Prieš kelias dienas, vasario 4 d., paskelbtas 144 Vokietijos katalikų teologų memorandumas „Bažnyčia 2011. Reikalingos permainos“ yra tam tikras ženklas nūdienos katalikybei. Memorandumas kvestionuoja kai kuriuos aktualaus Bažnyčios mokymo aspektus, todėl jo autoriai teigia, kad dar apie 50 teologų pritarė jo idėjoms, bet bijodami netekti darbo viešai neparėmė memorandumo.

Įdomus pats faktas, kad pareikšti savo nuomonę teologus paragino patys Vokietijos vyskupai, tikėdamiesi, kad pasisakymai bus konstruktyvūs ir skatins bendras diskusijas. Tad po memorandumo pasirodymo jo autorių norą dalyvauti diskusijose apie Vokietijos katalikybės perspektyvas vyskupai vertina kaip labai pozityvų reiškinį, nors ir buvo nuvilti, kad Vokietijos teologų memorandumas pranoksta tos šalies bažnytinį kontekstą. Juk jame siūloma atšaukti kunigų celibato privalomumą, įvesti vyskupų rinkimus, moterų dalyvavimą įšventintųjų tarnyboje, atsisakyti „moralinio rigorizmo“, kitaip tariant, kalbama apie klausimus, kurie siekia Šv.Sosto kompetenciją.

Akivaizdu, kad  Lietuvos katalikybė neturi kažin kokio svorio tarptautinėje teologinėje plotmėje, kad šiais klausimais vyktų bent kiek vaisinga diskusija. Tačiau pats memorandumo faktas galėtų būti įdomus ir mūsų šalies katalikams. Drįskime klausti: ar ir mūsų bažnytinėje erdvėje nebūtų naudinga rastis panašiam programiniam dokumentui? Žinoma, turima omenyje ne doktrininių klausimų svarstymas, bet pastoracinės ir evangelizacinės strategijos gairių nustatymas, atsakas į laiko iššūkius, bažnytinės bendrystės klausimai.

Tačiau toks įžvalgų, patirties, ateities vizijų konsolidavimas įmanomas tik tuomet, jei sąžiningai bus pripažįstama, kad lietuviškoji katalikybė nuosekliai grimzta į krizę. Nors, ačiū Dievui, Lietuvą dar aplenkė dvasininkų lytinio piktnaudžiavimo skandalai, bet jais apriboti krizinę būseną būtų trumparegiška. Juk nuo 5 iki 8 procentų siekiantis Mišių lankomumas, mažėjantis visuomenės pasitikėjimas bažnytinėmis institucijomis, menkas tikinčiųjų teologinis išprusimas, pašaukimų į kunigystę mažėjimas yra aiškūs tokios krizės požymiai. 

Bažnyčia akivaizdžiai stokoja intelektinio pajėgumo arba jis yra nepateisinamai pasyvus. Štai mūsų paaugliai ir jaunimas apie religiją mąsto dokumentinio filmo „Zeitgeist“ ir Richardo Dawkinso tezėmis, tačiau jų tėvai, tikybos mokytojai ar kunigai nežino, su kuo tai valgoma. Jauni žmonės rimtai ir su įkarščiu diskutuoja apie majų kalendoriaus pranašystę 2012–iesiems, bet kiek katechetų ar dvasininkų galėtų paaiškinti, kas per daiktas yra tas majų kalendorius. Atrodytų, būtų puiki proga kalbėti apie krikščionišką eschatologiją, tačiau kažkodėl netenka užtikti panašios pastangos.

Tokie dalykai tampa chronišku bažnytinio gyvenimo reiškiniu. Prieš Kalėdas pasirodė ateistų „popiežiaus“ R. Dawkinso knyga „Dievo iliuzija“. Praėjo beveik du mėnesiai, ir knyga, buvusi perkamiausių sąrašuose, nesulaukė jokios reakcijos ar polemikos. Negi tai reiškia paprasčiausią intelektinę impotenciją, vyraujančią tarp katalikų? Kur teologai, kur kunigai? Ko dar reikia, kad jie prabiltų, paleistų į darbą per studijas užsienio universitetuose įgytas žinias?

Tai verčia nelinksmai klausti apie mūsų seminarijų, teologinių mokymo įstaigų lygį. Ten studijuojantys žmonės nėra kokybiškai parengiami  laikmečio iššūkiams. Seminarijos į pasaulį leidžia liturgus, adminstratorius, amatininkus, bet ne šviesuolius. Mums reikia kunigų, kurie sugebėtų pagrįsti Jėzaus Kristaus istoriškumą (juk Jis internete lyginamas su Dantukų Fėja), o ne mokėtų raiškiai per pamokslus perskaityti Bruno Ferero pasakaites. Mums reikia žmonių, kurie sugebėtų interpretuoti Bibliją, diskutuoti apie evoliuciją, nūdienos kultūrinius reiškinius, rasti tikėjimui racionalumo pagrindus, o ne ven moralizuoti, auklėti ar raginti melstis.

Todėl kažkas turėtų kisti pačioje bažnytinio gyvenimo sistemoje. Reikia pokyčių, kure padėtų pertvarkyti Bažnyčios santykius – tiek viduje, tiek su visuomene. Tiesiog būtina surasti būdų, kaip pasibelsti į šiandienos lietuvio gyvenimą, bet tai bus įmanoma tik tuomet, jei suvoksime šito svarbą, jei ryšimės suabejoti tuo, kaip tvarkomės dabar. Beje, tam nereikia Vatikano leidimų. Tad leiskite būti skeptiku, bet kažin ar tokių permainų gali atnešti šiemet po parapijas vežiojama Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopija... Ar tai mūsų Lietuvos katalikų evangelizacinė strategija?

Pabaigoje vėl grįžkime prie kontroversiškojo Vokietijos katalikų teologų dokumento. Jame sakoma: „Bažnyčia nėra savitikslė. Jos misija – perduoti žmonėms išlaisvinantį ir mylintį Dievą Jėzų Kristų, ir šį tikslą ji pasieks tik tada, jei ji kartu taps ir vieta, ir patikimu Evangelijos žinios perdavimo tarpininku.“ Kaip čia, Lietuvoje, jai tapti tuo patikimu tarpininku?