Per tėvų rankas atėję į gyvenimą augam klausydamiesi, kokie turime būti... Primajam džiausmui nuslūgus, kai pradedame ne tik jaust, bet ir girdėt – suvokt kas mums sakoma – prasideda didžioji gyvenimo mokykla. Vieną mokytoją keičia kitas ir kuo toliau į mišką, tuo medžių daugiau...  Arba, kaip sako liaudis, - visą gyvenimą mokaisi, o vis tiek kvailas miršti.

Bet apie viską nuo pradžių. Gyveno kartą žmogus... Neilgai ir nelaimingai... Daug pasiekusių tėvų sūpuojamas it mantrą girdėjo – tu pats nuostabiausias, gražiausias, protingiausias. Bet - dėl skonio neisginčijama. O tėvelių išties reiklių būta – gražiausias jiems pirmūnas, protingiausias nugalėtojas, nuostabiausias neklystantis. Karališkais žingsniais, savu dieviškumu įtikėjęs, yrėsi vaikis iš pavasario į rudenį, per žiemą į vasarą. Greit išmoko tėvų pamoką apie idealų sūnų, mokytųjų – apie pavyzdinį mokinį, draugų – apie tikrą draugystę, kunigų ir katechetų – apie karštai tikintįjį, apie mandagų kaimyną, gerą pusbrolį, gabų kalbininką, perspektyvų sportiniką ir t.t. Nesupurvintais sportbačiais ir nenubalnotais keliais stengėsi būti visiems viskuo. Nešpietnas berniokas pirmosiosmis bendravimo akimirkomis susivokdavo ko, kas, kada ir kokio tikisi ir subtiliu elgesiu, pataikančiu į lūkesčių dešimtuką, bylodavo – aš esu tas, kuris jums patinka. Plojo jam tėvai, už gerą elgesį dovanodami papildomas geometrijos pamokas. Rodė į jį pirštais giminaičiais savo vaikams kartodami – pažiūrėkit ir jūs tokie būkit. Mėgo jį draugai, ypač per pertraukas prieš matematikos pamokas. Tėvai – už paklusnumą ir tvarkingus namus, giminaičiai – už „gerą įtaką“ jų vaikams, klasiokai – už atliktus namų darbus ir savanorišką atsakinėjimą prie lentos. O pats? Pats nemėgo savęs... nes žinojo, kad nežino nieks jo tikrojo... Net jis pats. Pastangų įtikti žmonėms ir Dievui nualintas žinojo tik viena – galiu būti mylimas tik už kažką... Nepelnyta meilė – pasaka, poetų fantazijose?..

Atmintyje dar aidi jo ironiško juoko pėdsakai, kai jis pasakojo apie savo pirmąją meilę... už pinigus... O pažįstami iki šiol klausinėja – kaip iš gero gyvenimo, kai visi ploja, sveikina, kur „nieko netrūksta“, žmogus klystkeliais pasuka? Vieni sako – kad nedėkingas, antri – Dievo bausmę įžvelgia, treti – egzorcistų pagalbos šaukiasi, dar kiti – naujus draugus kaltina... O nešpietnas berniokas? Save... kaltina, svaigindamas naikina, ignoruoja, smerkia ir laidoja...

Klausiate kuo gi baigėsi pasaka? Turiu jus nuliūdinti – tai ne pasaka, tai gyvenimas.

Apie pabaigą kalbėti nesiryžtu – ne man spręsti. Tikiu ir meldžiu, kad Jis – Gyvenimas – būtų be pabaigos...

Keletas kauburėlių byloja – juokas pro ašaras. Keletas berniokų sako, kad gyvenimas prasidėjo, kai Dievas pasilenkė plaut gangrenuojančių kojų. (Plg. Jn 13, 12)

Per žmonių rankas atėję į gyvenimą, klausydamiesi, kokie turime būti, neužmirškim kas esam...

Krikštu Dievui tapau vaiku, ir kaskart suklydusiam berniokui, brendančiam į atgailos vandenis, Dievas pavymui kartoja – Tu mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi (plg. Mt 17, 5 ).

Širdyje užgimęs Dievo Sūnus taria: nebevadinu tavęs tarnu – draugas tu man (plg. Jn 15, 15).

Kai širdis taria protui – draugaukim,

kai žmogus patiki Meile,

Kantria, gailestinga, visa ištveriančia ir nugalinčia,

Dievas tampa Žmogum,

Bernioko gyvenimas pakvimpa dangum...

P. S. Prieš sėsdamas rašyti, ilgai skaitinėjau lapelius, kuriuose vyresnių klasių moskleiviai surašė jiems aktualias temas. Nustebau, kad didžioji dalis klausia apie santykius... Ne su priešinga lytimi, ne su draugais, o su tėvais... Ačiū tėvams, kurie moka žavėtis klystančiais savo vaikams ir drąsos vaikams siekiant užaugti ne dievais, bet žmonėmisJ