Pelenų dieną prasidėjęs gavėnios laikas yra kažkuo nepatogus nūdienos katalikams. Atgaila, pasninkas, atsižadėjimas, dykuma yra tapę žodžiais, kurių prasmės pakirstos dvasinės infliacijos. Religinis leksikonas yra „profesionalų“ (dvasininkų, vienuolių, katechetų) veiklos dalis.  Akivaizdu, kad XXI a. žmogus gyvena sąlygomis, kurios esmingai skiriasi nuo ankstesnių kartų, todėl pirmykštė katalikybės pasaulėdara dingsta iš katalikų kasdienybės. Nenuostabu, kad pamažu gavėnia tampa tik liturginiu laiku.

Kas gavėnią galėtų padėti sugrąžinti į jos vietą katalikų gyvenime? Be abejo, jos esmės atradimas. Neįsąmoninę, kad gavėnia turi atnešti pokytį į mūsų gyvenimą, paversime ją tik paviršutiniška religine praktika. Toks pokytis krikščionybės dvasinėje tradicijoje yra vadinamas atsivertimu. Gavėnia yra galimybė įsijungti sąmoningai į šį procesą, kurio kulminacija - Velykų Tridienio šventimas.

Gavėnia yra laikas, kuris skatina prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius: „Privalu [...] atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje“ (Ef 4, 22). Kodėl svarbūs būtent šie žodžiai? Pažvelkime į ankstyvosios Bažnyčios patirtį. Besiruošiantieji Krikštui (katechumenai) turėdavo ilgą katechumenatą, kurio metu visa Bažnyčia melsdavosi už juos ir drauge su jais, mokydavo juos evangelinių tiesų, dalydavosi tikėjimo patirtimi. Tai reiškia, kad į žmogaus įsiliejimą į krikščionybę buvo žvelgiama kaip į visos bendruomenės atsakomybę, o šiame procese aktyviai dalyvaudavo visa tikinčiųjų bendruomenė.

Paskutinis katechumenato etapas vykdavo prieš Velykas. Jis tęsdavosi apie 40 dienų, jo metu ne tik katechumenai, bet ir krikščionių bendruomenė melsdavosi, pasninkaudavo ir klausydavosi vietos vyskupo pamokymų būsimiesiems krikščionims. Tad šis laikotarpis būdavo svarbus tiek besirengiantiems priimti Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, tiek ir tiems tikintiesiems, kurie rengėsi atnaujinti savo krikšto pažadus. Ankstyvoji Bažnyčia katechumenų įstojimą į Bažnyčią švęsdavo tik Velykų vigilijos metu, taip liturgijos pagalba aktualizuodama Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo Slėpinį.

Ši istorinė perspektyva atskleidžia gavėnios ištakas, o kartu ir prasmę - sąmoningai pakartoti savo tikėjimo kelionę. Todėl Vatikano II Susirinkimo Tėvai pabrėžė: „Dvigubas gavėnios laiko kaip krikšto priminimo arba pasirengimo jam ir kaip atgailos pobūdis, skatinantis tikinčiuosius uoliau klausytis Dievo žodžio bei atsidėti maldai ir šitaip nuteikiantis švęsti Velykų slėpinį, tebūnie aiškiau nušviestas liturgijoje bei liturginėje katechezėje.“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 109)) Kitaip tariant, gavėnia turėtų tapti rekatechizacijos laikotarpiu.

Šiems laikams kaip niekada reikia apsišvietusių, protingų, sąmoningai tikinčių krikščionių. Tik toks krikščionis sugebės adekvačiai reaguoti į laikmečio iššūkius, ramiai jaustis ideologijų užterštoje intelektualinėje aplinkoje, neprisirišti prie iškreiptų Dievo vaizdinių. Čia vyksta tikroji kova. Gavėnia yra proga paimti teologinę knygą (pavyzdžiui, kad ir Josepho Ratzingerio „Krikščionybės įvadą“) ir atnaujinti savo proto įžvalgumą, kad jis padėtų tikėti.

Pagaliau, ar kiekvienas esame perskaitę visą Bibliją? Ar mes puikiai pažįstame jos turtus? Savo šiemetiniame gavėnios laiške popiežius Benediktas XVI primena: „Visą gavėnios metą Bažnyčia mums gausiai siūlo Dievo žodį. Jį apmąstydami ir pasisavindami, kad juo kasdien gyventume, mokomės brangios ir nepamainomos maldos formos, nes Dievo, nepaliaujamai kalbančio mūsų širdžiai, dėmesingas klausymasis maitina mus tikėjimo kelyje, kuriuo pradėjome eiti Krikšto dieną.“ Nors ir kaip šioje kelionėje būtų svarbu išmokti atpažinti nuodėmę savyje, permąstyti savo vartojimo įpročius ar praktiškai įgyvendinti socialinį teisingumą, tačiau atnaujintas protas apie kurį kalba apaštalas Paulius yra laidas išskleisti asmenybei Kristuje. Tam ir kviečia gavėnia.