„Wikileaks“ – terminas pastaraisiais mėnesiais, regis, užkariavo pasaulio žiniasklaidos erdvę. Paviešinti svarbūs faktai apie JAV karą Afganistane, vėliau sekę milžiniški kiekiai JAV diplomatinės tarnybos vidinio susirašinėjimo dokumentų – visa tai ne tik prikaustė dėmesį, suteikė informacijos, sukėlė diskusijų, bet ir privertė dar kartą įdėmiau įsižiūrėti į šiuolaikinės žiniasklaidos situaciją, dar kartą paklausti, ką „Wikileaks“ fenomenas byloja apie žurnalistiką ir jos ateitį.

Apie visa tai „Bernardinai.lt“ kalbasi su VU Žurnalistikos instituto lektoriumi, ilgamečiu „Amerikos balso“ darbuotoju Romu Sakadolskiu.

Svarstyti ir vertinti „Wikileaks“ galima iš įvairių perspektyvų, tačiau pirmiausia norisi klausti, ar „Wikileaks“ yra žurnalistika?

Aš sakyčiau, kad tai nėra žurnalistika. „Wikileaks“ tiesiog užsiima kai kuriais žurnalistiniais uždaviniais. Žurnalistika nėra informacijos skelbimas, tai visas informacijos surinkimo, patikrinimo ir kontekstualizavimo procesas. Čia ne mažiau svarbu pateikti vertinimą, padėti auditorijai suprasti, ką reiškia konkretūs faktai ar informcija.

Taigi „Wikileaks“ atlieka tam tikras žurnalistikos funkcijas. Viena, dėl ko galime būti tikri, – jie gauna informacijos ir ją skelbia. Dėl patikrinimo galima abejoti, na, o kontekstualizavimu tai jie tikrai neužsiima. Julianas Assange‘as yra sakęs, kad jie patikrina gautą informaciją, ją peržiūri ir skelbia tikrai ne viską. Galbūt, tačiau motyvai, dėl kurių tam tikra dalis informacijos neskelbiama, ne moraliniai, bet grynai politiniai. Moraliniu požiūriu, jam, regis, nėra problemų dėl to, kad atskleidus informaciją kas nors nukentėtų, kam nors imtų grėsti pavojus. O tai juk yra vienas pačių pagrindinių žurnalistikos principų.

Žurnalistika nėra tik faktų grandinė, tai ir vertinimo, požiūrio, konteksto pateikimas, ir  šiuo atžvilgiu „Wikileaks“ nėra žurnalistika. Tai, žinoma, nė kiek nesumenkina paviešintų duomenų svarbos ar reikšmės.

Jei sakote, kad „Wikileaks“ tik iš dalies užsiima žurnalistine veikla, tai ar ši istorija neatskleidžia tam tikrų šiuolaikinės žurnalistikos spragų, nebyloja apie savotišką žurnalistų neįgalumą surinkti, gauti svarbią informaciją?

Buvo tokių, kurie taip manė ir sakė, kad tokios struktūros atsiradimas – nuoroda į tai, kad žurnalistai nebesugeba tinkamai atlikti savo namų darbų. Galbūt, tačiau aš tai siečiau su tiriamosios žurnalistikos silpimu apskritai.

Tiriamoji žurnalistika – ta žurnalistikos šaka, kuri atskleidžia daugiausia svarbios informacijos – pastaraisiais metais praranda savo svorį. Visų pirma dėl to, kad silpsta laikraščiai, taip pat ir dėl smarkiai sumažėjusių finansinių galimybių. Kai senka finansai, pirmiausia visada nukenčia tiriamoji žurnalistika.

Taigi labai įdomu, kad tuo metu, kai žurnalistų bendruomenė vis garsiau mąsto apie tiriamosios žurnalistikos saulėlydį, pasirodo ir iškyla „Wikileaks“ ir J. Assange'as. Ar galime manyti, kad tai sutapimas? Ir taip, ir ne. Aš asmeniškai manau, kad tai signalizuoja apie tam tikros svarbios naujos tikrovės formavimąsi. Iš dalies „Wikileaks“ atspindi nepriteklius, kurie yra modernioje žurnalistikoje, ir bandymus ieškoti naujo verslo modelio, mąstyti, kaip būtų galima išsilaikyti. Senieji modeliai nebegalioja, ieškoma naujų, ir mes dar bent kol kas negalime numatyti, kokie jie bus. Tai viena dalis tikrovės.

Kita ne mažiau svarbi tikrovės dalis yra tai, kad internetas suteikia tokių galimybių, apie kurias anksčiau niekas negalėjo svajoti. Tai susiję su galimybe komunikuoti nepaprastai greitai. Internetas sujaukė geografijos atstumus, sumenkino laiko reikšmę. Ir visa tai keičia tą kitą tikrovę – globalią tikrovę. Vieni mano, kad „Wikileaks“ yra tos naujos globalios tikrovės padarinys. O man regis, tai tiesiog signalizuoja, kad gyvename laikais, kai mūsų pasaulis esmingai keičiasi.

Ir šiuo atveju, kalbant apie „Wikileaks,“ reikia turėti omenyje, kad didžiausias sujudimas kilo dėl sunkiai suvokiamo informacijos masto, o ne dėl atskleidžiamos informacijos turinio, kuris staiga tapo viešas ir visiems prieinamas. Tokie dalykai – slaptos informacijos paviešinimas – vyko visada ir žurnalistikos istorijoje tokių faktų nestinga. Mastas ir galimybė tokį kiekį informacijos perduoti – štai kas mus šokiruoja labiausiai.

O tas neregėtas informacijos mastas šiuo atveju – tai privalumas ar trūkumas? Ar nėra taip, kad, pateikiant milžinišką kiekį informacijos, ji savotiškai devalvuojama ir nebetenka svorio?

Čia yra vienas iš naujosios žurnalistikos neatsakytų klausimų. Dabar jau ima prigyti naujas terminas – duomenų žurnalistika. Kai yra nepaprastai daug informacijos ir duomenų, atrankos funkcija tampa vis svarbesnė. Anksčiau didžiulis kiekis informacijos ir jos atranka apsiribodavo tuo, ką žurnalistas spėdavo užsirašyti į savo užrašų knygelę, o dabar atrinkti reikalingą informaciją padeda net specialios kompiuterinės programos.

Anglų kalboje yra toks terminas crowdsourcing – tai iš esmės reiškia auditorijos pagalbą dienraščio redakcijai atrenkant svarbiausią informaciją. Ir tai praktikuojama vis plačiau. „Time“, „The Guardian“, kiti užsienio dienraščiai ir savaitraščiai ne kartą kvietė skaitytojus į pagalbą peržiūrint dokumentus, siunčiant nuotraukas ir pan. Tai rodo, kad iš esmės keičiasi santykis tarp žiniasklaidos priemonės, žurnalisto ir auditorijos. Auditorija vis intensyviau ir daugiau nei bet kada anksčiau dalyvauja žurnalistikos procese. Anksčiau auditorijos įsitraukimą vadinome interaktyvumu, bet čia jau kalbame apie visiškai naują, aukštesnį interaktyvumo lygmenį.

Taigi, žurnalistika keičiasi tiesiog akyse, ir mes dabar tikrai nežinome, kaip ji atrodys ateityje. Piliečių žurnalistika nėra naujas dalykas ir turi gilias šaknis, tačiau ir įsitraukimo mastas, ir galimybės šiandien pakeltos į sunkiai įsivaizduojamas aukštumas. Dabartiniai laikai ir komunikacijos priemonės bei greitis – terpė, kurioje palanku gimti duomenų žurnalistikai, o auditorija neišvengiamai privalo įsitraukti, nes turi tam visas galimybes. Tai, kas vyksta, visiškai sujaukia – o ir „Wikileaks“ labai puikiai tam pasitarnauja – žurnalistikos ortodoksiją ir nusistovėjusius galios santykius.

Ką turite omenyje sakydamas žurnalistikos ortodoksija?

XIX a. žurnalistai buvo gerbiami ne daugiau nei šlavėjai, nes buvo manoma, kad tokiam darbui nereikia jokio specialaus pasirengimo. Leidėjai, nuomonės formuotojai visai neturėjo minčių apie tai, kad žurnalistas gali būti tarpininkas tarp jų ir auditorijos.

Savo vietą po saule žurnalistai turėjo išsikovoti. Ir jiems tai pavyko XX a. pradžioje. Tada žurnalistika institucionalizavosi, susiformavo ortodoksija. O dabar atsiverčia visiškai naujas laiko puslapis, ir labai aiškiai matyti, kad kai kurie žurnalistai, šioje srityje daugelį metų dirbę žmonės, ima piktintis tuo, ką daro, pavyzdžiui, „Wikileaks“. Jie sako, kad štai neprofesionalai, kurie nedaug ką nutuokia apie žurnalistiką, ima kažką veikti mūsų teritorijoje, ima jaukti mūsų tvarkingą gyvenimą, mūsų sistemą, prie kurios buvome įpratę. Juk tai mes buvome tie, kurie kontroliavome valdžią, buvome ketvirtoji valdžia....

Iki šiol apie tai, kas reikšminga ir nereikšminga, verta eterio ir laikraščių puslapių, sprendė savotiška žurnalistų kasta, kuri ilgą laiką valdė informaciją, o tai reiškia, kad valdė ir kur kas daugiau dalykų. O dabar tai keičiasi, ir apie dalykų, įvykių, informacijos reikšmingumą ar nereikšmingumą sprendžia jau visai kiti žmonės, kurių ateityje tik daugės. Žurnalistų kasta sutiko internetą ir pradeda dėl to pykti, nes internetas suteikia galią apeiti ortodoksiją ir reformuoti nusistovėjusius modelius. O kad reformos įvyks, nėra jokių abejonių. Jos jau vyksta. Apie tai byloja nelengvos naujojo žiniasklaidos verslo modelio paieškos.

„Wikileaks“, manau, savo terpę rado ir dėl dar vieno dalyko.  Žiniasklaida ir žurnalistais jau senokai pasitikima vis mažiau, todėl, jei tik žmonėms sudaroma galimybė patiems prisiliesti prie dokumentų, prie tos autentiškos medžiagos, su kuria dirba žurnalistai ir iš kurios vėliau padaro išvadas, kurias mums pateikia, natūralu, kad mes taip ir padarysim. Tik tas noras, smalsumas kartais akivaizdžiai tampa saviapgaule, nes mes tikrai negalim atsirinkti, atskirti, kas tikrai svarbu, o kas – ne.

Yra žmonių, kurie sako, kad būtent todėl žurnalistikos ateitis priklausys specializuotiems žurnalistams, vystysis tai, kas kadaise jau vystėsi, bet paskui nunyko, t.y. atsiras tam tikrų kadrų, kurie mokės dorotis su specializuotais duomenimis ir turės sistemą, kaip juos filtruoti, atrinkti ir patikrinti. Ir visa tai bus dalis mūsų duonos.

Ne paslaptis, jog dabar specializacija yra tarsi antrame plane, kad dabar žurnalistai turi žinoti ir mokėti visko po truputį. Tai turi savų privalumų, bet iš esmės sunku nepastebėti, jog visi plaukia paviršiumi ir yra taip prie to pripratę, kad kai reikia „pasinerti“ gilyn, į didelį kiekį specializuotos informacijos, sutrinka, nebežino, kaip su tuo tvarkytis.

Gal dėl to nejučia ir imama piktintis „Wikileaks“, kurie neva paskelbė pernelyg daug duomenų. Tačiau, kaip jau minėjau, nemanau, kad tai rodo žurnalistikos impotenciją. Veikiau tai signalizuoja apie keitimąsi tos dinamikos, kuri buvo nusistovėjusi per šitiek laiko. Galų gale tai savo ribų suvokimas, kuris taip pat labai svarbus. Kai yra tiek daug duomenų, žurnalistai yra tiesiog priversti sutramdyti savo aroganciją, nulenkti galvą ir pripažinti, jog ta visagalystė irgi tapo ribota.

O arogancijos žurnalistų bendruomenėje vis dar yra nepaprastai daug, ir „Wikileaks“ su savo veikla tikrai pataikė į jautrią vietą ir parodė, kad interneto amžiuje viskas gali būti ir kitaip.

Jei kaita, apie kurią kalbate, neišvengiama, tuomet išties sudėtinga tampa vartoti bet kurias sąvokas, prie kurių buvome pripratę kalbėdami apie žiniasklaidą ir žurnalistiką. Keičiasi kokybės, objektyvumo, patikimumo, kitų sąvokų turinys ir samprata. Tai kaip galima kalbėti apie žiniasklaidą naujai, atsižvelgiant į pokyčius ir realijas?

Manau, kad šių sąvokų nereikėtų imti ir nubraukti, nes jos turi tam tikrą reikšmę. Čia pasiūlyčiau tokią analogiją: jei mums atsiranda ir tampa aktualios naujos galimybės vykti iš vienos vietos į kitą, tai nereiškia, kad tam nereikia kelio. Kelio reikia, tik galbūt jis turi būti kitoks, kitaip atrodyti, gal verta pamąstyti apie šviesoforų įrengimą ar kelio praplatinimą, nes eismas intensyvesnis, bet pati kelio, kanalo, būtinybė išlieka.

Panašiai yra ir su žurnalistika. Žurnalistika – tai atrinkta informacija, kuriai pateiktas tam tikras kontekstas ir tam tikra interpretacija. Esu įsitikinęs, kad net jei situacija dabar atrodo labai neapčiuopiama ir nauja, tai, laikui bėgant, visa tai vis tiek nusistovės, savotiškai susisluoksniuos.

Viskas remiasi labai paprastais dalykais. Žmogus kaip negalėjo, taip ir negali perskaityti 250 tūkst. dokumentų pats vienas ir pasidaryti savo išvadas. Ir kai pasaulis yra persunktas informacijos, kai srautas vis didėja, kas nors turi tai tvarkyti. Informacijos kanalai kaip egzistavo, taip ir egzistuos, todėl jiems bus būtinos taisyklės. Ir nors tokie žmonės kaip J. Assange'as, atlikdami savo partizaninius darbus, sujaukia nusistovėjusį pasaulį,  tačiau tuo pat metu skatina žurnalistus ieškoti naujų žaidimo taisyklių.

Kita vertus, drįsčiau sakyti, kad tos taisyklės, bent iš pradžių, nuo dabar egzistuojančių labai stipriai nesiskirs. Ar turėtume manyti, kad žurnalistai turi vienintelį ir neprilygstamą modelį tvarkyti informaciją? Ne, nebūtinai, bet tas modelis, kurį jie turi, yra veiksmingas, ir mes tuo jau galėjome įsitikinti. Jei bus rastas veiksmingesnis būdas, tikėtina, kad jis prigis, bet kol kas kažko tokio išvysti nepavyksta. Visi visada norės, kad informacija būtų atrinkta ir patikrinta. Galima tik kelti klausimą, kas ją atrinks, gal tai bus kiti žmonės, nei yra dabar. Gal kokybę užtikrins kiti, bet be neužtikrintos kokybės kontrolės žiniasklaida apskritai neįsivaizduojama. Gal kai kurių žaidimo taisyklių mes kol kas negalime numatyti, bet tai nereiškia, kad jų nebus.

Žaidimas be taisyklių neįmanomas, nes skaityti grynus duomenis niekada nebuvo veiksmingas dalykas. Jau kurį laiką buvo ir yra galima girdėti minčių, jog žurnalistai tampa nereikalingi, tradicinė žiniasklaida merdi ir pan. Ar tai reiškia, kad ir žurnalistų nebereiks? Informacija visada yra suvokiama kaip apdoroti duomenys, todėl visada reikės ir žurnalistų. Metamorfozė, persimainymas tikrai nereiškia nunykimo.

Štai, pavyzdžiui, JAV jau vėl pradedama kalbėti apie žurnalistikos atsigavimą, sakoma tik, kad į žurnalistiką reikia kitaip žiūrėti, būti atviresniems, įtraukti auditoriją, didinti skaidrumą. Tai, kaip mes įsivaizdavom klasikines redakcijas, žurnalistų darbą, sąvokas ir terminus – visa tai keičiasi, bet žurnalistų vaidmuo, nors ir gerokai pakitęs, vis tiek išlieka svarbus.

Dar viena kritikos strėlė, nutaikyta į „Wikileaks“, pagrįsta tuo, kad, nors jie pateikė labai daug dokumentų, tačiau tikrai ne visus ir net ne didžiąją jų dalį. Taigi, kyla klausimas, kokį vaizdą galima susidaryti iš tos dalies informacijos, kuri pateikta, ir kiek tas vaizdas gali būti adekvatus tikrovei. Manau, čia labiausiai ir išryškėja žurnalistų profesionalumas ir gebėjimas geriau už kitus dirbti su turima informacija.

Juk iš dalinės informacijos galima pasidaryti tik dalines išvadas, nors pagunda visa tai universalizuoti – didžiulė ir labai reali. Galima turėti tam tikrų įžvalgų, bet turime suprasti, jog negalime turėti vieno galutinio atsakymo. Todėl, manau, yra tiesos pasakyme, kad žinoti dalį informacijos, kartais yra blogiau, nei nežinoti nieko.

Taigi tam ir yra žurnalistai, kurie visada gali priminti savo auditorijai, jog, kad ir kaip mums norėtųsi, tačiau turima informacija nėra ir negali būti visavertis atsakymas į visus mums rūpimus klausimus, ir nedera to pamiršti. Ir tai labai gerai, nes realiai demokratiniame pasaulyje beveik niekada nėra taip, kad mes žinom viską arba nežinom nieko. Mes visada žinome tik dalį. Ir tai nieko blogo, nes pagal principą – „viskas arba nieko“ – veikia ne kas kitas, o cenzūra. Būtent ten įsitvirtinusi nuostata, kad jei mes negalime atskleisti visko, vadinasi, privalome neskleisti nieko.

Kad „Wikileaks“ krestelėjo nusistovėjusią žiniasklaidos tvarką – daugiau nei akivaizdu. Tačiau be tradicinės žiniasklaidos jie taip pat neapsiėjo. Turimi duomenys buvo perduoti vieniems pačių įtakingiausių pasaulio dienraščių. Kodėl?

Čia susipynę daug dalykų. Internetas, kaip mes puikiai žinome, nors ir yra greitas bei nepaisantis geografinių apribojimų, vis dar pasižymi tuo, kad labai sunku pasidaryti regimam dideliame informacijos sraute. Ir tai truputį skiriasi nuo įprasto fizinio pasaulio, kai knygos ar laikraščio turėjimas aiškiai suponuoja, kad tai, kas jame parašyta, vienaip ar kitaip tiesiogiai atsiranda regimoje erdvėje ir didesnė tikimybė, jog bus perskaityta. Todėl panašu, kad, nepaisant mažėjančių tiražų, laikraščių reikšmės kol kas negalime nuvertinti. Panašiai, matyt, mąstė ir „Wikileaks“.

„Wikileaks“ sprendimas atiduoti duomenis „The NewYork Times“, „The Guardian“, „Der Spiegel“, „El Pais“, „Le Monde“ – tai akivaizdus pripažinimas, jog mūsų tradicinė žiniasklaida vis dar yra galinga ir kad dienraščiai mūsų informacijos pasaulyje vis dar nustato tam tikrą ritmą ir duoda toną.

Kita vertus, manau, tai ir savotiškas ženklas, kad, nepaisydami naujovių ir kaitos, būtent žurnalistikos ortodoksai vis dar geriausiai veikia ir su informacija tvarkosi tradiciniais būdais, nes jie žino, kaip tai daryti.

Pasikartosiu, bet tai, ką paviešino ir paskelbė „Wikileaks“, kur kas daugiau pasako apie pačią žiniasklaidą ir jos dabartinę situaciją, jai iškilusius sunkumus, o ne apie pačius „Wikileaks“. Reikėtų suvokti, kad tai yra platesnių procesų, vykstančių internete, simptomas. Taip pat tai labai neblogas perspėjimas tiems, kurie dar nesusimąstė, apie tai, kokia galinga informacija internete. Ir kad formuojasi naujos žaidimo taisyklės.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė