Nuotrauka: reviewexplorer.com

Nuo kovo 30 iki balandžio 4 dienos Rusijoje neveikė itin populiarus LiveJournal (Živoj žurnal arba kaip įprasta ten sakyti „ŽŽ“). Priežastis labai paprasta – jį atakavo didelės programišių pajėgos (panaudotos „Ddos“ arba distributed denial-of-service atakos). Šis išpuolis – puiki proga pasvarstyti apie didėjančią socialinių tinklalapių ir interneto apskritai įtaką politiniams procesams.

Rusiškasis „ŽŽ“ nuo pat pirmųjų įkūrimo dienų tapo alternatyvia medija, kurioje vyksta aštrios politinės diskusijos, renkasi opozicijos veikėjai ir šiaip nepriklausomai mąstantys žmonės. Skirtingai nuo kitų valstybių, kur šis socialinis tinklalapis yra tik dar viena blogosfera, rusiškoji LiveJournal versija turi aiškią antiputinišką pakraipą. Šis interneto projektas tapo socialiniu reiškiniu, ir ten vyksta dalykai, dėl kurių verta susirūpinti dabar valdžioje esantiems žmonėms.

Visai neseniai vienas FSB (buvęs KGB) komunikacijos skyriaus vadovų Aleksandras Andrečkinas atvirai pareiškė, kad Gmail, Hotmail ir kitų socialiai orientuotų tinklų bei servisų veikla Rusijoje yra pavojinga ir reikėtų riboti jų veiklą. Tiesa, šis jo pareiškimas nesulaukė palaikymo Kremliuje, tačiau jo tonas ir viešumas taip pat yra aiškus ženklas, kad tiek Rusijoje, tiek kitose panašią „valdomą demokratiją“ sukūrusiose valstybėse interneto įtaka politiniams procesams yra specialiųjų tarnybų dienotvarkės viršuje. Ypač dabar, po to, kas vyko (ir vyksta) islamo pasaulyje.

Šis FSB pareigūno pareiškimas nelabai dera su D. Medvedevo deklaruojamais Rusijos modernizacijos siekiais. Sunku įsivaizduoti, kokia užsienio IT kompanija po tokių žodžių norėtų investuoti į rusiškąjį Silikono slėnio atitikmenį –Skolkovo. Kita vertus, visai tikėtina, kad minėti pareigūno žodžiai yra aštrėjančios kovos tarp dviejų pretendentų į Rusijos prezidento postą išraiška.

Didėjanti interneto įtaka politikai verčia sukti galvas ne vien spec. tarnybų darbuotojus, bet ir oficialiosios žiniasklaidos žurnalistus. Twitter naujienų juostos kartais yra parankesnės negu naujienų agentūrų pranešimai internete. Tai ypač galioja atsitikus kokiems nors ekstremaliems įvykiams. Tarkim, po sprogimo Maskvos metro, kai oficialieji televizijos kanalai Rusijoje net kelias valandas transliavo muziką, daugelis internautų nedviprasmiškai tą dieną pavadino „televizoriaus pakasynomis“. Panašiai nutiko ir Baltarusijoje, kai po sprogimo metro naujausias žinias rasti galima buvo būtent Twitter.

Grįžtant prie „ŽŽ“ atakų darosi aišku, kad specialiosios tarnybos gretimose nedemokratiškose valstybėse perėjo prie „bandymų stadijos“. Jų turėtų daugėti ir turėtų plisti jų pobūdis. Visa, kas yra nekontroliuojama (o interneto bendruomenės yra būtent tokios, arba beveik tokios), labai erzina diktatoriškų manierų valdžiažmogius. Tikėtina, kad nesugebėjimas kontroliuoti informacijos internete („ŽŽ“ serveriai stovi Kalifornijos valstijoje JAV ir daryti įtaką ten verdančiai informacijai Rusijos spec. tarnybos neturi jokių galimybių) paskatins ir kitus žingsnius. Jų gali būti įvairių: nuo webbrigadų aktyvinimo ir įtakos agentų skatinimo iki paprasčiausio internetinio ryšio atjungimo ar dalinio blokavimo.

„Nuotykiai“ virtualybėje tęsiasi. Galima drąsiai tikėtis vis įdomesnių naujienų iš „smegenų valdymo internete“ fronto. Rusija kaip visada pasirinko kerėpliškus kovos su kritiška mintimi metodus, o pas mus einama kitu, civilizuotesniu keliu.