima išgydyti.

Dua­listiniai požiūriai – net evoliucionizmo monizmas – ne­gali teigti, jog žmogų galima išgydyti. Tačiau jei blogis kyla tik iš žemesnio lygio versmės, tai tuomet žmogų iš tikrųjų galima išgydyti. Išminties knygoje sakoma: Sa­nabiles sunt generationes orbis terrarum (Išm 1, 14 Vulga­ta).

Galiausiai paskutinis momentas: žmogų ne tik ga­lima išgydyti, jis de facto išgydytas. Jį išgydė Dievas. Jis asmeniškai įžengė į istoriją. Nuolatinei blogio versmei jis priešpriešino tyrojo gerumo versmę. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus purvinam blogio srautui priešprie­šina šviesos srautą. Ir šis srautas veikia istorijoje: re­gime šventuosius, didžiuosius šventuosius, bet kartu ir paprastuosius šventuosius, paprastus tikinčiuosius. Matome, kad iš Kristaus sklindantis šviesos srautas daro stiprų poveikį.

Blogis kyla ne iš pačios būties versmės, jis nėra vienodai pir­mapradiškas. Blogis kyla iš sukurtosios laisvės, iš lais­vės, kuria piktnaudžiaujama.

Broliai ir seserys, dabar advento laikas. Bažnyčios kalboje žodis „adventas“ reiškia buvimą čia ir dabar bei laukimą. Buvimas čia ir dabar: šviesa yra čia ir dabar, Kristus yra naujasis Adomas, jis su mumis ir tarp mūsų. Šviesa jau spindi, ir mes turime atverti šir­dies akis, kad išvystume šviesą ir panirtume į šviesos srautą. Pirmiausia turime būti dėkingi už tai, kad pats Dievas kaip naujoji gėrio versmė įžengė į istoriją.

Ta­čiau adventas reiškia ir laukimą. Tamsi blogio naktis tebėra galinga. Todėl advento metu sena Dievo tau­tos giesme meldžiamės: Rorate caeli desuper. Ir karštai meldžiame: ateik, Jėzau, ateik. Suteik šviesai ir gėriui jėgos. Ateik ten, kur viešpatauja melas, Dievo nepa­žinimas, smurtas, neteisingumas.

Ateik, Viešpatie Jė­zau, suteik gėriui pasaulyje jėgos ir padėk mums būti šviesos nešėjais, taikos kūrėjais, tiesos liudytojais.

At­eik, Viešpatie Jėzau!

„Bažnyčios žinios“ 2009 m. Nr. 1