Žinių agentūra „Zenit“ paskelbė Madrido Complutense universiteto teisės fakulteto dėstytojo Rafael Navarro-Valls pastabas apie neseną Europos žmogaus teisių teismo didžiosios kolegijos sprendimą, kuriuo buvo anuliuotas ankstesnis to paties teismo sprendimas „Lautsi prieš Italiją“ byloje. Lautsi reikalavo, kad mokyklos, kurią lankė jos vaikai, klasėje būtų nukabintas kryžius.

Ispanų profesorius atkreipia dėmesį, jog retai nutinka, kad Europos žmogaus teisių teismo sprendimas būtų pakeistas. Išskirtinė aplinkybė yra ir tai, kad už Italiją trečiųjų teisėmis byloje panoro dalyvauti dešimt valstybių, dar kelios kitos paskelbė politines deklaracijas. Ir nei viena valstybė nepanoro užimti Lautsi ginamos pozicijos.

Pirmasis Strasbūro teismo sprendimas, rodos, perdavė tokią žinią: religija turi likti klasės išorėje dėl savo konfliktiškos prigimties, kai ateizmas ar agnosticizmas esą gali būti priskirti taikiai zonai, be trikdžių. Valstybės neutralumas esą sutampa su religinių simbolių nebuvimu. Tačiau tai neįmanoma – kiekvienos valstybės istorinė tradicija yra neišvengiamai religiškai ir ideologiškai įkrauta.

Tuoj pat suprantama, kad garantuoti – kaip darė pirmasis sprendimas – save ateistais deklaruojančiais asmenims teisę matyti pašalintus jų nekenčiamus ar paprasčiausiai klaidingais laikomus simbolius reikštų suteikti jiems teisę primesti savo įsitikinimus daugumai. Be jokio argumento, išskyrus tvirtinimą apie tariamą įtaką, kurią krikščioniški simboliai daro „ypatingai pažeidžiamiems“ jaunuolių protams.

Tačiau nežinomas toks atvejis, kad būtų įvykęs atsivertimas į krikščionybę vien dėl kryžiaus ant klasės sienos. Tai pažymima antrajame Strasbūro teismo sprendime: nėra įrodymų apie tokį kryžiaus poveikį. Teismas pridūrė, kad kryžius yra iš esmės pasyvus simbolis, kurio įtaka negali būti lyginama dalyvavimu religinėje veikloje ar pedagoginei kalbai.

Viena iš problemos sudėtinių dalių buvo ši: jei vieno iš vaikų tėvai nenori kryžiaus, o likusių 29 to nori, kaip apsaugoti pamatinę tėvų teisę pasirinkti ugdymą, kuris atitinka jų religinius ir filosofinius įsitikinimus? Pirmasis Strasbūro teismo sprendimas diskriminavo tėvų daugumą, gindamas vieno nuostatas, be įrodymo, kad jo vaikams pakenkė atsitiktinis pasyvaus religinio simbolio vaizdas. Kaip pareiškė vienas iš teisėjų, „palikti simbolį ten, kur jis visą laiką buvo nėra tikinčiųjų netolerancijos aktas. Pašalinti jį būtų agnostikų ir laicistų netolerancijos aktas“.

Kelias dienas prieš Europos žmogaus teisių sprendimą panašioje byloje pasisakė Austrijos konstitucinis teismas. Du tėvai reikalavo panaikinti normą, kuri leidžia pakabint kryžių klasėje. Austrijos konstitucinis teismas nusprendė, kad kryžiaus simbolio buvimas neprieštarauja konstitucijai, kai dauguma mokinių yra krikščionys.

Strasbūro teismo teisėjas G. Bonello savo atskirojoje nuomonėje perspėjo apie tam tikro „kultūrinio vandalizmo“ juridines nuostatas, kurios gali sugriaut europietiškos tradicijos amžius. Tai reikštų susirgti „istoriniu Alzhaimeriu“. Su pirmuoju sprendimu teismas siekė vienos tautos istorijos faktus pakeisti su už tūkstančių kilometrų išvystytais savo etiniais ir eksperimentiniais modeliais. Tačiau tokiu atveju teisinis organas pakeistų parlamentą, kuriam dera spręsti apie religijos funkciją viešajame gyvenime. Strasbūro teismo didžioji kolegija išmintingai atmetė tokią pretenziją.