Zenekos nuotrauka

Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“

1895 m. išeinančios iš Liumiere‘ų fabriko Lione darbininkės nesuprato, kad pasistatę keistą dėžę broliai Liumiere‘ai jas filmuoja. O broliai net nenutuokė, kad šį filmą ilgus metus žiūrės nesuskaičiuojama daugybė žiūrovų – tiek, kad jo demonstracijos galėtų uždirbti tokius pelnus, kurių pavydėtų šiandien pelningiausiu laikomas „Titanikas“. Tai ilgesnio laikotarpio ir klasikos ženklo, ne vien keleto savaitgalių ypatybė. Bet Liumiere‘ams rūpėjo išradimas, o ne jo komercializacija.

Kai 2003 m. į Vilnių Britų tarybos kvietimu atvykęs buvęs Jungtinės karalystės Kultūros, medijų ir sporto ministras Chrisas Smithas kalbėjo apie kūrybines industrijas ir jų naudą bendram šalies ūkiui, dauguma klausančiųjų dar karpė ausimis, nes nelabai kas apie tą fenomeną girdėjo. Nors jau tada Margarita Starkevičiūtė pristatė ir pirmuosius bandymus suskaičiuoti mūsų kūrybinių industrijų indėlį į šalies bendrąjį vidaus produktą. Tada buvo 2 procentai. Ir tada 2, ir dabar minimi jau 5 procentai, tenkantys šaliai iš kūrybinės veiklos, kol kas verčia tai tarti atsargiau – apskaičiavimas nėra tobulas, skaičiai net ir toliau šia linkme pažengusiose šalyse yra šiek tiek spekuliacijos objektas: kokia bus metodika, kas bus įvardinta kūrybinėmis ar kultūros industrijomis, taip ir galėsime koreguoti rezultatus. Bet ledai pajudėjo.

Kai po keleto metų kukliam jūsų komentatoriui teko skaityti pranešimą Baltijos asamblėjoje trijų šalių parlamentarams, net ir tie, kurie mokslus baigė itin brandžiame socializme, jau nematė čia naujienos, o kiekvienas latvis ar estas gyrėsi savais pasiekimais. Tik kiek komiškai atrodė žonglieriai naujomis sąvokomis, kurie, regis, anksčiau intensyviai kalbėjo apie planinę ekonomiką ir penkmečių etapus. Bet tokie, kaip žinome, ir yra uoliausi mokiniai ir greičiausiai „persikvalifikuoja“.

Jei kas dar nežino, kas yra tos kūrybinės industrijos, trumpai nusakysiu, kad tai yra įstaigos ir įmonės, kurių veikla ir produktai remiasi kultūra ir kūryba: tai ir tradicinės kultūros sritys – teatras, kinas, muzika, leidyba, vizualūs menai, – ir naujos, besiremiančios į kūrybą ir kultūrą – žiniasklaida, mada, dizainas, turizmas. Vienų indėlis į šalies ekonomiką pasimato greitai (reklama, dizainas, popkultūra), kitų rezultatų tenka palaukti, bet grąža gerokai didesnė – tačiau ir sunkiau apskaičiuojama. Kaip Liumiere‘ų filmai prieš „Titaniką“, net nekalbu apie šio filmo ištraukų ar parafrazių panaudojimą kitose srityse.

Logiška būtų paklausti – kam tuomet tas veiklas vadinti industrijomis, jei galima tiesiog sakyti: kinas, teatras, filharmonija? Tai buvo Jungtinės Karalystės praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio naujųjų leiboristų atsakas saviems politikams, maniusiems, kad kultūra yra išlaikytinė. Priešingai, sakė leiboristai, kultūra kuria tokį produktą, kokio net kartu sudėti nepasiektų žemės ūkis su namų statyba ir tekstilės pramone, ir tai – naujoji realybė, į kurią turėjo būti atkreiptas dėmesys. Šiandien apie tai, kad kultūra uždirba, ir kuo toliau, tuo daugiau, kalba ir diskutuoja visa Europos Sąjunga. Prisimenu vienam Anglijos festivalių ekspertui prieš keletą metų išsprūdusią frazę, kad Nyderlandų parlamentarai įnirtingai ginčijasi dėl kontroversiškos Richardo Floridos knygos „Kūrybinė klasė“. Politikai remia ietis su ekonomistais, kultūros teoretikais, vadybininkais. Bet mums, lietuviams, viskas aišku, ir mes siūlome savas korekcijas.

Keletą metų bandytos rakinti politikų širdys kultūros ekonominės naudos raktais nedavė jokių rezultatų. Politikai klausė, bet nieko nedarė. Pajudėta tik tuomet, kai atsirado ES direktyvos – lyg būtų atsiųstas penkmečio planas. O su planu atkeliavo ir industrijoms skiriami Europos Sąjungos pinigai. Štai tada jau reikėjo maišų jiems. Ne tiek kreipti dėmesį į realias industrijas, kiek jas kurti įstatymais, biurokratiškai.

Tai pasidarė panašu į visos šalies industrializaciją. Tuoj sukurpiama Kūrybos industrijų skatinimo ir plėtros strategija, kurioje minimas sparčiai augantis indėlis į biudžetą – nuo 2,4 mlrd. Lt per keletą metų užaugama iki 4, suburiama Kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija (su teoretiku, keliais praktikais, pora dailininkų, asociacija Atvažiavo meška (ir viena advokate), imami braižyti kūrybinių industrijų žemėlapiai. Kūrybą akivaizdžiai nustelbė industrijos.

Pirmasis, Utenos ir Alytaus apskričių kūrybinių industrijų žemėlapis sukurtas dar prieš visą šį vajų, buvo rimčiausias tyrimas, nagrinėjęs galimybes įstaigoms bendradarbiauti, registravęs jas ir jų problemas, siūlęs galimybes. Vėlesniuose, kaip, sakykim, Užupio žemėlapyje pažymimos ne tik tame rajone esančios visos krautuvėlės ir kepyklėlės, bet ir ten gyvenantys menininkai. Ši tendencija plinta, ir dabar kūrybinėmis industrijomis ketina vadintis teisininkų kontoros, bendruomenės, klubai, kirpyklos, Varnų švenčių organizatoriai ir visi kiti, kurie bent kiek pasuka galvą. O paprasčiausi bukletai su suregistruotomis įmonėmis ir keletu eseistinių rašinių imami vadinti, pvz., Klaipėdos kūrybinių industrijų žemėlapiu. Skirtumas nuo sovietinių bukletų – pinigai jiems rengti.

Šalia kūrybinių industrijų atsiranda ir inkubatoriai. Anksčiau tai buvo kultūros namai, centrai, multifunkciniai pastatai, bet kadangi Ūkio ministerija paskelbė konkursą inkubatoriams remti – reikia jais pasivadinti.

Dar vienas žodžių junginys, besirikiuojantis šalia kūrybinių industrijų, bet pelnu jas gerokai pralenkiantis – galimybių studijos. Štai kur tikrasis šiandienos lobis: jei rengi projektą, jam būtina galimybių studija. Ją galės surašyti ir koks pirmakursis, užtat lėšos tam matuojamos šimtais tūkstančių. Lyderis čia, ko gero, Guggenheimo-Ermitažo muziejaus Vilniuje studija, kurios gal pusę teksto galėtum aptikti Lietuvos enciklopedijoje ties žodžiu „Vilnius“, bet studijos kaina – per 200 000 Lt. Mokėjo Vilniaus savivaldybė, t.y. vilniečiai.

Nepamirškime ir ateities: KI reikia specialistų,. O jiems rengti jau numatytos programos, jie jau rengiami. Džiugu, jei tai būtų rimtos studijos, tik akivaizdu, kad net dėstytojų specialistų tiek nėra. O kai kurias programas pažiūrėjus neabejoji: iki šiol taip rengiami profesionalai buvo vadinami tiesiog kultūros vadybininkais. Bet ir čia ateina ES pinigai.

Šioje istorijoje apmaudu viena: kad visas šis vajus iš esmės iškreipia kūrybinių, juo labiau kultūros industrijų principus, – ne tik darosi neįmanoma jas suskaičiuoti, matuoti jų realią vertę, veiklos įvairovę. Toks aktyvumas atsisuka ir prieš jas pačias – viskas imama maišyti viename katile su smulkiu ir vidutiniu verslu, bandoma visur ieškoti pelno, o tuomet jau pasirodo ir nauji mokesčiai. Taip industrijas ištiks reali grėsmė, kai viskas liks išrašyta tik biurokratinėse ataskaitose, kurios parodys, kad mes savo kūrybine galia lenkiame visas Europos industrijas kartu sudėtas. Bet mes juk ir gyvename lozungais.

Kai buvęs montuotojas ir eksperimentuotojas su hidroelektrinėmis Glebas Kržižanovskis 1920 m. tapo Valstybinės Rusijos elektrifikacijos komisijos primininku, jis savo sumanymais pasidalino su Leninu. Po pokalbio, istorikai liudija proletaro vadas braižė kryptis: „Per 10 (5?) metus pastatysime 20–30 (30–50?) stočių... Po 10 (20?) metų paversime Rusiją „elektrine“. (…) Prisivystysime iki tiek ir tiek mašininių vergų, kuriančių, – ir čia vadas suabejojo, - tūkstančius ar milijonus arklio galių ar kilovatų?? Velniai žino“.

Leninui nerūpėjo skaičiai ir parametrai. Nepaisant to, kad ikirevoliucinė Rusija buvo trečia pasaulyje pagal elektros gamybą, sugriauto porevoliucinio ūkio vadui buvo svarbu naujas lozungas apie visos šalies elektrifikaciją. „Garo amžius - buržuazinis amžius, elektros amžius – socializmo“. Skamba. Po šimto metų, informacinėje epochoje mes tiesiame naujus kelius industrializacijai.

Kultūros savaitė