Zenekos nuotrauka

Meno kritiko ir tinklapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Nors dažnai, net pernelyg dažnai sakoma, kad mirtis visus sulygina, bet likusiems gyviems, jei nekalbėsime apie artimuosius, vienos mirtys reiškia – atsiprašau už realizmą – statistiką, kitų išėjimas užkliudo taip asmeniškai, kad daugelis kuriam laikui gali pasijusti netekę artimojo, nors su tuo žmogumi nė karto nebendravo. Tačiau dalis gyvenimo, praleisto „drauge“, nors skirtinguose miesto ar pasaulio kampuose, artimos pažiūros ar net jų formavimas ir yra tas ryšys, jungęs vienas kito nemačiusius žmones, bet – tarsi besidalijusius erdvę ir laiką. Ir nors išeina žmogus, su kuriuo nesikalbėjai, natūraliai gali apimti sutrikimo jausmas: jis, tik skaitytas, girdėtas, buvo kaip dvasinis stabilumo ženklas, moralinė kolona, ant kurios nejučiom statei savo pasaulėvokos rūmą, o jai nuvirtus pavojus ima grėsti visam pastatui. Nes, įspūdis – jis rūpinosi visais, o kas dabar perims šį vaidmenį?

Tuoj pasigirstantis kokio nors radijo pranešėjo klausimas, „ko mes netekome?“ skamba alogiškai: jei patys leisime, tai ir neteksime, t. y. pamiršime. Nes bet kuri mirtis kaip tik sugrąžina prisiminimus, aktualizuoja išėjusiojo darbus, suka laiką ir įvykius atgal, verčia iš naujo mąstyti, kalbėti ne vien apie žmogų, bet ir apie jo visą darbų apimtį. Ypač kai žmogaus gyvenimas tampa baigtas kaip savotiškas kūrinys ir jau gali pamažu bandyti rėpti visumą. O drauge – norim to ar ne, bet tai vyksta savaime – imame matuoti jo veiklos mastą (nes kuo kitu, jei ne darbais matuosime?), ir tame žvilgsnyje, mūsų matavime sub specie aeternitatis visai kitaip ima ryškėti kasdienybė.

Pernai metus užbaigė profesorė Vanda Zaborskaitė, šie prasidėjo atsisveikinimais (nors vėl norisi sakyti – pasisveikinimais) su Almantu Grikevičiumi, o dabar – ir Justinu Marcinkevičiumi. Taip, nedovanotinai vardiju juos, išskirdamas iš kitų, nors gal ir jie nėra tolygaus dydžio, bet čia ne apie rungtynes ir pigius reitingus kalba. Nelyginamai svarbesnė yra jų reikšmė mūsų gyvenimui ir dar sykį atgaivintos – iš naujo įvardintos vertės, kurias privalome branginti.

Buitiškai išmuštas iš kasdienybės atrandi laiko sustoti ir prisiminti keletą reiškinių, užstrigusių inercijos rate ir visiškai nuvertintų. Tada – dėkui tiems liūdniems įvykiams – vardijami Vandos Zaborskaitės darbai iš banalybės į tikrąją vietą užkelia elito sąvoką ir padeda ją apibrėžti, nustatydami aiškų santykį tarp nacijos elito ir visų kitų įmanomų – verslo, popso, politikos, gydytojų, žvejų ir t. t. Elito sąvoka – anaiptol ne etimologinė: juk iš tiesų jau seniausiai niekas tų žmonių nerenka, tai patys žmonės pasirenka: tikrąjį elitą išskiria aiškus įsipareigojimas dirbti valstybei ar tautai – net tuomet, kai pačios valstybės nėra. Dirbti – ne taip kaip prisitaikėliai, patogiai gyvenę, o vėliau gyręsi neva ir tuomet dirbę Lietuvai. Elito sau išsikelta užduotis akivaizdi: pakylėtai kalbant – bet romantiški kone XIX amžiaus užmojai nuo to neatskiriami – žadinti savais varpų dūžiais tautinę savivoką, kultūrines aspiracijas, inteligentiją ir inteligenciją.

Asmeninės Vandos Zaborskaitės premijos, teiktos studentams už darbus iš lietuvių literatūros istorijos srities – taip pat elitinis bruožas, stebinantis šios dienos mąstymo ir kitokių krizių fone: paneigiantis savireklamos, naudos ieškojimo, dividendų tikėjimosi praktiką. Ir akcentuojantis lituanistiką, lietuvių kultūros ir istorijos studijas kaip esminę sritį, jei kalbame apie valstybingumo, tautinio identiteto kūrimą: lituanistika nuo XIX a. tebelieka pagrindinė disciplina, formuojanti mūsų elitą. Visos šios sudedamosios dalys dar labiau apriboja medijų garsinamo elito galimybes patekti į tikrųjų „pasirinkusiųjų įsipareigoti“ tarpą. Todėl – „tiek to mūsų elito – Laidotuvių rūmų 6-oji salė“, pamanai, vildamasis, kad klysti, žvelgdamas į susirinkusiuosius pagerbti profesorės.

Žmonės, iš įvairių šalies kraštų suvažiavę nusilenkti savo poetui, tuo ne vien išreiškė savo meilę tam, kurio mintys ir eilės teikė paguodos ar leido išsaugoti etines atramas ilgus dešimtmečius. Ši tikriausia piligrimystė į Vilniaus Mokslų akademiją paneigė gausias pastarųjų metų mintis apie visuomenės anemiją, nepilietiškumą ir vien vartotojų sąmonės įsigalėjimą. Neabsoliutinu, bet pastaraisiais metais diegtos rinkos absoliutizmo nuostatos ir stereotipai apie valdomą minią susvyravo būtent Vasario 16-ąją, priartėjusią prie mūsų jau ne tik istoriniais liudijimais. Net televizija, priversta paklusti rimčiai ir liautis transliuoti reklamas (to pati nesusiprato padaryti pirmąją dieną), nusipelnė būti pavadinta visuomenine. Nors trumpam.

Nes – mūsų prakeiksmas, kad visiems tauresniems ir protingesniems veiksmams pradėti būtina auka. Be jos niekas nedaroma, nors tarsi visiems aišku, kad tam tikri poelgiai ves tik į pragaištį ir absurdą. Bet iki aukos elgiamės kaip Matthieu Kassovitzo filmo „Neapykanta“ anekdoto herojus, krentantis iš devinto aukšto ir šnabždantis: „Kol kas viskas gerai.“ Ar dėl to kaltas mitas apie Vilniaus įkūrimą, pradėtą nuo paaukotos mergelės, ar amžinas Pilėnų didvyriškumo troškulys, bet be kraujo-mirties-netekčių neįmanoma. Sulaukiame – tada pasipiktinę imame veikti. Ir net visa tai, ką dabar vardinau, tai, kas sutelkė tautą vėl virsti nacija ir valstybe – įvyko aukų dėka. Ačiū joms.

Kita didžiųjų asmenybių išėjimo pusė yra liekantieji. Paprastai jie lieka didesni vargšai ne vien kaip „apleistieji“, bet ir todėl, kad aplinkui girdi: daugiau tokių nebus. Tiek darbais, tiek užmojais liekame susmulkėję, besikapanojantys savo kasdienos intrigų ir buities rutinose, nes likome ir be priešų, kurie atneštų šlovę kovoje, ir be ideologijos, kuria patikėtume.

Vytautas Landsbergis, kalbėdamas apie V. Zaborskaitę, pasidalijo prisiminimu, kaip jis ėjęs klausyti jos disertacijos gynimo. Tarp visų atsakymų į recenzentų klausimus ar pastabas apie XIX a. tautinio atgimimo šauklius ji ištarusi vieną, mūsų atveju labai svarbią mintį: „Jie visi buvo jauni.“ Ne barzdoti patriarchai, bet jauni žmonės. Iš tiesų – Vincas Kudirka „Varpą“ ėmėsi redaguoti būdamas 31-erių. Jonas Basanavičius „Aušrą“ – 32. Kelerių metų Antanas Baranauskas parašė „Anykščių šilelį“? 24-erių.

Čia svarbu ne vien talentas, bet ir jo pripažinimo laikas ir sąlygos jam reikštis. Pats Justinas Marcinkevičius savo trečiajame dešimtmetyje jau buvo išleidęs eilių rinkinius ir dirbo „Pergalės“ žurnale. Eikime dar arčiau: Jonas Vaitkus 30-ies tapo Kauno dramos teatro vadovu, Dalia Tamulevičiūtė 35-erių ėmė vadovauti Jaunimo teatrui, kuriame Eimuntas Nekrošius galėjo savo legendinį „Kvadratą“ pastatyti būdamas 28-erių, o jau 31-erių buvo „Pirosmanio...“, „...Veronos“ ir „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“ režisierius. Almantas Grikevičius „Jausmus“ sukūrė trisdešimt trejų, ir tai buvo jo šeštas filmas.

Galbūt čia slypi to didžiojo ir nueinančiojo elito galia – kad jie galėjo taip reikštis? Kad, nepaisydami santvarkų ir ideologijų, visgi turėjo scenas, leidinių lapus, finansines sąlygas kurti. Kai apsidairai, kiek jaunųjų – ar net iki 40-ies – režisierių šiandien užima svarbiausių valstybės scenų postus (nė vieno), kiek tokio amžiaus rašytojų dirba kultūrinių leidinių redaktoriais (nė vieno), kiek jų eina svarbias pareigas kultūros įstaigose, kyla klausimas: ar šiandieniai trisdešimtmečiai taps tais, ką ateityje vadinsime elitu? Gal čia atsakymas į pasigirstančius jauniesiems kaltinimus infantilumu? Talentai gal ir prasimuša, bet svoriui – ir atsakomybei! – reikalingos katedros. Šiandien jos užimtos, kaip Prancūzijoje prieš 1968-uosius, tik niekas nemaištauja prieš „tėtušių kiną“.

Todėl kai kalbame apie tradicijų saugojimą, kuriam neva atstovaujanti tik vyresnioji karta, atsisukime atgal į šiandien išeinantį ar aptilusį elitą: ar ne jie kaip tik ir laužė įsigalėjusias tradicijas, teigdami savo tikrovės pojūtį, už kurį mes dabar jiems ir dėkojame.

Čia skleidžiasi dar viena perspektyva: ši Vytauto Landsbergio perpasakota detalė kalba ir apie sakytinės istorijos galią informacijos srautų amžiuje: istorija kur kas paveikesnė, nes asmeninė ir perduota gyvų liudininkų. Ji perpasakota bendraujant, dalijantis. O tai padeda suvokti savos istorijos tęstinumą ir regėti kartų sąryšius: nepaisant būtinų maištų prieš tradicijas, visada lieka pastovaus dydžio dalykai.

Kultūros savaitė