Zenekos nuotrauka

Jau keletas dešimtmečių pasaulis išgyvena „atminties bumą“. Plačiai kritikuojama oficialioji istorija, atskleidžiami nutylėjimai, steigiami muziejai, statomi paminklai, visuotinai domimasi paveldu ir geneologija. Atgimimo metu į šį „bumą“ pateko ir Lietuva. Apie atminties kultūrą Lietuvoje, jos būklę, bruožus ir perspektyvas kalbamės su Vilniaus universiteto istorike doc. dr. Rasa Čepaitiene.

Viename iš savo straipsnių žymus prancūzų istorikas Pierre‘as Nora teigia, kad šiandien mes „gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja atmintis“. Ką jis turėjo galvoje? Ar tai reiškia, kad atminties šiais laikais daugiau nei bet kada anksčiau?

Čia esama tam tikro paradokso. Taip, viena vertus, postmoderniame pasaulyje atmintis viešpatauja, ir taip yra dėl daugelio priežasčių: dėl to, kad po XX a. patirtų masinių manipuliacijų praeities aiškinimais nebepasitikima oficialiomis istorijos versijomis; dėl pokolonijiniuose ir pokomunistiniuose kraštuose atrasto ištiso anksčiau represuotos, neigtos ir guitos atminties sluoksnio; dėl postmodernistų teiginio, kad tiesa reliatyvi... Tad į ką daugiau belieka atsiremti, jei ne į tiesioginę savo patirtį arba jos perdavimą labai artimais kanalais – šeimos, savųjų aplinkos... Kita vertus, kolektyvinė atmintis nyksta, ne veltui taip susirūpinta ją tirti ir fiksuoti. Tai reiškia, kad vis mažiau lieka tradicinės, grupinės atminties, kuri natūraliai sietų žmones į bendruomenes, kaip kad būta anksčiau, ypač iki industrinės eros. Kolektyvinės atminties masyvą šiandien skaldo ir individualizmas, vartotojiškumas, socialinė atskirtis. Lieka lokalios, grupinės, šeimos atmintys. Iš čia kyla ir disonansų, net vadinamųjų „atminties mūšių“.

Ar „atminties bumas“ yra grynai vakarietiškas fenomenas? Kokius jo bruožus reikėtų išskirti?

Tyrinėti jį pirmiausia pradėjo Vakarai, tačiau jis yra būdingas ir kitiems pasaulio kraštams, ypač iš kolonijinio režimo išsilaisvinusioms šalims. Tai ypač pasakytina ir apie pokomunistines valstybes. Svarbu pabrėžti, kad šie procesai susiję ne tiek su pačia praeitimi, kiek su dabarties poreikiais. Kitaip tariant, praeities aktualizacija. Kas mes esame? Kur mes einame? Koks mūsų santykis su kitais, ypač su kaimynais? Šiame kontekste labai aktuali tampa trauminė patirtis. Šiuo atžvilgiu Vidurio ir Rytų Europa yra bene įdomiausias regionas. Ypač kai pažvelgi į jį lyginamojoje perspektyvoje. Pastebėjau, kad, kalbėdami apie sovietmetį ar jį tyrinėdami, mes vis dar esame linkę užsidaryti savo „darželyje“. Tačiau lankydamasi buvusių sovietinių respublikų sostinėse (turiu svajonę aplankyti jas visas), palyginti su Baltijos šalimis, pastebiu, kad su nežymiomis išimtimis rusifikacijos ir sovietizacijos padariniai kitose buvusios SSRS dalyse akivaizdžiai stipresni. Tad kyla klausimas: kaip ir kodėl mes pajėgėme prieš tai atsilaikyti, išlaikėme savo kalbą, kultūrą, savivoką, kokios sąlygos leido mums tai padaryti? Pavyzdžiui, neseniai vienos konferencijos Maskvoje metu, per pertrauką, pamatau kavinėje sėdinčius du konferencijos dalyvius kazachus, kurie tarpusavyje kalbasi... rusiškai. Kitas pavyzdys – ukrainiečių ar baltarusių kalbų padėtis sovietmečiu. Kaip žinoma, joms, palyginti su rusų kalba, teko socialiai žemesnis statusas, jos buvo traktuojamos kaip „kaimiečių“ kalbos. Arba stipriai rusifikuota Moldova, vis tebeieškanti savo posovietinio tapatumo. Ten dar tebesiginčijama (tai daro net profesionalūs istorikai), kas jie yra, moldavai ar rumunai?

Akivaizdu, jog atmintis tiesiogiai siejasi su tapatumu. Ką ir kaip atsimeni, kokius siužetus išskiri, tas ir esi. Arba bent jau norėtum taip save matyti. Ar įmanoma palyginti šias skirtingas patirtis, atmintis?

Nepaisant nacionalinių ypatumų, yra universalių dalykų. Antropologai yra pastebėję, kad iš praeities pasitelkiami tie reiškiniai, kurie reikalingi dabarties poreikiams patenkinti, nūdienos sprendimams pateisinti. Pavyzdžiui, imkime karaliaus Mindaugo aktualizavimą 2003–2004 m. Tuomet karalius Mindaugas buvo interpretuotas kaip pirmasis lietuvių „eurointegratorius“. Visa tai vyko Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą kontekste... Taigi imame senovinį siužetą ir pritaikome jį dabarčiai. Arba mūsų valstybės tūkstantmetis. Akivaizdu, mileniumas yra ne tik istoriografinis faktas, bet ir ideologinis, vertybinis reiškinys, kurio potekstėje slypi mintis, alegorija, jog tūkstančio metų sulaukusi tauta yra amžina tauta. Kad ir kaip būtų, praeitis neišvengiamai yra įpinama į politinį kontekstą.

Kalbant apie mus, lietuvius, galima sakyti, kad mums gana pasisekė su istorija, mes turėjome viduramžių valstybę, modernių standartų siekusią tautinę valstybę tarpukariu, ir dabar esame nepriklausomi. Galų gale išsaugojome kalbą, kuri yra esminė mūsų tapatumui. Svarbu tai, kad šis tapatumas šiandien gali būti ne izoliacinis, gynybinis, bet ir integracinis, jeigu remtumėmės daugiakultūrės LDK modeliu, apimantis, pavyzdžiui, ir baltarusius, ir ukrainiečius. Ne imperialistine, bet bendros praeities ir patirties prasme. Juk, pavyzdžiui, daliai baltarusių intelektualų Vilnius buvo ir tebėra jų kultūros sostinė. Pati dėstau baltarusių studentams Europos humanitariniame universitete ir nustembu, kad jie VU laiko prestižine, svajonių aukštąja mokykla. Žinoma, galbūt tai marginalinė baltarusių visuomenės dalis, bet vis dėlto toks diskursas egzistuoja. Pamačius save platesniame kontekste, pradedi kitaip ir save vertinti.

Pakalbėkime apie traumines patirtis, trauminius siužetus. Kokį vaidmenį jos vaidina tautų savivokoje? Atminties išlaisvinimas atlieka pozityvų vaidmenį. Tačiau tai gali būti ir ideologinio karo priežastis. Štai „besivaržančios katastrofos“ reiškinys, kai per pastaruosius kelis dešimtmečius staiga visi panoro būti labiausiai nukentėję.

Šiuo metu nemažai rašoma apie vadinamuosius Vidurio Rytų Europos „atrastuosius genocidus“. Vos ne kiekviena šalis, ypač posovietinė, savo praeityje atranda epizodą arba seriją įvykių, kuriuos įvardina kaip genocidą ir siekia ne tik kaltųjų įvardijimo, bet ir jo pripažinimo tarptautiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, tebesitęsianti kova dėl Holodomoro pripažinimo ukrainiečių tautos genocidu. Kalbant apie Ukrainos atminties politiką, prezidentas Viktoras Juščenka nepaprastai pasižymėjo plėtodamas šį siužetą. Nepaisant to, kaip vertinamas 1932–1933 m. badmetis, akivaizdu, kad jis šiandien visų pirma išnaudojamas politiškai. Kartais neadekvačiai ir nekorektiškai. Kenkiant pačiai šios tragedijos įamžinimo idėjai, nukentėjusių žmonių atminimui. Ką turiu omenyje? Ogi tai, kad iki šiol politikų linkstama manipuliuoti aukų mastais. Oficialiai kalbama apie 7–10 mln. badmečio aukų (nors istorikai jų suskaičiuoja apie 3,5–4,8 mln.), tad, atrodo, tokiu būdų sąmoningai norima aplenkti Holokausto metu nužudytųjų skaičių... Antra – manipuliuojama dokumentais, ypač nuotraukomis. Dažnai kaip Holodomoro fakto vizualinis įrodymas pateikiamos iš kitų vietų ir su kitais tragiškais įvykiais susijusios fotografijos. Toks elgesys su skaičiais ir dokumentais kelia rimtą tokių „atminties politikų“ moralinės atsakomybės klausimą. Tad reikia atidžiai žiūrėti, kaip naudojamas toks siužetas? Ko siekiama? Sužinoti istorinę tiesą ar sutelkti tautą, įtvirtinti tam tikrą (šiuo atveju antisovietinį ar net antirusišką) tapatumą?

Trumpai tariant, trauminė patirtis, tai ypač stipriai konkrečią grupę galintis suvienyti veiksnys. Kaip ir didvyrių kultas. Problemų šioje plotmėje atsiranda, kai imama tuo piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, ciniškai naudotis aukos statusu siekiant nūdienių ekonominių ar politinių dividendų. Visgi tikrovėje šios grynos „aukos“ ir „didvyrio“ schemos neveikia. Kadangi kiekvienas, pažvelgęs į savo šalies istoriją, gali aptikti ir aukos, ir didvyrio kokteilį. Kad ir Lietuvos partizaninis karas.

Mes taip pat oficialiai teigiame, kad patyrėme genocidą. Kad tai būtų įrodyta, netgi esame išplėtę genocido sąvoką. Tačiau toks sąvokos išplėtimas veikia tik Lietuvoje.

Tas tiesa, tačiau kai pasižiūri į genocido „paieškas“ platesniame kontekste, pamatai, kad mes tokie – ne vieninteliai. Kalbant apie pačią genocido sąvoką, kažkada vyko aštri polemika tarp Lietuvos istorikų ir tarptautinės teisės žinovų, būtent dėl genocido termino traktuotės. Teisininkai kategoriškai pasisakė prieš šios sąvokos laisvą taikymą Lietuvos gyventojų represijoms stalinizmo epochoje.

Ką reiškia toks noras?  Noras būti patyrusiam genocidą. Ar tai produktyvi laikysena?

Kartą teko bendrauti su kolege armėne. Man padarė įspūdį nepaprastai stipri jų savivoka. Tačiau šios savivokos pamatinis stulpas iki šiol lieka vienas – 1915 m. armėnų genocidas, per jį visas pasaulis iki šiol tebeskirstomas į „priešus“, „draugus“ ir „pašalinius“. Nepaisant to, kad armėnų istorija, kultūra skaičiuoja tūkstantmečius... Kad ir apie kokią trauminę patirtį kalbėtume, didžiausias pavojus yra vadinamasis „išmoktas bejėgiškumas“, kai mes imame save matyti kaip didžiausias aukas, teigiame, kad mūsų kančia su nieko nepalyginama, o jūs visi kiti, girdi, nelįskite. Kai netgi kitos tautos atstovo užuojauta ar empatija tampa nepriimtina.

Kokie mūsų, lietuvių, savivokos „stulpai“? Ar jie pakankamai stiprūs?

Atgimimo metu, tuo, galima sakyti inkubaciniu periodu, mums pavyko sukurti pakankamai bendrą tautą vienijantį istorinį naratyvą, kuris be didesnių pakitimų išliko iki šiol. Didelių konfliktų dėl svarbiausių praeities įvykių traktuotės Lietuvoje nėra. Tuo metu buvo oficialiai sukurtas kanonas, kuris, nepaisant įvairių vėlesnių ekonominių ar politinių fluktuacijų, nebuvo subalansuotas. Kitaip tariant, mums, skirtingai nuo aukščiau minėtų pokomunistinių šalių, pasisekė bent jau oficialiuoju ir viešuoju lygmeniu aiškiai atsiriboti nuo sovietinės praeities. Tačiau, mano manymu, tam tikrų pokyčių įvyko Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Dabar mes esame priversti iš naujo apibrėžti save. Atsakyti sau, kas mes esame naujomis geopolitinėmis sąlygomis, atsidūrę išsivysčiusių valstybių „klube“, valstybių, turinčių savas istoriografines ir kultūrines tradicijas, savitą atminties politiką ir pan. Baltijos šalys Sovietų Sąjungoje, galima sakyti, buvo laikomos „mažaisiais Vakarais“ ir tai dešimtmečius glostė mūsų savimeilę, o dabar, ES kontekste, mes tik daugumos statistinių lentelių apačioje atsiduriantys vargšai, ir tai mums, aišku, nėra labai malonu.

Kita vertus, mūsų istorijoje yra dalykų, kurie kitiems tikrai daro įspūdį. Pavyzdžiui, teko girdėti pagyvenusį prancūzą sakant, kad antisovietinė lietuvių (kaip ir ukrainiečių) rezistencija, kaip fenomenas, yra tikrai vertas visuotinio pasididžiavimo ir pasigėrėjimo ir labai gaila, kad Vakaruose apie tai beveik nežinoma... Prancūzams, prisimenant jų Viši kompleksą, daro įspūdį mūsų bekompromisė kova už laisvę, neįtikėtinas pasiaukojimas. Jų nuomone, tai didžiulė ir toliau puoselėtina vertybė. Tad mes šiuo atžvilgiu galime tapti pavyzdžiu vakariečiams. Kartą stažuotės Briuselyje metu vienas belgų politologas, rašantis apie Baltijos šalių dainuojančias revoliucijas, ėmė iš manęs interviu. Tai buvo 1996-ieji. Savo ruožtu aš jo paklausiau, kodėl jis pasirinko būtent šią temą. Jis atsakė, kad buvęs priblokštas, jog šiais laikais dar gali būti žmonių, kurie gali mirti už Tėvynę...

Kitas mano kolega, jaunas istorikas iš Maskvos, vaikystę praleidęs Latvijoje (beje, jis gana didžiarusiškų pažiūrų), sakė, kad iš visų trijų Baltijos šalių jis labiausiai gerbiąs Lietuvą. Gerbiąs už tris dalykus: už tai, kad mes taip stipriai priešinomės sovietizavimui, už tai, kad nesukūrėme SS dalinių ir už tai, kad mūsų tautos atstovų nebuvo aukščiausioje Sovietų Sąjungos vadovybėje.

Išgirdęs tokių vertinimų iš šalies, imi kiek kitaip matyti kontekstą, kuriame esame. Taip įsisąmonini, kad mes nebuvome vien tik aukos, skriaudžiamieji,  pamatai ir savo tautos stiprybę, jos unikalumą, pradedi svarstyti: kaip mes sugebėjome visa tai pakelti, iš viso to išeiti?

Svarbiausia – neužsidaryti savo kiaute ir lyginti save ne tik su Europos Sąjungos, bet ir su kitų pokomunistinių šalių žmonėmis. Nebendraujant iškyla pavojus imti kitus demonizuoti ar vertinti perdėm stereotipiškai.

Dar vienas fenomenas, kurio neaptarėme, tai nūdienis unifikacinio, europinio tapatumo kūrimo projektas. Kuo jis remiasi? Juk praktiškai ne tik kuriamas viršnacionalinis, „europinis“ savivokos modelis, bet ir, apeinant nacionalinį lygmenį, yra stiprinamas atskirų ES narių regionalizmas. Tad kyla klausimas, kas vis dėlto bendra visiems europiečiams? Juk Europa tokia skirtinga, Vidurio ir Rytų Europa bei Vakarai turi visiškai skirtingas patirtis. Kur tie bendrieji įvykiai, fenomenai, vertybės, normos, kurios galėtų mus visus sujungti?

Galėtų sujungti krikščionybė, tačiau to, panašu, atsisakyta... Neišdrįsta. Mano akimis, labiausiai mus vienija vadinamoji „gerovės visuomenės“ idėja. Mąstoma paprastai: Vakarai gyvena gerai, mes gyvename blogai. Mūsų svajonė – gyventi kaip Vakaruose. O jų noras – pasiektą lygį išlaikyti.   

Taigi... Šiuo metu praktikuojama multikultūralizmo ideologija, tai bandymas pasiūlyti tam tikrą sociokultūrinio sugyvenimo modelį masinių migracijų paveiktoms Europos visuomenėms. Kita vertus, nerimą kelia tebesitęsianti nacionalinio tapatumo demontavimo tendencija, paaštrėjusi globalizacijos sąlygomis ir ypač aktuali mažosioms ES tautoms.

Grįžtant prie atminties. Ar egzistuoja Lietuvoje atminties mūšiai, ar taip sakyti būtų pernelyg pritempta? Užsiminėte, kad turime gana bendrą naratyvą, tačiau yra ir nesutarimų.

Kaip jau minėjau, esminiais klausimais yra sutariama, o ginčijamasi dėl niuansų, praeities tyrinėjimų ir vertinimų optikos pasirinkimų. Čia reikėtų išskirti politinį diskursą, darantį įtaką viešajai sričiai. Politikai nėra istorikai. Jie veikia pragmatiškai. Todėl, kaip matėme, praeitį jie gali naudoti vieniems ar kitiems tikslams, priklausomai nuo susidarančios konjunktūros. Kita vertus, yra profesionalioji istoriografija. Šiedu segmentai gali susidurti, istorikai gali veikti kaip ekspertai, sankcionuojantys ir pagrindžiantys politikų iniciatyvas atminties politikos srityje (atvirkščiai, žinoma, atsitinka daug rečiau...). Yra ir trečiasis proceso dalyvis – visuomenė, kurioje atmintys gali būti labai skirtingos. Konfliktas įvyksta, kai šie lygmenys susikerta. Nesenas pavyzdys: diskusijos dėl Mindaugo Pociaus knygos. Į šią monografiją buvo žiūrima ne kaip į istoriografinį veikalą, o beveik kaip į politinį pareiškimą, esą autorius kvestionuoja kanoną, pagal kurį partizanai yra didvyriai. Istorikai stengiasi pateikti visą vieno ar kito įvykio aiškinimų paletę, o paprastiems žmonėms arba politikams gali reikėti paprastų, juodų – baltų, mitologizuotų įvykio traktavimo schemų ir vaizdinių. Kad neliktų nieko, kas nebūtų sudėta į lentynėles. Jau vien dėl to gali kilti konfliktas. Viena vertus, iš istoriko reikalaujama tiesos, kita vertus – pykstama, jei jis ar ji aiškiai ideologiškai nesiangažuoja. Apskritai kyla klausimas: ar išvis įmanoma nesiangažuoti? Įdomiausias dalykas yra tas, kad demokratinėje valstybėje tam tikra prasme kiekvienas žmogus gali būti istorikas ir pateikti savą istorijos versiją. Kaip sakydavo prof. Edvardas Gudavičius: „Istorikas yra tas žmogus, kuris papuola į istorijas.“ Kiekvieno mūsų gyvenimas yra istorijos atspindys.

Pastebėjau, kad šiuo metu Lietuvoje paminklai dygsta kaip grybai po lietaus (galbūt tai optinė apgaulė?). Ką tai galėtų reikšti? Ar tai to paties „atminties bumo“ tęsinys? O gal gryna pragmatika? Tam tikrų socialinių grupių narcisizmas?

Pastarojo tikrai esama. Įdomu tai, kad tarpukariu specialistai irgi kalbėjo apie „paminklomaniją“. Ypač susijusią su paminklais kunigaikščiui Vytautui. Muziejininkas P. Galaunė tuomet atkreipė dėmesį į paminklų progiškumą, neprofesionalumą, statybos broką. Kalbant apie paminklus, kaip apie reiškinį, reikėtų kelti klausimus: kas inicijuoja paminklo statybą? Kokią žinią juo nori pranešti? Kas susitaria dėl jo statybos, ją apmoka? Jei tai daroma gana homogeniškoje, politiškai mobilizuotoje visuomenėje, pavyzdžiui, autoritarinio arba totalitarinio režimo sąlygomis, viskas aišku ir paprasta. Yra oficialus kanonas, oficialūs didvyriai, oficialios vertybės, kurios yra valdžios retransliuojamos visuomenei su paminklų (ir ne tik) pagalba. Sovietmečiu, beje, tai buvo vienas ryškiausių ideologijos ir propagandos sklaidos būdų. Tačiau jeigu mes kalbame apie demokratinę visuomenę, kurioje yra daug grupių, daug interesų, daug atminčių, tada kyla klausimas, kas ir kodėl stato paminklą? Ką juo nori viešai pareikšti? Tos grupės gali tarpusavyje ir su valdžios atstovais susitarti, tačiau gali ir nesusitarti. Gali nesutarti ir ekspertai. Kaip tai išspręsti? Paradoksalu, tačiau autoritarinis režimas yra palankesnis paminklų statybai nei demokratija.

Ar paminklų statymas nesignalizuoja tam tikro mūsų nepasitikėjimo savimi? Galbūt statome tiek daug paminklų dėl tos priežasties, kad tai, kam jie skirti, mums jau nėra aktualu?

Čia yra ir dar vienas paradoksas. Rašytojas Robertas Musilis viename tekste juokaudamas pateikė receptą, kaip būtų galima užsitikrinti didžiųjų istorinių veikėjų, vietų ar datų kolektyvinę užmarštį – tereikia pastatyti jiems paminklą. Pasak jo, šių statulų ir statinių gausa išvirsta savo pačios priešingybe – sukurti tam, kad būtų visų matomi, jie iš tiesų tampa savotiškai neregimi. Dažnai paminklai virsta tiesiog ideologiškai nieko nereiškiančiais viešosios erdvės žymekliais – orientyrais („susitikime prie paminklo n...“), ir ne daugiau. Tad kyla klausimas apie paminklų ideologinį paveikumą. Ar jie pajėgūs atlikti jiems keliamą uždavinį šiais vaizdų kultūros klestėjimo laikais, kai visas mūsų gyvenimas dėl kino, televizijos, interneto ir t.t. įtakos yra vizualiai nepalyginamai įspūdingesnis?

Nuo ko priklauso atminties kultūros lygis, jeigu taip galima pasakyti? Turbūt būtų galima sakyti, kad egzistuoja skirtumų tarp vieno ar kito istorinio įvykio refleksijos skirtingose šalyse? Štai diskusijos apie Holokaustą mūsų visuomenėje, mano nuomone, šiandien dažnai yra gana žemo lygio. Jos pernelyg paprastos, dažnai nesąžiningos.

Tai kyla iš jau mano minėto atsiribojimo. Mes turime savo tragediją, jūs turite savo, ir nelįskite. Kalbant apie Holokaustą, žinome, kad šiuo metu Lietuvoje irgi bandoma paaiškinti mokiniams, lietuviukams, kas tai buvo, kokio masto įvykis. Jiems sakoma paprastai: „Įsivaizduok, jei tavo tėtį, mamą, močiutę, senelį, brolį ir seserį vieną dieną nužudytų“. T.y. jie mokomi ne tik žinoti faktus, bet ir pabandyti suasmeninti tai, kas įvyko. Tai liečia ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Ir pati tik prieš keletą metų, pamačiusi, kaip dėl Holokausto radikaliai pasikeitė miestelio šiaurės Lietuvoje, kuriame užaugau, pavidalas, aiškiau suvokiau, koks pasaulis buvo sunaikintas...

Istorinės kultūros lygis parodo, ar mes turime sunkumų apibrėžti save, priimti save kaip tam tikros tautos narius, gyvenančius būtent šiuo laikotarpiu. Ar mums sunku praeityje rasti ir išplėtoti vertybes, kurios būtų naudingos dabartyje? Šiuo atveju esu pragmatikė. Pritariu antikinei schemai, kad pagrindinis istorijos uždavinys – mokyti. Klausimas tik, ko mes iš jos norime išmokti, kad tai nevirstų pasidavimu kažkieno kito manipuliacijoms istorine tiesa?

Kaip dar įvertinti tavo paminėtą atminties kultūros lygį? Akivaizdu, jog ne vien turimų istorinių žinių kiekiu, nes jos esant norui įgyjamos. Atminties kultūra turi būti susijusi ne tik su vertybėmis, jų puoselėjimu, bet ir su įgūdžiais, kurie leistų atpažinti tiesiogines ar paslėptas ideologines manipuliacijas atmintimi ir jas atmesti.

Šiuo metu Europoje kartkartėmis įsiplieskia diskusijos dėl nacių ir sovietų nusikaltimų palyginamumo. Kokios, Jūsų nuomone, šios diskusijos perspektyvos?

Tai labai plati tema. Labai plati ir sudėtinga. Diskursas, kad nacizmas yra absoliutus blogis Vakarų Europoje, be abejonės, jau seniai išplėtotas. Kad komunizmas yra blogis, ten nebuvo ir nėra taip akivaizdu. Ne veltui 2008 metais pasirodė į vakarietišką publiką nukreiptas EP finansuotas latvių sukurtas dokumentinis filmas „The Soviet story“. Nereikia pamiršti, kad Vakaruose, bent jau tarp intelektualų tebelieka gaji ir išplėtota kairioji mintis. Kai tau Briuselio universitete studentai trockistai rimtu veidu kalba apie tai, kaip jie eina į gamyklas ir kalbasi su darbininkais apie išnaudojimą, apima keistas jausmas. Ypač atvažiavus iš erdvės, kur dominuoja antikomunistinis diskursas. Arba pamatai vykstant Belgijos komunistų partijos suvažiavimą... Tai labai sudėtingas klausimas, susidedantis iš politinio, intelektualinio ir visuomeninio aspektų.

Kaip įmanomas skirtingų atminčių suvienijimas? Ar empatija nėra pats produktyviausias kelias? Kai atsiduri anapus didvyrio, anapus aukos.

Taip, atjauta galima kirsti įvairias mūsų dažnai pernelyg sureikšminamas sienas, kultūrinius ir religinius skirtumus. Sakymas, kad mes labiausiai kentėjome, o jūs negalite suprasti mūsų kančios, užkerta jai kelią. Man labai patinka antropologo Alfonso Lingio „nieko bendro neturinčiųjų bendrystės“ idėja. Išties yra kažkas, kas mums visiems bendra. Juk, pavyzdžiui, susirgus tavo vaikui ar ištikus nelaimei, bet kuriai kultūrai priklausantis žmogus pajėgus suprasti, kaip jautiesi, ir ištiesti tau pagalbos ranką...

Kalbėjosi Zigmas Vitkus