Siūlome Jums labai savitus Kryžiaus kelio apmąstymus. Jie parašyti kunigo Kęstučio 2007 metų Gavėnios metu, Lukiškių kalėjime. Tai buvo iš tiesų tamsi naktis, gilus apleistumo jausmas, dialogas su Viešpačiu, žengiant savąjį kryžiaus kelelį.

Pasirinkome būtent šį tekstą, idant primintume, kad Šventojo Rašto istorijos nėra tik istoriniai pasakojimai, bet universalios tiesos, išbandymai, pažadai, kurie vėl ir vėl atkartojami mūsų kiekvieno gyvenimuose. 

1.     Žmogaus teisme.

Autorius Sieger Köder

Tu kaltas, nes mes, Tavo uolieji, Tavo žmonės;  mes, Tavo mylimieji ir išrinktieji, it stručiai žemėn sukišę galvas reikalaujam, kad MYLĖTŲ kiti...

Tu kaltas! Pats kaltas, kad pamilai mane, myli mus...

Kas beapgins?! Koks advokatas imsis Tavo bylos?!

Ar apsaugos Tave nuo manojo egoizmo, – tos akiplėšiškos jėgos, kurią pridengiu Meilės vardu?!

 Nė vienas Tavęs neišteisins – visi Tave smerkia..

Visi Tavęs nesupras, nes kiekvienas, nes aš Tavuoju vardu prisidengęs bėgu

nuo Gyvenimo... Nuo Meilės...

2. Be apeliacijos

Autorius Sieger Köder

„Imi Tu kryžių, o mes nuo jo bėgam...“, – giedam be sąžinės graužaties, be gailesčio... Nes tai tiesa, užliūliuojanti kasdienybės vygėje..

Juk tai žmogiška! Normalu!.. Kas mes? Kas aš? Mazochistas, besikankinantis dėl to, ko nepadarė?! Nors Tu prašei... Maldavai, kad mylėčiau...

Kur po galais tavasis žmogiškumas?! Nepasiduok! Juk visada galima paskųsti nuosprendį... Patikėk – man, mums daugelį kartų pavyko išsisukti – tad ir Tau pavyks!.. Bet...

Imi Tu kryžių, nes mes nuo Jo bėgam...

 

3.     Pirmą kartą puolus...

Autorius Sieger Köder

Ech, tų pirmųjų kartų svaigumas... Nekreipki dėmesio – visiems taip būna!..

Kelkis, – Tu ne vienas. Laukia Tavęs ne tik Motina, Simonai, Veronikos,

bet ir mes, pasiteisinimo šypsnių išvagotais veidais, it maldą šnabždėdami – daugiau taip nebus, tik ne man, ne mums!

Trokšdami apginti iš šūkių statomą Laimės pilį, ignoruojame, kad pirmas – tai ne paskutinis...

Pirmas – tik kartą, paskutinių – kaip danguje žvaigždžių...

 

4.     Motina.

Autorius Sieger Köder

„Sveika malonėmis apdovanotoji, – Viešpats su tavimi!.. Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų...  Ir pagirtas tavo sūnus – Jėzus!..“

Atleiski, kad taip dažnai Tavo palaiminimų Tylą užgožiam skundų maldomis...

Atleiski, kad Tavo malonių dovanas lyg bausmę priimam..

Atleisk, kad jaučiamės prakeikti, o ne palaiminti, kai skauda...

 

5.     Pašalaičio pagalba...

Autorius Sieger Köder

Padėčiau,

bet...

bet...

BET...

Man gera būti rezerve, toj stebinčioj išgydytųjų, išlaisvintųjų, pasotintųjų minioj...

Kita vertus – aš ir taip daug darau: šokuoju mintimis savų minčių pelkėj įtardamas,

kad prašalaitis Simonas turi savų kėslų...

Nebijok – stebiu ir tikrai rasiu būdų, kaip atitraukti jį nuo Tavęs, kad vėl liktum vienas...

Eik drąsiai – mes Tau padėsim, kad niekas nebetrukdytų... kentėti...

 

6.     Veronikos skaros.

Autorius Sieger Köder

Tu stebini, Tu baugini mane, žvelgdamas iš purvinų šeimininkės šluosčių...

Prabildamas prakaituota žemdirbio tarme... Ar duonos riekėj, Meile plakdamas ant nemazgotų rankų...

O taip norėtųsi, kad elgtumeis kaip pridera – kaip dera Visagaliui: kalbėtum per galinguosius, ateitum su jėga, pridengęs veidą mistikos skraiste...

Ir vėl... Išpuoštoje bažnyčioje, prie savimi patenkintų žmonių prisėda elegeta su dvokiančiu krepšiu...

Išprašykit tą nelaimėlį, kad niekas nedrįstų drumsti mūsų maldų...

 

7.     Puola antrą kartą...

Autorius Sieger Köder

To jau per daug...

Kai kėleis pirmą kartą – aš tylėjau, tikėjausi – bus Tau pamoka...

Bet... Tu vėl ant žemės... Juk Tau padėjom! Simonas, Veronika – pats tai stebėjau...

Kiek galima?! Jau girdisi Tavo dalią apraudančių isterikų minia...

Ir teisi ji – kapstykis pats!..

 

8.     Verkiančios moterys...

Autorius Sieger Köder

Pažvelgus į Tave – tik verkti norisi...

Žadėjai Gyvenimą – pats eini į mirtį...

Vyliausi išgydysi – pats krauju žengi...

Mokei kalnus kilnoti – o per sunki Tau medžio gabalo našta...

Pats klimpdamas skausme, Jis bando dar gi guost mane...

 

9.     Trečią kartą parpuolus...

Autorius Sieger Köder

Akimirką maniau, kad Tau pavyks... Kai regis tikslas jau pasiekiamas ranka,

Tu vėl pro žemės dulkes žvelgdams į mane kreipies... Nejuokinki!..

Dabar tikrai jau ne!.. Sunku tikėti pergale Tave... „Mums reikia naujo vado“ –

su gauja šaukiu...

Negriūvančio!..

Nesvyruojančio...

Kurs visad taip padėtų, kaip prašau...

Ar bepakilsi? Juk ir mano bėdų medžio šakos  turėtų užgesinti viltį Tavyje...

 

10.  Nuogas Dievas!..

Autorius Sieger Köder

Karalių mes pažintumėm iš tolo, svaigintų jo palydos gražuma...

Jo galiomis tikrai neabejotumėm, juk priešaky kariuomenė visa...

Ech, kaip norėtųsi nusilenkti Didenybei, gėrėtis saulės juoku, jo karūnos atšvaiste...

O čia tik nuogas kūnas... tik kraujo lašas sunkias, per erškėčiuotą Jo karūną...

Nepadoru!

Ieškoti Dievo porno žurnale?..

 

11.  Jau kala prie kryžiaus...

Autorius Sieger Köder

Palaukit! O kur gynėjų kalbos?! Kas vykdys paskutinį norą pasmerkto myriop?!

Taip ir turėjo būt... Neva nežinom?! Žinom – jau skamba minčių pertempta styga...

Atleiski!.. nebežinom ką kalbam, mąstom, ką jaučiam...

Nebežinom ką darom...

 

12.  Mirtis...

Autorius Sieger Köder

Nejau nebepažvelgs? nebeprabils? ir rankos neišties?!

Tik spengianti mirties tyla...

 

13. Ant Motinos kelių...

Autorius Sieger Köder

„Miki, vaikuti, brangus, Sutemos gaubia laukus...

Saldų sapnelį sapnuok, Mik, karalaiti, miegok...“

Lopšinių aidą aimanos išvaikė ir viltį drasko abejonių vanagai...

Kaip betikėt?! Juk tirštos sutemos gyvenimo laukus apgaubę...

Ir apgraibom, abejingumo mūsų užliūliuotus, tėvai vis laidoja savus vaikus...

 

14.  Tuščias kapas...

Autorius Sieger Köder

Negali būti, kad kapas mano išsvajotam rojaus sode tuščias...

Juk šitiek kartų laidojom draugus, o jie mane...

Nejaugi keldamasis Jis Gyvenimui minių minias prikėlė?!

Viešpatie, nuritink akmenis neleidžiančius ir man išeit iš kapo...

Sušildyki savuoju artumu... 

Atleisk, meldžiu: Vilties bučiniu, Tikėjimo šnabždesiu, Meilės apkabinimu

nušviesk man taką  balta drobule...