Vaidas Jauniškis

Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Neseniai buvo parengtas pirminis šalies ilgalaikės pažangos strategijos projektas „Lietuva 2030“. Tai turėtų būti vienas reikšmingiausių valstybės dokumentų, kitaip tariant – Lietuvos vizija, išnešiota ir sunešta šalies gyventojų kaip bitučių. Nes, kaip skelbiama strategijos interneto puslapyje, „Lietuva 2030 – tai mūsų visų susitarimas“. Turėjome iššauti mažiausiai salvę fejerverkų, bet kažin ar buvo bent šampano butelis atidarytas ar stukteltas į mūsų valstybės laivo bortą. Turėjome intensyviai diskutuoti, kautis dėl futuristinių vizijų, pagaliau – liautis pavydėti, kad amžinai mus lenkianti Estija turi savo strategiją, o mes – ne. Tačiau viskas praėjo ganėtinai tyliai, diskusijų įvyko keletas, ir štai – mes jau žinome, kur link žygiuoti. Ten link, kur 2030 m. Lietuva bus tarp 10 pažangiausių ES šalių pagal laimės, globalizacijos, demokratijos, suminį inovatyvumo ir kitus indeksus – jei jie apskritai ką nors reiškia. Ten link, kur mes tapsime „modernia, veržlia, jokių iššūkių ir konkurencijos nebijančia šalimi“. Kur būsime atvira, atsakinga, kūrybinga, inovatyvi ir kitokia sąmoningų po Lietuvą ir ypač Šiaurės šalis zujančių kūrėjų visuomenė.

Jei sudarytume šios strategijos dažnumo žodyną, – o jie išduoda, į ką labiausiai kreipiamas dėmesys, – ir mums rūpėtų kultūra, tai šį žodį ir jo vedinius 33 puslapių dokumente rasime pavartotus 38 kartus; kūrybą, ir dar daugiau – kūrybingumą – 43, inovacijas – 13 kartų. Akivaizdu, kad į kultūrą kreipiamas nemažas dėmesys, bet šis žodis dažnai vartojamas tiesiog kaip kultūringos visuomenės išraiška: minima aukšta darbo kultūra, pasitikėjimo kultūra, debatų kultūra. Menas, beje, nepaminėtas nė karto. Bet – ir kam? Juk kur kas svarbesni yra kūrėjai ar tiesiog kūrybingi žmonės (o tokie galime tapti mes visi), o ne menininkai, kurie jau egzistuoja, ir jiems nereikia dar kuo nors tapti. Svarbu yra kitiems žmonėms dalyvauti kultūros gyvenime ir taip plėsti kultūringos visuomenės ribas. Tai – viena pagrindinių nuostatų, kur kultūra gali stipriai pagelbėti.

Be to, jei žvelgsime iš to taško, kur šiandienos realybė susitinka su vizijų ateitimi, pilna šiandienos madingų burtažodžių ir jais išreiškiamų kintančių vertybių, į aktyvią ir nenutrūkstamą kaitą orientuotų šūkių, ši vizija atrodo aktualesnė ekonomikos renesansui ir pokyčiams visuomenėje. Lietuvos menas ir kultūra jau seniai yra ten, kur pagal strategijos apmatus turėtų būti visa Lietuva 2030-aisiais. T. y. inovatyvių, originalių, netradicinių ir ekologiškų, aplinkai draugiškų bei atsinaujinančių produktų kūrimo epicentre. Ir jei valdžios politika dar tik ima suvokti pačios išsikeltą vizijos šūkį „Trys milijonai kūrėjų“, – nes kol kas einama visiškai priešinga kryptimi, – tai menui ir kultūrai po penketo metų tikrai reikės naujos vizijos, nes šią jie, kaip ir dera visuomenės lyderiams, jau bus pasiekę.

Kaip atrodo pati vizija realybėje, taip pat, beje, jau galime pamatyti: paprastai tokie projektai gerokai anksčiau gimsta arba fantastų romanuose (Jules Verne‘as, Herbertas Wellsas) arba linksmuose absurdiškuose tekstuose, perteikiančiuose vizijas pažodžiui (nuo Jaroslavo Hašeko iki Sashos Barono Coheno). Šiuo atveju mums geriausias pavyzdys – „Dviračio šou“ skyrius „Bratkabook“.

Tai ir yra mūsų 2030 m. visuomenės įsikūnijimas: sėdi du kūrėjai – bratkos prie skaipo ir ūturiuoja apie „fuotašuopų“, „gepeeresų“ ir kitokias technologijas, liaudiškai vadinamas „navarotais“. Kas mums šioje laidoje kelia juoką? Skirtingų realybių sandūra ir jų nesuderinamumas – įprastu žvilgsniu. Bratka prie dalgės būtų normalu, Bratka prie samanės – taip pat, Bratka su noutbuku – švelniai tariant, keistoka: Bratka – kaip mokymosi visą gyvenimą įvaizdis. Bet valstybės vizijos tam ir yra, kad provokuotų, neįprastą paverstų kasdienybe. Kaip tik jos ir keliauja į tą tikrovių persidengimą, ir net stebiesi, kaip greitai vienos epochos tradicija (pavadinkime ją brazauskine su prioritetais žemdirbiams ir jų festivaliams) užsikloja kita, Kubiliaus, su aukštosiomis technologijomis ir mokslų bei menų klasteriais. Ne tradicijų neigimas juokina, o kiek šiurpina ir priverčia abejoti keitimosi greitis – spurtavome stipriai, o kiek tą tempą išlaikysime ir ką paliekame už savęs? Ar – kaip paslaptį pašnabždėkime – spurtavome tikriausiai tiek, kad spėtume sukurti viziją kaip galimybę įsisavinti milijardinę ES 2014–2020 metų struktūrinę paramą. Įsisavinti – ir nebūtinai sukurti ką nors savo.

Bet šūkiai verčia vystytis, ir ne vien į prastą pusę, tik reikia mokėti persiorientuoti. Kai prieš keletą metų ES lėšos iš Vidurio Europos buvo nukreiptos į Afganistaną ir Afriką, gimė aibės meninių ir kultūrinių projektų. Kiek vertų dėmesio – kitas klausimas, bet jis paprastai neužduodamas. Svarbu, kad iš projekto pavyko jį rengiantiems gerai uždirbti ar bent geriau išgyventi. Kaip anksčiau – iš vakariečių draugystės su Vidurio Europa. Tai malonumai iš fasado kultūros, nes viskas buvo lemiama viršūnėse. Kita pusė – realūs rezultatai. Jei paskelbti Česlovo Milošo metai, tai bus skirta visas milijonas lėšų dokumentiniams filmams. Ir beveik aišku, kokio lygio. Nes valstybiniai užsakymai paprastai ataidi karžygių keiksmais po Žalgirio pralaimėjimų.

Todėl šiandienos kodas yra persiklojančios realybės. Naujosios technologijos ir inovacijos, netradiciniai menai netikėtose erdvėse. Neklauskite, kiek liktų iš tų menų tikėtose parodų salėse, svarbu ne jie, o atviras visuomenės žvilgsnis. Atvertos visuomenei akys. Taip suspėsi ne tik į mados vagoną, bet ir, visai įmanoma, į finansų traukinį. Bilietas į jį – dar kiti slaptažodžiai. Netradicinis. Inovatyvus. Jaukus ir netikėtas. Originalus ir kultinis. Čia logika ir prieštaravimai jai nesvarbu. Esmė – profesionalizmo ir diletantizmo sandūra. Kičo apoteozė kaip cool-realybė, kurioje menui visada tenka antras vaidmuo. Iš tiesų tai reiškia bratkas prie fotošopo, bet tai veikia: netikėta realybė turi užklupti bet kur. Naujosios eros teatras supermarkete. Ekologinės mados festivalis psichiatrinėje. Nereikalingų daiktų išparduotuvė „Dizaino revoliucija“. Nebylusis kinas ant tvarto sienos „Tylos riksmai“. Emigrantų muzikos festivalis vandens parke „Nutekėjimai“. Šiuolaikinio šokio vakaras per skaipą „Nord Stream“. Liaudies muzikos vakaronė „Iš lofto į loftą“. Naujų pjesių konkursas „Vaidiname inteligentams“. Naujametė „Traviata“ Rumšiškėse. Matejkos „Žalgirio mūšio“ dėlionė. „Baltijos kelio“ lego.

Todėl jei reikėtų vizijų Lietuvos menui, aš nedrįsčiau fantazuoti toliau 2015-ųjų, nes jau dabar mene rasime tai, į ką kitos sritys tik eina. Čia yra inkubatoriai, kai kiti tik kuria „hubus“ ir klasterius (bratkos tai pavadintų parduotuvės priemene ar paežere – juk ten įdomiausi sumanymai gimsta). Kai dvi pramonės ar mokslo šakos tik bando susijungti, o ūkininkai steigia madinguosius ekologinius turgelius, interdisciplininis menas seniai brėžia naujus etno, naujosios muzikos ir slengo bei slamo poezijos, mažumų, lyčių bei dar balažin ko meninius pasaulius. Kai valstybė tik nori rūpintis įvairių mažumų integracija – netaisydamas cituoju „Pravdos“ reklamą: „Žurnalą puošia kalėjime dėl žmogžudysčių sėdintys kaliniai, tam tikrų maisto produktų nekenčiantys simpatiški vaikai bei nuostabios tik ką sužibusių drabužių kūrėjų fotosesijos.“ Kai valstybė kalba apie persikvalifikavimą, muzikantai ir dizaineriai seniai leidžia plokšteles, kurias galima resaiklinti, t. y. perdirbti ir dar sykį parduoti, pavadinant tai draugiškumu aplinkai. Pagal tokią logiką degtinės perpardavinėtoja būtų draugiškiausia. Bet kaip svarbu žinoti slaptažodį į jos duris, taip ne mažiau svarbu ir gauti kvietimą į dvi valandas truksiančios galerijos atidarymą. Kuo įmantriau, neįprasčiau ir slapčiau – tuo daugiau elitiškumo. Beje, šį sekmadienį buvo rengiama socialinės mados info-sesija Kariotiškėse.

Todėl turbūt laiku Lietuvos vizijoje pasigirsta ir tokie įsipareigojimai: „Nuolat skatinti lietuviškosios tapatybės svarstymą ir reflektavimą viešojoje erdvėje, kultūros paveldo ir istorijos bei šiuolaikinės kultūros vertybių aktualizavimą.“ Nes iš tiesų – kas po imperatyvų keistis ir tobulėti išliks? Ar 70-metės operos mėgėjas galės nueiti sutikti 2030-ųjų į „Traviatą“ Operos teatre? Ar įmanoma bus gauti lėšų statyti Shakespeare‘ą be medijų pagalbos? Ar „naujasis istorinis naratyvas“ leis mokyklose skaityti Nerį ir Putiną?

Spėju, kad realybė visgi čia pakoreguos vizijas, kaip koreguoja jau dabar, pačia valdžios politika stodama piestu prieš jas. Todėl, jei dar galimos individualios fantazijos idėjų bankui, spėju, kad iki 2030-ųjų liks ir šis tas stabilaus: europinio geležinkelio vėžė ir susisiekimas su Europos sostinėmis, „Sodros“ reforma ir Lukiškių aikštės projektas Vilniuje.

Kultūros savaitė