Juvelyrika Lietuvoje iki šiol yra keistos būsenos, viena vertus, tai itin „artimas“ ir plačiai paplitęs menas (amatas?), kita vertus, o kiek juvelyrikos parodų įvyksta Lietuvoje per metus? Ką jau kalbėti apie žmones, kurie dirbiniams naudoja ne tik sidabrą, bet auksą ir brangiuosius akmenis. Viskas skendi ūkuose...

Nusprendėme pašnekinti vieną iš Kauno juvelyrų gildijai priklausančių meistrų — Rolandą Stelmoką. Jis ne pirmus metus kuria gražius dalykus iš brangiųjų metalų bei akmenų ir žino, kas, kodėl, su kuo ir už kiek...

Juvelyro Stelmoko teisybė

Kaip tapote juvelyru — pasirinkote Jūs ar kažkas (menas) pasirinko Jus?

Gal tai atsitiktinumas? Hm, nors, turbūt, ne... Dar besimokydamas vidurinėje gerai piešiau. Baigęs aštuonias klases, spaudžiamas mamos ir mokytojos, įstojau į Kauno taikomosios dailės technikumą. Paviliojo specialybės pavadinimas — auksakalys. Net neįsivaizdavau, kas tai bus, bet žodis labai patiko ir, matyt, ne man vienam, nes konkursas buvo nemažas. Besimokydami dirbome su žalvariu, melchioru, kaulu, gintaru, nors praktikos iš tiesų buvo mažoka.

Po tarnybos sovietinėje kariuomenėje pradėjau dirbti Druskininkų įmonės „Ūla“ Kauno filiale. Tai buvo didžiausia Baltijos šalyse įmonė, kur buvo gaminami dirbiniai iš sidabro. Šį laiką vertinu kaip paruošiamąjį, taip artėjau prie juvelyrikos. Po to sekė dešimtmetis įmonėje „Žaibas“.

Lietuvai tapus nepriklausomai, pradėjo rastis kooperatyvų, viskas pasikeitė. Atsirado privačių dirbtuvėlių, tobulėjo įranga, tad ir aš atsidariau savo dirbtuves. Dabar tai tapo lyg sportas: turi „treniruotis“, sekti naujienas, tobulėti. Kitaip prarasi „juvelyro formą“. Kas nors atveža kokį gaminį iš užsienio — žiūri, analizuoji, mąstai, ar sugebėtum pats tokį padaryti, ką galima keisti...

Kaune esate pagarsėjęs kaip brangiųjų akmenų įstatymo meistras. Kaip pats apibūdintumėte savo stilių?

Tiesos tokiuose žodžiuose esama. Einu ta kryptimi, nes akmenų įstatymas yra labai preciziškas, sunkus techninis darbas. Viskas atliekama su didinamaisiais stiklais, mikroskopu. Įvaldyti tokį darbą reikalinga nemaža praktika. Aišku savaime, reikalingi ir atitinkami dizaino sprendimai. Tuo tarpu jei kalbėtume apie mano stilių, tai jį apibūdinčiau kaip nelabai ekstravagantišką, kokybiškai techniškai atliktą ir subalansuotą. Jis tvarkingas, o tvarka reikalinga kalbant apie kiekvieną dirbinį, nors kartais pats klientas to net nepastebi. Šiaip paėmęs Lietuvoje gamintą juvelyrinį dirbinį daugmaž galiu pasakyti, kieno tai darbas.

Amžinasis praktinio kūrinio naudojimo klausimas: ar dėvėjimo aspektas prieš pradedant darbą Jums svarbus?

Jei gaminu itin sudėtingą dirbinį, visada stengiuosi aptarti, kur ir kaip šitą darbą užsakovas planuoja dėvėti, ką jis su juo veiks. Man tai svarbu. Paprasčiausias pavyzdys — jauni žmonės užsisakinėja vestuvinius žiedus. Jie atsineša savo idėją, galbūt kokią nuotrauką iš interneto ir sako, kad nori tokio daikto. Tada bandau jiems išaiškinti, kad po metų jie storės ar plonės ir, tikėtina, žiedas atsidurs lentynoje. Arba darosi ryškius auskarus su smaragdais ir nori juos dėvėti kasdien. Tai grynai vakarinis papuošalas... Tenka aiškinti, kad rimtoje kompanijoje galima likti nesuprastai. Visa tai svarbu gaminant pretenzingus papuošalus. Nesikuklinu paklausti ir paveikti jų likimus. Man tai svarbu. Man svarbu, kad mano darbas būtų įprasmintas ir nedulkėtų lentynoje. Jaučiu atsakomybę.

Jūsų credo?

Sąžiningai atlikti darbą — ir nieko daugiau.

Juvelyrika visaip

Ar turite korifėjų?

Taip, be abejonės. Manau, kad juos reikia turėti, nes taip eini į priekį, tobulėji. Bėda tik, kad juvelyrų pasaulyje begalės, kiekvienas savaip stiprus, protingas, išmoningas. Iš dirbančių meistrų Kaune man patinka Jonas Stromila. Jis „užveda“, nors dirbame visiškai skirtingai. Jonas sugeba pateikti kokią nors naujieną. Paskui vartai, kalbi, klausinėji. Dažnai nutinka priešingai — jis klausia, kaip aš tai padariau. Svarbu matyti kito žmogaus pažangą.

Jei iš plataus pasaulio, tai man patinka Niujorke gyvenančio tautiečio Aleksandro Šepkaus kūryba. Jo asmeniškai nepažįstu, bet kūryba žavi. Tai bene daugiausia pasaulyje pasiekęs lietuvis juvelyras, kuriam prieš kelerius metus net buvo suteiktas geriausio pasaulyje juvelyrikos dizainerio vardas. Mačiau tą jo gaminį, dėl kurio jis pelnė tą apdovanojimą — nieko sudėtingo, bet matyti, kad tai meistro darbas.

Lietuviškoji juvelyrikos mokykla — ar tokia egzistuoja? O gal tai tik estiškosios mokyklos atspindys?

Sunku atsakyti... Ko gero, jūs teisus — savosios mokyklos mes dar nesukūrėme. Tam tikra prasme kai kas rutuliojasi, bet kalbėti apie jos kokybę, pasiektą lygį būtų sunku. Kai kas vyksta Telšiuose, bet tai nėra taip galinga, kaip kažkada buvo Taline. Kita vertus, pas mus nėra materialinės bazės tobulėti jauniems meistrams, nėra ir dėstytojų kurie išmanytų viską iš praktinės pusės. Taikomosios dailės mokykloje Kaune esu egzaminų komisijos narys, žiūriu diplomantų darbus, vertinu juos. Tie vaikai nori kažkur atlikti praktiką, bet Lietuvoje viskas privatu, o savininkai žiūri tik savo daržo. Jų mokymas daugeliui yra laiko švaistymas, kita vertus, labai nedidelė dalis tų vaikų eina dirbti pagal specialybę. Mokai ir matai, kad be reikalo.

Nors ne viskas taip blogai, štai vakar buvo atėjusi tokia mergaitė, pasakojo, kad atliko praktiką Italijoje, kažkokioje įmonėje. Žodžiu, pamaina auga.

Kai žiūriu į VDA Telšių dailės fakulteto absolventų darbus, dizaino požiūriu jie tikrai stiprūs. Bet trūksta įrangos, paprasčiausių materialių dalykų, kad jų atlikimas būtų dar geresnis.

Kur link apskritai juda juvelyrikos menas?

Daug krypčių. Štai prieš kelerius metus, atsiradus modernioms staklėms, prasidėjo didžiulė masinė gamyba. Technologiškai tapo įmanoma pagaminti daug gerų daiktų, tik — problema — kur juos dėti? Net norvegai ruošinius lieja Kinijoje. Pastaraisiais metais pastebiu grįžimą prie rankomis darytų dirbinių. Iš kolegų girdžiu tuos pačius atsiliepimus: žmonėms reikia konkretaus meistro, o ne konvejeriniu būdu pagaminto dirbinio. Kilometrais štampuojamų idealiai suvertų grandinėlių trokšta vis mažiau save gerbiančių žmonių.

Jei kalbėtume apie Lietuvą, tai klientai čia labai skirtingi: vieni perka jau minėtus fabrikinius gaminius, kiti eina pas meistrą ir patys dalyvauja darbo atsiradimo procese, koreguoja dizainą ir t. t. Tačiau skonio supratimas neabejotinai auga. Tai pastebiu.

Labai nedaug juvelyrikos parodų. Jos fragmentiškos arba labai individualios. Gal aš neteisus?

Atsakysiu iš praktikos: tarkim, galėčiau surengti savo parodą. Tada turėčiau kai kuriuos darbus skolintis iš klientų, nes pats jų daug neturiu. Jie paprasčiausiai brangūs. Į parodą atėjęs žmogus nori kai ką pamatyti, o jei dirbiniai iš aukso ir dar su brangakmeniais — tai tampa problema. Kur dar jų apipavidalinimas, visokie kiti dalykai. Tam reikia laiko, kurio pats dirbdamas negali skirti.

Kita vertus, Lietuvos prabavimo rūmuose Kaune vykstančioje parodoje dalyvauja įvairūs juvelyrai — tai gerokai įdomiau. Tik gaila, kad ši paroda vyksta kartą per metus ir tik vieną dieną. To neužtenka. Galerijose vykstančios parodos dažniausiai būna „iš sidabro“. Brangių dirbinių ten nedaug rasi. Aišku savaime, jei būtum „tikrasis menininkas“, tada sutelktum dėmesį į parodas, bet dabar yra kiek kitaip.

Tai Jūs amatininkas?

Aš neįsižeidžiu išgirdęs šį žodį. Taip, aš manau, kad esu geras amatininkas. Tikriesiems menininkams viskas dzin, man — ne (juokiasi). Man nepatinka, kai kas nors mane pavadina verslininku. Bet tai būdinga klientams, kurie linkę „kabinėtis“. Vienas draugas yra pasakęs: „Tu turi imti pinigus ir už darbą ir už talentą. Yra dvi kainos.“ Beveik sutinku su jo žodžiais. Šiuo metu esu priverstas būti viskuo: direktoriumi, verslininku, amatininku ir šlavėju.

Juvelyrika praktiškai

Koks dabar yra Jūsų užsakovas?

Anksčiau daug darbų buvo skirta „tamsiajam pasauliui“: grandinės, raktų pakabukai ir pan. buvo paklausūs tarp atitinkamų žmonių. Dabar pas mane ateina žmonių, kurie gali sau leisti ką nors užsisakyti, turi skonį ir nori turėti kai ką vertingesnio, nei prekybos centre, vitrinoje, padėtas gaminys. Gabaliuko aukso jiems nepakanka. Jie vertina kūrybą.

Kaip apibūdintumėte idealų užsakovą?

Tai žmogus, kuris pasitiki meistru. Visai nesvarbu, kad jis užsisakytų brangų dirbinį. Tiesiog jis turi pats šį bei tą išmanyti juvelyrikoje. Tarkim, suprasti, kad yra ne vien „rusiškas“ auksas, kad yra tam tikri gamybos procesai. Idealus užsakovas domisi juvelyrika, nėra profanas.

Gintaras — tai kičas? Ar nebandėte reabilituoti šios medžiagos? Tai lyg kiekvieno Lietuvoje gyvenančio juvelyro iššūkis...

Kai kurie meistrai dirba tik su gintaru, o kitiems juvelyrams iššūkis būtų dirbti su deimantu. Kiekvienam savo. Tiesiog tai labai sudėtinga medžiaga: jis minkštas, daug specifikos. Tai nėra „mano medžiaga“, aš dirbu kitoje srityje. Bet man atrodo, kad gintaras Lietuvoje nėra nuvertintas, jį žmonės mėgsta, tik viskas turi būti laiku ir vietoje. Gal mūsų bėda yra ta, kad jo turime daug?

Bendravo Valdas Kilpys