Zenekos nuotrauka

Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Kai 1929 m. Rene Magritte‘as prie preciziškai nupieštos pypkės dailyraščiu išvedžiojo „Tai ne pypkė“, buvo suteikta dar viena proga filosofams, meno kritikams, rašytojams ilgus metus svarstyti apie vien susitarimu paremtus tikrovės ir kalbos santykius, apie kalbos bejėgiškumą tiksliai išreikšti tai, ką matome ar jaučiame. Pats Magritte‘as iš to šaipėsi tarsi lengvai teisindamasis – ar jūs čia matote tikrą pypkę? Jūs galite ją prikimšti? Tikrovės ir jos reprezentacijos santykiai buvo paklibinti pačiu paveikslo pavadinimu – „Vaizdų išdavystė“ ir dar sykį pajudino pasitikėjimo bet kuo pamatus.

Šiandien tai yra kasdienybė ir net siekiamybė, jei kalbėtume apie, sakykime, reklamos pasaulį: pavadinimas, reiškiantis tai, ką ir reiškia objektas, yra nuobodus ir net absurdiškas, o skamba, kai nusižengiama pavadinimo reikšmei: juk restorane „Bernelių užeiga“ mes nebūtinai pamatysime daug užėjusių bernelių, o „Sen Žermenas“ bus per tūkstančius kilometrų nuo Paryžiaus rajono. Firma su vardu „orchidėja“ gali būti šunų veislynas, o „Erelio akis“ kažkodėl bus susijusi su taksi paslaugomis. Meno pasaulyje šie neatitikimai taip pat geidautini, bet kartais jie kyla ne iš reklaminės funkcijos, bet to, ką vadintume žanro sienų kirtimu.

Ir nors net trys šio pavasario festivaliai savo pavadinimuose turi žodį „naujasis“, tai tikrai nereiškia naujo festivalių amžiaus prasme. Nauja – tai kitaip, priešingai nei tradicija, ir tai taip pat tampa tradicija. O po to seka žiūrovų pasitikėjimo krizė: „Naujosios operos akcija“ beveik apsiėjo be operos ir įprasto jai vokalo, „Naujasis Baltijos šokis“ demonstravo, kaip šokėjai gali nešokti, „Naujosios dramos akcija“ neigė dramaturginio teksto ir teatrinių konvencijų papročius. Pasipiktinimų, be abejo, būta: kam skelbtis tuo, kuo nesi, ir taip klaidinti žiūrovus? Bet čia viena, žiūrovų pa(si)ruošimo pusė. Kita – kaip vertinti pačius kūrinius, jei operoje neišgirstame nė vienos arijos ar net jos užuominos, geriausiu atveju – tik operinį gestą, kuris yra mėgėjiškumo atitikmuo?

Gal tik „Naujosios operos akcija“ (NOA), jauniausia tarp mūsų neilgamečių scenos festivalių, elgėsi kaip aikštingas paauglys, radikaliai neigdama operos konvencijas ir dažniau akcentuodama žodį „akcija“ – kuriuo, beje, galima buvo pridengti profesionalumo stygių. Kiti du festivaliai, beveik ilgaamžiai, nes jau „keliolikti“, konvencijas klibina nuosekliai, bet visgi šįmet žingsnis buvo kur kas platesnis.

Tačiau norint bent kiek paskatinti mūsų pačių kūrėjus žvelgti kitaip, o žiūrovus – bandyti suvokti kaitą ir perprasti žaidimo taisykles, egzistuoja ir keletas tos kaitos pateikimo dėsnių. Vienas teigia – geriau rodyti profesionalų, etapinį, kuo geriau naujoves atspindintį kūrinį nei penkis vidutinius ar prastus (būtent orientuodamasi į mėgėjiškumą NOA kaip tik rizikuoja tiek kūrėjus, tiek žiūrovus atbaidyti nuo naujumo). Bet tai priklauso ir nuo galimybių atsivežti ir parodyti geriausius.

Antra – tokioje situacijoje bene svarbiausia tampa edukacinė festivalio pusė, ir niekaip nepakanka vien kūriniu pasakyti – „galima ir taip“, ir ironiškai žvelgti į besipiktinančius, jog „tai ne šokis!“, „tai ne teatras!“. Prie netikėtumų pripratęs žiūrovas sugromuliuos dar vienas žanrų salotas, bet neauginami ir neparengiami žiūrovai tampa tiesiog atsitiktine publika, kuri patį festivalį ima traktuoti nerimtai. O mokytis šįkart buvo iš ko.

Tik: jei „Naujosios dramos akcijos“ rengėjai, paslinkę savo festivalį visu mėnesiu anksčiau – jis paprastai vykdavo gegužės pabaigoje, – būtų su „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriais suderinę jei ne dienas (nes užsieniečių gastrolių gali ir nepastumti), tai bent valandas, – prieš žiūrovus būtų nuodugniai atsiskleidusi nemaža šiuolaikinio scenos meno paletė. Deja, vieni rengėjų pralaimėjo žiūrovus, o šie tos paletės neteko.

Beje, publika turėjo rinktis ne tarp dramos ir šokio, o tarp scenos meno ir scenos meno. Nes po dramos akcijos spektaklio, kuris iš esmės buvo paskaita apie optimizmą, perbėgęs į šokio festivalį užpuoliau ant kitos paskaitos apie biografijos klastotes, o kitą dieną „dramoje“ išgirdau dar vieną paskaitą apie biografijos patikimumą, ir po to – spektaklį-konsultaciją, kaip teisingai elgtis šokio festivalyje. Tačiau medžiagoje, anonsavusioje dramos akciją, neradau bent kiek išsamesnio supažindinimo su mūsų šalyje dar nežinomu spektaklio-paskaitos žanru. O šokio festivalyje šalia itin konceptualių tekstų apie „dvi abstrakčias minimalistinio stiliaus šokio kompozicijas apie Nieką“ ir „muzikos tekėjimą kūnu“ trūko festivalinės koncepcijos išryškinimo ir minimalistinio paaiškinimo, kodėl mums tai gali būti įdomu ir kaip tai galima būtų žiūrėti. Bet, regis, sovietinis palikimas, tiksliau, kompleksai prieš praeitį mums trukdo išsakyti tokias patariamąsias nuorodas – kaip galima būtų suvokti kūrinį. Nors ne vien meno gurmanui būtų naudinga sužinoti ne tik vynuogių rūšį bei kur ir kaip jos auginamos, bet ir buitinį paaiškinimą, ar tas vynas dera su kepta ėriena, ar su manų koše. Antraip skoniai susimaišo ir mes, įsipylę iš butelio, sakome: čia ne vynas.

O danų choreografas Palle Granhojus pateikia spektaklį-koncertą, kuriame šokio vos kelios minutės. Bet perkurtos Leonardo Coheno dainos teka viena iš kitos, šokio ritmu ir nepriežastine logika jungiasi į numanomą siužetą apie meilę, apie bendruomenę. Pamirškime laikyseną ir keltį, šokio festivalio rengėjai tarsi netiesiogiai sako: kai mūsų choreografai nustos šokti, gal tada jie ims mąstyti nebūtinai pasitelkdami pabodusius šiuolaikinio šokio kanonus. Dramos akcijoje Wojtechas Ziemilskis, tarsi paskaitininkas už katedros, nagrinėdamas savo paties tapatybę ir jos formavimosi etapus galiausiai ateina prie didžiulės asmeninės kone Antikos laikų dramos apie senelį – grafą ir teatro direktorių, uoliai bendradarbiavusį su saugumo tarnybomis. Akcijos rengėjų ištarmė – drama slypi čia pat, ji gali būti nebūtinai tobula ir išguldyta tik pjesės forma ir ne ten, kažkur, kitų patirta: tereikia įsižiūrėti į savo tikrovę ir neišsigąsti jos. Beje, žanrų keliones ir jų pačių lakumą liudija ir viena Ziemilskio parodyta Xaviero Le Roy spektaklio ištrauka – spektaklio, kuris prieš keletą metų buvo rodomas „Naujajame Baltijos šokyje“. Todėl per abu festivalius pasirodymuose akcentuota mintis apie identitetą pirmiausia galioja patiems festivaliams ir jų tapatybei. O drauge netiesiogiai kelia ir visiškai buitišką – finansinį klausimą: mūsų kultūros rėmimo sistemoje kūriniai skirstomi griežtai pagal meno sritis, o interdisciplininis menas suvokiamas tik kaip dailės, tiksliau, vaizduojamojo meno sfera. Ši pasenusi struktūra verčia ne tik riboti pačių kūrinių apibrėžimus, bet pačius juos stumia į realybės ir kūrėjų norų neatitinkančią Prokrusto lovą.

 

Yra dar viena tradicinė nuostata: „netradicija“ suvokiama kaip jaunų žmonių reikalas, tokie festivaliai – tik jiems. Dar prastesnis požiūris – tai skirta vien profesionalams, o jiems ir nereikia naiviai kažko aiškinti. Taip užsidaroma savame rate, ir ratas nesiplečia. Bet kaip pasiekti tuos, nusivylusius, nes pernai jie paaukojo po 30 ar 50 Lt bei porą savo gyvenimo valandų ir nuėjo į spektaklį, kuriame nepamatė teatro ar nepajuto šokio ritmo? Tai kur kas globalesnė problema, į kurią galvas laužia patys renginių organizatoriai, paprasčiausiai norėdami parduoti bilietus. Šįmet šokiui – galbūt dėl solidžios reklamos ir gero vardo – jau pavyko tai išspręsti, ir salės buvo pilnos. Tačiau tai – ne tik festivalio, bet ir mūsų gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros problema. Vieno turtingiausių pasaulio festivalių – Vienos Festwochen – rengėjas nustebino statistika: kad ir kokie biurgeriai būtų Vienos gyventojai, bet kasmet keliasdešimt tūkstančių jų perka abonementus į festivalį. Ir pastebimas toks dėsningumas: pora bilietų perkama į garantuotą kokybišką vakarą (opera su garsiais atlikėjais, pripažintas teatras) ir vienas ar du – į visiškai nepažįstamos šalies (pernai metais – Latvija, Korėja...) ar negirdėtų kylančių menininkų kūrinius. Perkama ne pasigirti, kad buvo festivalyje, o kad išplėstų akiratį. Jiems smalsu.

Nežinau, kaip jie to pasiekė Vienoje – gal per keliasdešimties metų festivalio tradiciją. Bet egzistuoja ir kita pusė: kad ir koks būtų turtingas festivalis, gaunantis milijonines dotacijas iš miesto, jis visgi rūpinasi, kad kuo daugiau žmonių pamatytų atvežamus kūrinius. Ir ne tam, kad „parduotų bilietus“, t.y. padarytų biznį, o kad praturtintų miestiečius kultūra. Jis privalo pateisinti miesto pasitikėjimą.

Ir tai esminis skirtumas. Nepaisant menkėjančių dotacijų ir sunkiai sudominamos publikos – ypač į užsienio kūrėjų vakarus, prisiminkime ir tokią kultūros rinkodaros sąvoką – „augintis publiką“. Pas mus ji, ypač pastaruoju metu, keičiama į „suvilioti publiką“, nes daugiausia pasitikima reklamos galia. Vadinasi, žiūrovas traktuojamas kaip žuvelė, kurią reikia pagauti. Bet ne kaip auksinė žuvelė, kuri gali patenkinti tavo norus ir – mažiausias jų – ateiti į festivalį kitąmet.

Kultūros savaitė