Banali užstalės sentencija sako, kad optimistas nuo pesimisto skiriasi pusiau pripiltos stiklinės įvardijimu – vienam ji pusiau pilna, antram – pustuštė.  Artėjančios Kalėdos verčia tą stiklinę pripildyti, ir tai, kas regėjosi visus metus kaip bloga ir prasta, neįdomu ir gėdinga, metams baigiantis jau rodosi šiek tiek švelniau ir prievartauja mus būti atlaidžius. Juolab kad pati patirtis mums vis tvirtina, kad jau niekad nebus taip, kaip jaunystėje ar vakar, bus tik blogiau, vadinasi – ir šie metai nebuvo tokie prasti. Tiesiog apverskime stiklinę ir tuštumą užpildykime skysčiu iš šių metų prisiminimų.

Viename spektaklyje tikras suomių aktorius, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pasakoja apie tai, kaip jis atvyko į Lietuvą ir kaip jį sutikęs gatvėje lietuviškas „bachūras“ pavadino idiotu: kas kitas gali važiuoti gyventi, net ir laikinai, iš Suomijos į Lietuvą? Suomis, priešingai, asmeninės tragedijos čia nemato ir dar laužytai, bet lietuviškai ima deklamuoti „Aš – beržas“.

Kai kalbama apie galimą imigraciją iš kitų šalių, tegul ir statybininkų, negaliu nesidžiaugti, kad pagaliau apie ją kalbama. Imigrantai nėra visiški idiotai – jie į ekonomiškai ir kultūriškai neišsivysčiusias šalis nevažiuoja. O jei jie ims kelti grėsmę mūsų tapatybei, tai taip pat į naudą – mes jau ją išmokome apginti, o spalvų mūsų gatvėms trūksta lygiai tiek, kiek patiems trūksta tolerancijos.

Ir kai stebime vis didėjančią emigraciją, naivu būtų tuo piktintis ir liūdėti,– juk viskas dedasi dėsningai: žmonės nekvaili, jie bėga nuo sociologų apibūdinto socialinės baudžiavos reiškinio, nuo valdininkų ar viršininkų carizmo ir įsikuria ten, kur socialiai gali pasijusti ramiau. Jei ne iš karto, tai bent jau tam gauna vilties. O aš negaliu nesidžiaugti, kad tuštėjančiuose Lietuvos regionuose vis mažiau sutinku agresyvių  skustagalvių, kuriuos kiti mato „Ryanair“ maršrutuose iš Kauno į Londoną ar į Ispanijos Alikantę. O kadangi keli šimtai tūkstančių pusiau kultūringų lietuvių nepajėgūs išauklėti likusios nekultūringos dalies, tai keliasdešimt milijonų kiek kultūringesnių britų ar ispanų galbūt realiau vykdys mūsų regionų kultūros politiką. Svarbu tik, kad tie skustagalviai nesaugotų savo tapatybės. Kiti, kultūringesni emigrantai, gėdos Lietuvai nepadarys. Aš irgi nepadaryčiau, bet neemigruoju tik dėl estetinio žvilgsnio – nenoriu, kad Temzės krantinė su muziejais ir big benais man taptų kasdienybe. Juolab kad ir ten nesi garantuotas dėl  jaukumo ir ramybės, kuriuos siūlo reklaminiai atvirukai.

Kai italų padavėjas Milano gatvėje mums pasiūlo ledų ir pasodina prie staliuko, o mes nuvargę sukertame po porciją, drauge su atgaiva gauname keliolikos eurų sąskaitą už patirtį: pamiršome, kad prie staliuko kainos pakyla kone dešimt kartų. Keikiu tą Paolą, neperspėjusį dėl tokio biznio – bet iš kokių kitų žioplių jis išgyvens? - ir linkiu atvykti į Vilnių ir įsėsti į taksi, kuris nugabens jį iš oro uosto už ne mažesnę sumą. Tuoj pat pateisinu mūsų padavėjus, lengvai apsukančius užsieniečius ir linkiu apsukti dar daugiau, nes visi mes kažkada tampame „stupido turista“. Tai ne prakeiksmas, o tiesiog smulki vendeta už mus ir mūsų gimines. Sulig realybe tolerancija baigiasi, ir tai – ne vienų mūsų bruožas ir nebūtinai neigiama.

Aš džiaugiuosi tame pačiame Milane matydamas armijas mergyčių, apsiginklavusių tėvelių kredito kortelėmis ir šluojančių viską, kas tik parduotuvėse kabo. Beverli Hillso fyfos užkariauja Europą, ir man smagu, kad mes net prieš dvejus metus neišgyvenome tokios vartojimo karštinės. Šiandien tai nebegresia – belieka už tai padėkoti krizei ir ją uoliai stabdantiesiems, kad neišeitų.

„Ir pas mus yra negrų“, – beveik didžiuodamasis taria vieno Lietuvos universiteto profesorius, nepastebimai parodęs į kitą koridoriaus pusę. Ten žygiavo tas, kuris privalėjo būti įvardintas afroamerikiečiu, bet tolerancija garsėjantis profesorius žinojo, ką sako. Jis ištarė aiškiai: neapsimetinėkime, kad esame kažkokios politkorektikos indoktrinuoti. Fasadas – viena, bet tikrovė ­– visai kita. Joje mes esame patriarchalinės sistemos patriarchai, tamsiaodžiai mums bus negrai, nes ne mes vergijon juos vežėme, o moterys turi būti gražios. Ir jei  tame jos įžvelgia seksualinį priekabiavimą ar išnaudojimą – nereikia taip dažytis ir rengtis. Būkite storos kaip kokios ne afro amerikietės.

„O suomės laaabai nieko“, – pusiau juokais prie „Absoliuto“  ištarė vienas lietuvių festivalio rengėjų. Jam pritarė ir kolega prancūzas, ir belgas; belgės ramiai patylėjo, bet vėliau atsikeršijo epitetais apie lenkus ir anglus. Kvėpuoti tapo lengviau. Tai ne tik emancipacija. Ir visai ne kiaulių lietuvių problema (italai makaronus geriau moka kabinti, bet tikslas – tas pats). Politkorektiškumas – dar lengviau atsikvėpkime – neveikia visoje Europoje!

Štai kam labiausiai reikalingi tarptautinių tinklų ir organizacijų susitikimai! Greta nuobodaus projektų kūrimo, Europos finansų paieškų, bandymų savo egzistencijos svarbą grįsti išradinga retorika staiga susiduri su tikro gyvenimo pajauta ir ne ekonominiais parametrais matuojamu šalies svoriu. Kad galėtum ne tik – ir ne tiek – pasisemti patirties savo pralaimėjimų ir amžinų nesėkmių fone, o kad greta kitų pajustum savo vertę. Unikalią, kaip ir visų kitų. „Vilnius – nuostabus miestas“, sako man tradicinę frazę švedė, bet šįkart jos intonacijoje ir klaidžiojančiose po senamiestį akyse įžvelgiu natūralų susižavėjimą, o ne privalomą mandagumą. Ir Vokiečių gatvė išsitiesia paraleliai Stokholmo ar Temzės krantinėms.

O kitą dieną visi – nuo olando iki suomio, švedo ar danės – choru keikiame visur įsigalėjusias dešiniųjų valdžias, jų naikinamus raudonųjų žibintų ir menininkų kvartalus, ir meno žmonių nuoskaudos, sklindančios unisonu, mane įtikina, kad dešinieji nėra vien verslo partija, o savo ideologija panašūs visoje Europoje. Ir sutariame kurti bendrą spektaklį, nes jį diktuoja visiškai neišgalvota, o dantis rodanti realybė. Finale, juokaujame, skambės Michaelo Jacksono „You Are Not Alone“.

Tokie susitikimai, kaip ir kelionės, leidžia pasitikrinti savo vertę ir pastato, tiksliau, vis dažniau kilsteli tave į tavo vietą. Jei skirstymas į kelias europas egzistuoja ekonomikoje, kultūroje tai išrodo visiškai kitaip, ir vis dažniau įgauni pasitikėjimo.

Užsienio svečiai susidomėję žvelgia į Žaliojo tilto skulptūras ir Grūto parko siurrealizmą, ir tuoj pasiūlo analogijų su švedų karaliumi, šalia kurio paminklo renkasi neonaciai – ar dėl to paminklas turi būti nuverstas? Ar reikia uždrausti Knuto Hamsuno romanus? O generolas Mannerheimas baigė karo mokslus Rusijoje – gal tai gali reikšti ką nors kita? Kol vieni moksliškai, o tiksliau – savomis teorijomis ir iškalba grįsdami simpatijas ir egocentrizmą ginčijasi dėl antisemitizmo, realybė atlieka keletą gerokai protingesnių už jų tekstus žingsnių, ir šalia paminklo naujai gimusiam „antisemitui“ Vincui Kudirkai uždegama Chanukija. Gal tai fasadinė realybė, bet tradicijos pakoreguoja įkaitusių akimirkų klaidas. Į jas realiai švenčiantieji nekreipia dėmesio ir jie šimtąkart teisesni už jų istorijos tyrinėtojus.

Ir jei bandoma formuoti nuostatą, kad kalbėti apie savo istoriją turi teisę tik ją patyrusi  tauta, o ne kitos, tai „įžūlus“ lietuvis Cezaris Graužinis Nacionaliniame Atėnų teatre  pastato tiesiog draustiną svetimšaliui veikalą – „Graiką Zorbą“. Kritikai po spektaklio rašė, jog atrodė, tarsi Cezaris būtų sėdėjęs su Kazantzakiu kartu, stebėjęs jo įkvėpimą ir abu gėrę kavą ir rakiją. Lietuviškas Zorba moko graikus gyvenimo džiaugsmo! Lyg būtų iš šalies, kurioje gyventojai suvokia kiekvienos dienos vertę, nes būti užmuštam čia 17 kartų didesnė tikimybė nei Didžiojoje Britanijoje. Lyg būtų iš šalies, kurios gyventojai turi marias laiko, nes jie garsėja tolerancija visiems, net ir savo vyriausybėms. Lyg toje šalyje baigiantis metams nuskambantis „Sveiki sulaukę!“ įgytų tikrosios prasmės. Lyg jos gyventojai, ištuštinę stiklines, naujus metus pradėtų nauja taure, pripildoma to, ko patys iš tiesų nori.

Kultūros savaitė