„Prižiūrint nuteistuosius reikia rūpintis ne tuo, ar laiku pavyks pagauti juos už rankos darant naują nusikaltimą, o stengtis padaryti viską, kad asmeniui nekiltų noras vėl nusikalsti. Tai yra labai svarbus visuomenės saugumo veiksnys. Jei nuteistasis nedarys naujų nusikaltimų, žmonės bus saugesni, jiems nereikės mokėti už nuteistųjų išlaikymą“, – sakė praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjęs Europos probacijos organizacijos generalinis sekretorius  Leo Tigges.

Šios mintys skamba itin aktualiai žinant, kad šiuo metu Seime svarstomas vadinamasis Probacijos paketas, kuriame numatyti įstatymų pakeitimai, gerinantys nusižengusiųjų įstatymui galimybes grįžti į visuomenę.

Pasak teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, siūlomi įstatymų pakeitimai leistų labiau individualizuoti bausmes teisiamiems asmenims, be to, suteiktų daugiau galimybių resocializacijos procesui, pavyzdžiui, įtraukiant visuomenės atstovus taip, kad išeinančiuoju rūpintųsi ne vien kalėjimų sistema, bet ir kitos organizacijos.

Taip pat vis garsiau prabylama apie tai, kad Lietuvoje laisvės atėmimo bausmė taikoma per dažnai ir nebūtinai efektyviai. Be to, laisvės atėmimo įstaigos neretai tampa nusikalstamumo mokykla pirmąkart į jas patekusiems nuteistiesiems. Tad priimant vadinamąjį probacijos įstatymą siekiama sumažinti pakartotinį nusikalstamumą.

Siūlomos ir svarstomos įvairios galimybės ir alternatyvos laisvės atėmimo bausmei. Nemažai kalbama apie vadinamąjį elektroninį monitoringą, t.y. specialių elektroninių apyrankių nešiojimą, padedantį fiksuoti nusižengusiojo buvimo vietą, stebėti, ar jis laikosi numatytos ir jam paskirtos tvarkos. 

Tačiau, kaip sakė tarptautine probacijos patirtimi dalinęsis svečias, už formalias bausmes bei galimas stebėjimo priemones kur kas svarbiau pilnavertis asmenų, nubaustų laisvės atėmimo bausme, grįžimas į visuomenę, kuriam jie turėtų būti pradedami ruošti dar neišėję iš įkalinimo įstaigos. Pasak jo, siekiant sklandaus ir efektyvaus darbo reikalinga įvairių sektorių, institucijų ir įstaigų pagalba bei parama, taip pat labai svarbu, kad pačios visuomenės požiūris į buvusius kalinius keistųsi.

Probacija visos visuomenės saugumui

Zenekos nuotrauka

Apie tai, kad probacija gali būti efektyvi priemonė ne tik taupant biudžeto lėšas, bet visų pirma siekiant užtikrinti didesnį visuomenės saugumą, kad tai padeda sumažinti pakartotinio nusikalstamumo galimybę bei skatina žmones atsisakyti kriminalinių įgūdžių ir patirties, byloja ne tik akademinių studijų gausa, bet ir kitų šalių patirtis: „Olandijoje, iš kur ir pats esu kilęs, efektyviai taikant probaciją, mums pavyko pasiekti labai gerų rezultatų. Kalinčių asmenų skaičius taip sumažėjo, kad penkis kalėjimus galėjome uždaryti, o vieną kalėjimą su visa infrastruktūra išnuomojome belgams“ – pasakojo L. Tigges.

Žinoma, kiekviena visuomenė yra individuali, tad aklai jokia kitų šalių patirtimi kliautis negalima, dera surasti konkrečiai šaliai tinkamiausią modelį bei veikimo principus, tačiau, anot L. Tigges, kai kurie probacijos principai yra labai universalūs: „Bausmės turi būti individualizuotos, jas skiriant būtina atsižvelgti į įvairias aplinkybes ir motyvus, nes kuo labiau sistema individualizuota, ne tokia griežtai formali, tuo didesnė tikimybė, kad kaliniams bus lengviau surasti motyvaciją nebenusikalsti ir integruotis į visuomenę. Be to, laisvės atėmimo bausmė kai kuriais atvejais nebūtinai yra pati tinkamiausia ir ne visiems ji privalo būti vienodai taikoma. Bausmės esmė juk yra galimybė žmogui pasikeisti, o ne grįžti ten, iš kur išėjo – kur mokomasi visai priešingų dalykų. Žinoma, kalėjimai neišnyks ir jų egzistavimas prasmingas net ir žvelgiant iš probacijos perspektyvos, tačiau piktnaudžiauti laisvės atėmimo bausme nesvarstant realių alternatyvų – būtų netoliaregiškas žingsnis“.

Ekspertas savo ruožtu pabrėžė, kad siekiant gerų rezultatų ypatingai svarbus yra ir nuteistųjų bei juos prižiūrinčio personalo tarpusavio santykiai. Todėl šiam darbui reikalingi specialistai, galintys ir padėti nusižengusiajam praktiškai, ir tapti tikru autoritetu, kuriuo šis pasikliautų: „Išėjimui į laisvę kaliniai turi būti pradedami ruošti dar gerokai iki jų paleidimo termino. Iš pradžių labai svarbu padėti rasti vidinę motyvaciją ir jėgų nebenusikalsti, tada formuluoti realius siekius ir tikslus, tarp kurių be išimties būtinas darbo susiradimas, ir galų gale padėti spręsti praktines problemas, su kuriomis susiduriama išėjus į laisvę: tai darbo, gyvenamosios vietos, santykių šeimoje klausimai. Iš tiesų sąlyga viena – negalima palikti žmogaus vieno ir manyti, kad jis pats kaip nors susitvarkys. Deja, tai sugeba tik absoliuti mažuma. Kitiems būtina pagalba.“

L. Tigges pateiktais duomenimis, vos vienas iš dešimties buvusių kalinių neturėjo problemų grįždamas į gyvenimą laisvėje ir nepadarė pakartotinių nusižengimų. Tuo tarpu visi kiti turėjo sunkių dilemų: „Kriminalinis elgesys, deja, yra linkęs kartotis, ir prieš tai negalima užsimerkti, tačiau mums kur kas naudingiau būtų orientuotis į tuos pavyzdžius, kurie yra pozityvūs, ir klausti savęs, kaip tai tapo įmanoma“.

Būtina keisti visuomenės požiūrį

Sėkmingos reintegracijos pavyzdžiai byloja, kad labai svarbus ne tik asmeninis nusižengusiojo nusitekimas, ne tik sąlygos ir socialinė pagalba, kurios jam buvo suteikiamos kalint ir po to išėjus į laisvę, bet ir visuomenėje tvyrančios nuostatos, vyraujantys stereotipai: „Nuteistasis pats vienas, o neretai net ir padedamas specialistų ir psichologų, sunkiai gali integruotis į visuomenę, jei pati visuomenė to nenori. Jei gausu stereotipų apie kalinius, jei vietos bendruomenė juos linkusi stigmatizuoti, atsiriboti, jų vengti, o net ir viešosios institucijos, žinodamos jų kriminalinę patirtį, deramai neatlieka savo funkcijų, – taip tik dar labiau apsunkinamas grįžimas į visuomenę. Ne mažiau svarbi ir kalba, žodžiai, kuriuos vartojame kalbėdami apie prasižengusiuosius. Jei nuolat ne tik privačiame, bet ir viešame diskurse nuskamba apibūdinimai, įvardijantys juos kaip pavojingus, beviltiškus, nepataisomus – tai tiems žmonėms trūks palaikymo ir paramos, jie ir jausis tokie, kokiais yra vadinami, o tai – tiesiausias kelias atgal į teisiamųjų suolą. Todėl gailestingumas ir sugebėjimas atleisti žmogui, kuris jau buvo nubaustas už tai, ką padarė, jo nesibijant ir nestigmatizuojant – yra vienas pačių svarbiausių aspektų. Tai ne tik krikščioniškas, bet ir bendražmogiškas požiūris reikalaujantis mūsų pastangų, kurios tikrai atsiperka,“ – Teisingumo ministerijoje vykusioje konferencijoje kalbėjo L. Tigges.

Politinė valia, tinkamas sistemos ir pareigūnų parengimas bei visuomenės ugdymas laiduoja, kad probacija gali būti efektyvi, o kalėjusių asmenų resocializacija – įmanoma. „Resocializacija tikrai nereiškia, kad į visuomenę grįžtantys buvę įkalinti asmenys tiesiog bus paliekami likimo valiai, gyvens drauge su kitais visuomenės nariais ir, tikėtina, kultivuos blogus įpročius. Veikiau priešingai – tai veikli pastanga, prasidedanti dar įkalinimo įstaigoje ir nuosekliai vykdoma po to, įtraukianti visas visuomenės grandis ir struktūras bei keičianti požiūrį į buvusius kalinius tam, kad visuomenė taptų saugesnė, nusikaltimai nesikartotų, o buvę kaliniai galėtų gyventi pilnavertį, nestigmatizuotą gyvenimą“, – reziumavo Europos probacijos organizacijos generalinis sekretorius L. Tigges.

Parengė Lina Valantiejūtė