Katalikiškos agentūros praėjusią savaitę pranešė, kad arkivyskupas Paciano Aniceto iš Pampanga (Filipinai), kuris yra šios šalies vyskupų konferencijos šeimos ir gyvybės komisijos pirmininkas, pataria sutuoktiniams susilaikyti nuo lytinių santykių gavėnios metu. „Tai yra pačių porų sprendimas, bet mes rekomenduojame jį", – žiniasklaidai sakė prelatas iš Filipinų, pasitelkęs musulmonų Ramadano pavyzdį ir priminęs Biblijos nuostatą, kad žydų kunigai galėdavo vadovauti apeigoms Šventų Švenčiausioje vietoje tik prieš tai susilaikę nuo santuokinio akto.

Ko gero, ne viena praktikuojančių katalikų sutuoktinių pora šį klausimą patyliukais svarstė prieš gavėnios pradžią. Sakau patyliukais, nes mūsų krašte tarp aktyvių katalikų seksualinio gyvenimo temomis mieliau kalbama kunigų celibato, o ne šeimos kontekste. Ši tema tebėra savotišku tabu pamaldžiam žmogui, dėl ko nevertėtų stebėtis, nes, viena vertus, mūsų žiniasklaidoje seksualinės temos yra itin dažnos, tad tam tikra visuomenės dalis jas sąmoningai ignoruoja, kita vertus, daug katalikišku pasaulėvaizdžiu besivadovaujančių žmonių seksą laiko „žemu“ dalyku.

Taip pat nevertėtų pamiršti, kad esama ir mentaliteto klausimo. Tiek antiseksualinės nuostatos, tiek minėta arkivyskupo iš Filipinų rekomendacija turi gilias šaknis katalikybės istorijoje. Pavyzdžiui, šv. Jeronimas manė, kad susituokusioms poroms negalima priimti komunijos keletą dienų po „gyvuliško lytinių santykių akto“. Jis yra rašęs: „Protingas vyras savo žmoną turi mylėti protingai, o ne dėl aistros“ (...) Tas, kuris savo žmoną myli per aistringai, yra svetimoteriautojas.“

Nenuostabu, kad Bažnyčioje  įsitvirtino taisyklės, kad Dievas reikalauja susilaikyti nuo lytinių santykių per visas bažnytines šventes. Be to, sutuoktinių poros buvo raginamos susilaikyti nuo lytinių santykių ketvirtadieniais (Kristaus suėmimui atminti), penktadieniais (Kristaus nukryžiavimui atminti), šeštadieniais (Mergelei Marijai pagerbti), sekmadieniais (Kristaus prisikėlimui atminti) ir pirmadieniais (mirusiųjų sieloms pagerbti). 1566 m. Romos katekizmas reikalavo, kad tris dienos prieš komuniją būtų lytiškai nesantykiaujama. Nesunku suskaičiuoti, kad seksui likdavo tiktai antradieniai ir trečiadieniai. Tai paaiškina, kodėl iki XX a., kol popiežius šv. Pijus X nesiėmė tam tikrų priemonių, komunijos praktika buvo reta.

Arkivyskupo Aniceto rekomendacijos įrodo, kad vis dar gajus mąstymas, kuris seksą laiko tiktai santuokos „pagalbine priemone“ – nuolaida tiems, kurie dar nėra brandūs dvasiškai ir negali pasipriešinti savo kūniškiems geismams. Santuokinis seksas dėl malonumo, džiaugsmo ir elementaraus poreikio patenkinimo yra laikomas jei ne nuodėme, tai silpnybe. Tuomet jam ir taikomas askezės apynasris.

Tačiau siūlantys ir praktikuojantys sekso pasninką turėtų prisiminti, kad askezė krikščioniškoje perspektyvoje nėra savitikslė. Askezė turi konkrečiai praplėsti mūsų širdies akiračius. Pasninkas yra tuščias savimeilės patenkinimas, jei neišgyvename solidarumo su stokojančiais, jei su jais nesidaliname duona, materialinėmis gėrybėmis. Dievo nedžiugina burzgiantis žmogaus pilvas ar tvarkinga paklota sutuoktinių lova. „Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duoti laisvę, sulaužyti bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“, - Viešpaties vardu pranašauja Izaijas (Iz 58, 5–8). Belieka retoriškai klausti: kaip prie tokios programos įgyvendinimo prisideda sekso pasninkas?

Apaštalas Paulius krikščionis sutuoktinius mokė, kad lytiniai santykiai yra normali santuokinio gyvenimo dalis ir kad jos negalima apleisti, išskyrus tą laiką, kada abu, vyras ir moteris, turi atsiduoti maldoms (1 Kor 7,3–5). Žinoma, kad rekolekcijų, dvasinio susitelkimo dienos yra tas motyvas, kuris skatina atsitraukti nuo visko (taip pat ir sekso) ir būti tik Jo akivaizdoje. Ir to mums reikia, kad patirtume Dievo vaikų laisvę.