Adventas yra puikus metas įsigilinti į įsikūnijimo slėpinį. Šis slėpinys yra pamatinis krikščionių tikėjimui, nes neįmanoma žmogaus vadinti krikščioniu, jei jis netiki tiesa, kad amžinasis Žodis (Logos) tapo žmogumi.

Įsikūnijimas reiškia Dievo judesį žmogaus link. Dievas nuolat yra atsigrežęs į žmogų, jis nuolatos yra „link“ žmogaus. Pats žmogaus sukūrimas yra šis „link“. Teologiškai žvelgiant, kiekvienas Dievo veiksmas yra amžinas, Dievas nieko nedaro tam kartui, tam laikui, tai epochai. Viskas, ką jis atlieka, turi amžinybės vertę. Todėl krikščionys švenčia liturgiją, tuo sudabartindami Dievo veiksmus žmogaus link.

Įsikūnijimu šis amžinasis Dievo judesys įgavo konkrečią materialią raišką. Tai, kas buvo paslėpta nuo žmogaus akių, ką patyrė Biblijos veikėjai Abraomas, Jokūbas ar Mozė, tapo regima. Štai kodėl apaštalas Jonas rašo: „Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums“ (1 Jn 1, 2). Todėl krikščionybė yra apreiškimo religija, apreiškimo ne kaip paslapties pažinimo ar informacijos perdavimo, bet kaip Tiesos išskleidimo laike, istorijoje ir erdvėje procesas, pasiekęs savo viršūnę Jėzuje Kristuje.

Juk įsikūnijimas yra itin drastiškas Dievo parodymas, koks radikalus yra jo susisaistymas su tuo, kas žmogiška. Amžinybė įsiveržia į materiją ir laiką. Negana to, galėtume sakyti, kad įsikūnijimu tai, kas medžiagiška, ribota ir netvaru yra įimama į Dievo slėpinį. įvyksta ribos panaikinimas, peržengimas to, ką žmogiški svarstymai vertina kaip galutinę taisyklę, tabu, šventvagyste. „Žmones, kurie sumūrijo atskirai šventai vietai sienas Dievui šventykloje ir susigūždavo ištarę ar paskelbę jo vardą, Dievas nustebino gimdamas kaip kūdikis ėdžiose. Kas gali būti bejė­giškesnis, labiau išgąsdintas nei naujagimis, suvystytas taip, kad galūnės glaudžiai prispaustos prie jo kūnelio? Per Jėzų Dievas rado būdą užmegzti su žmogumi santykius be jokios baimės“, – savo knygoje „Jėzus, kokio nepažinojau“, – rašė amerikiečių autorius Philipas Yancey.

Jei tai apmąstytume dažniau, tuomet mūsų krikščioniškas gyvenimas radikaliai pasikeistų. Tvirtindamas taip turiu mintyje ne moralinį ar dvasingumo pokytį. Tai reiškia, kad mes pakeltume žvilgsnį nuo savęs, liautumės skaičiavę savo nuopelnus ir dvasingai praleistas valandas, baksnoję ir keiksnoję kitaip manančius bei gyvenančius, bet pažvelgtume ta pačia kryptimi kaip ir Jėzus – į žmogų. Tuomet žlugtų mūsų siauras pasaulis, kuriame tiek mažai erdvės Jo žodžiui ir judesiui.

Neseniai teko dalyvauti  internetinėje diskusijoje, kurios metu vienas ateistiškai nusiteikęs jaunuolis piktinosi, kad į jo mokyklą atėjęs kunigas kalbėjo apie abortus ir kontracepciją. Šiam jaunuoliui atsakiau, jog kiekvienas turi teisę į žodžio laisvę. Po to ilgai mąsčiau, kad Evangelijos žinia neprasideda nuo moralės, jog taip kreiptis į nūdienos žmogų yra klaida, nes Kristus mums neskelbė naujos moralės, bet pasiūlė kelią į Dievo pasaulį, taip atverdamas naują akiratį.

Evangelijos žinia yra paprasta – Kristus gimė, skelbė, kentėjo, mirė, prisikėlė ir įžengė į dangų. Tokia yra žinia, kuri sklido apaštalų ir pirmųjų krikščionių lūpomis. Ar ne pernelyg dažnai ją priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kuri privalo žinoti visi? Tačiau tikrovė yra kitokia. XXI a. krikščionys gyvena pokrikščioniškame pasaulyje, kuriame dar įžvelgiami, nors ir miglotai, krikščioniškos civilizacijos liekanos. Tai reiškia, kad turime ieškoti naujų būdų nešti Evangeliją. Būtent pirmieji krikščionys veikė kažkuo panašiomis sąlygomis kaip nūdienos Kristaus sekėjai.

„Žmogus yra Bažnyčios kelias“, – pradėdamas savo pontifikatą skelbė Jonas Paulius II. Deja, ši paprasta tiesa yra pamirštama. Pernelyg dažnai užsiimama indoktrinacija, o ne Evangelijos skelbimu. Tuo tarpu Bažnyčia neturi kitos misijos nei Jėzus, kuris iki pat dieviškų gelmių priėmė žmogaus slėpinį, juo nesipiktindamas ir neniekindamas.

Ar ne tam kviečia įsikūnijimo slėpinys?