Medijoms vis agresyviau siekiant žmogaus dėmesio, jo protas kuria tam tikrus filtrus, taip siekdamas apsisaugoti nuo žinių pertekliaus (kaip, pavyzdžiui, mieste, kur dėl triukšmo aplinka yra agresyvi, žmogus filtruoja automobilių keliamą triukšmą, jam nesvarbių pokalbių nuotrupas, garso bei vaizdo reklamą ir t. t.). Tačiau taip siekdami išvengti informacijos, kuria esame bombarduojami, ir tarsi užblokuodami savo smegenis nuo jos („atsijungdami“) – atsiribojame ir nuo tų žinių, kurios galėtų būti mums naudingos. Čia mums praverčia žinių atranka. Kiekvienas žmogus susikuria savus filtrus, kurie priklauso nuo jo amžiaus, išsilavinimo, požiūrių, įpročių. Kad ta atranka būtų veiksminga, – kad filtrai būtų veiksmingi – padeda medijų raštingumo įgūdžiai.

Automatiškumo režimas

Didžiąją dalį medijų siunčiamų žinių mes priimame automatiškai – negalvodami. Kuo „automatiškiau“ priimame mus pasiekiančią informaciją, tuo mažiau į ją gilinamės, tuo mažesnį poveikį ji mums daro; galiausiai – tuo mažiau sužinome. Neįmanoma išjungti šio „automatiškumo“ įrankio (juk jis padeda mums apsisaugoti nuo informacijos pertekliaus), bet nuo to, kaip juo naudojamės, priklauso, ar jis mums padeda, ar kenkia atsirenkant pranešimus. Galime jį reguliuoti:

– sumažindami laiką, kurį praleidžiama tuo automatiškumo „režimu“, pasirengdami priimti kitokias žinias nei tos, kokias paprastai priimame (pavyzdžiui, jei dažniausiai žiūrime muzikinį kanalą, įsijunkime kitą programą – pažiūrėkime pažintinę laidą apie gamtą arba dokumentinį filmą). Tai praplečia mūsų akiratį, praturtina patirtį ir priverčia mus galvoti apie šią naujos rūšies informaciją bei analizuoti ją. Ir tai ištraukia mus iš automatiškumo būsenos;

– mėgindami susidaryti savo jungiklius - perimti kontrolę iš medijų į savo rankas. Kaip tai suprasti? Medijos konstruoja mūsų pasirinkimus – pvz., medijos įtikino mus, kad pasiūla yra gausi – mes turime daugybę galimybių rinktis, tačiau iš tiesų pasirinkimas yra labai ribotas. Pvz., norime nusipirkti žurnalą. Yra išleidžiama daugybė žurnalų, tačiau nueikime į kioską nusipirkti žurnalo. Ten rasime ne visus, kurie yra publikuojami – ypač sudėtinga rasti labiau specializuotus (kad ir „Kelionę“). Žinoma, nevartysime visų, kuriuos ten rasime (pvz., 100), o pasikliausime savo automatiniu filtru, pasirinkdami tuos 10, kurių reklama atkreipė mūsų dėmesį arba kurie pasirodė įdomūs praeityje  – medijos padarė įtaką, kad jie mums patiktų. Iš tų dešimties turime pasirinkti vieną. Mūsų pasirinkimas sumažintas visų pirma kiosko pasiūlos (nerasime ten visų išleidžiamų žurnalų), vėliau medijų sudarytų sąlygų. Taigi, medijos suteikia iliuziją, kad galvotume, jog turime didelį pasirinkimą, kai išties jis apribotas. Čia tiktų ir toks pavyzdys: įsivaizduokime, kad ryte tėvas atneša ketverių metų sūnui dvi poras džinsų – mėlynus ir juodus – išsirinkti, ką jam apsirengti šiandien. Ar pasirinkimas tikras, priklauso nuo to, ar sūnus žino apie visas kitas kelnes, kurios yra spintoje: šortai, treningai, „išeiginės“ kelnės ir pan. Jei žino, tada šis pasirinkimas iš dviejų nėra didelis. Tačiau jei vaikas galvoja tik apie šiuos dvejus džinsus – mėlynus ir juodus, – tada jis tiki, kad turi didelę galimybę pasirinkti.

Dažniausiai šie pasirinkimo apribojimai yra sukuriami medijų verslo, kuris siekia patenkinti savo ekonominius interesus. Jis suteikia tas paslaugas, kurios, jo nuomone, atneš jam didžiausių pajamų su mažiausiomis išlaidomis.

Taigi, jungikliai padėtų mums siekti savo tikslų medijų atžvilgiu, o ne tų, kuriuos medijos nori mums nustatyti: mums reikia „persijungti“ į savo programą. Mūsų tikslai – gauti tų patirčių ir informaciją, kurių mums reikia, kuri mums naudinga, ir neleisti, kad mus išblaškytų dalykai, kurie mums nereikalingi ir tik užteršia mūsų gyvenimą.

Spąstai

EPA nuotrauka

Tačiau automatiškumo režimas gali paspęsti mums spąstus, sukurdamas klaidingų iliuzijų apie mūsų ir medijų santykį ir sukliudyti mums siekti savų tikslų. Štai keli pavojingiausi:

informacinis išsekimas – informacijos tiek daug, kad praleidžiam „pro ausis“ ir tą, kuri mums naudinga. Likdami automatiniame režime, mes labai susiauriname savo pažinimo lauką ir gauname tik vienodos rūšies informaciją. Ir mūsų tobulėjimas stovi vietoje.

Klaidingas įsitikinimas, kad esame puikiai informuoti, nes sekame įvairius šaltinius, ir mus pasiekia daugybė informacijos. Iš tiesų esmė – ne informacijos kiekis, o jos įvairumas ir pobūdis. Kai liekame automatiškumo būsenos, mūsų nebepasiekia įvairiapusė informacija. Medijos užprogramuoja mus priimti vienodą medžiagą, kuri, be to, dažnai būna labai paviršutiniška. (pvz., paimkime Wikipedijos pavyzdį – ten sudėta informacija yra labai paviršutiniška, tačiau sukuria begalinio išprusimo įspūdį apie tą, kuris ja remiasi; vis labiau įsigali nepatikrintų žinių atkartojimas.)

Dažniausiai visos medijos pateikia tą pačią informaciją – paimkime kaip pavyzdį televiziją, radiją, spaudą. Kasdien rasime daugmaž vienodus pranešimus, informuojančius apie keletą dienos įvykių. Tuo tarpu kiti dalykai, vykstantys pasaulyje, liks nežinioje (nustatyta, kad tik apie 20% to, kas kasdien nutinka pasaulyje, pasiekia plačiąją auditoriją. Iš tų 18% – iškreipta ar ne visa informacija. Belieka vargani 2% žinių, kurie yra išties patikimi! Dažniausiai tai suformuota pasaulinių medijų agentūrų, kurios formuoja žinias atrinkdamos tai, kas joms patogu ar naudinga dėl tam tikrų motyvų. Pvz., apie tai kas vyksta pasaulio „Pietuose“ – Afrikoje, Lotynų Amerikoje, kai kuriose Azijos šalyse, mažiausiai žinome arba mus iš ten pasiekia informacija tik tokia, kuri yra naudinga pasaulio „didiesiems“. Mūsų atveju – Lietuvoje palyginti daug sužinome apie įvykius Rusijoje, kurių tik nedidelė dalis išeina į „viešąją” pasaulinę erdvę).

Klaidingas jausmas, kad mes kontroliuojame. Anksčiau norint būti informuotam reikėjo įdėti pastangų – pvz., nueiti ir nusipirkti knygą, laikraštį ir pan., o dabar medijos pasiekia visur, ne tik „ateina“ į namus, ar į darbą, bet turėdami naujos kartos mobiliuosius telefonus galime sužinoti reikalingą informaciją būdami bet kur: gamtoje, paplūdimyje, autobuse... Tobulėjant technologijoms, atrodo, turėtų didėti ir galimybė kontroliuoti informaciją. Tačiau iš tiesų laidos ir programos formuoja mūsų dienotvarkę. Pvz., jei mums patinka kokia laida, kurią TV transliuoja tam tikru laiku, mes pagal tai rikiuojame savo dienos veiklą, kad galėtume vieną ar kitą laidą išgirsti, pažiūrėti. Taip pat ir su internetu – naršant susidaro įspūdis, kad mes atsirenkame informaciją, tačiau išties naršyklė pagal mūsų užduotus duomenis atrenka šaltinius pagal savus rodiklius.

Nors turime galimybių labiau nei bet kada patys kontroliuoti medijas ir jų žinias, tik mažai žmonių šią galimybę atpažįsta ir ja pasinaudoja. Žmonės arba būna pavargę nuo gausos, arba nežino, kaip sutikti juos pasiekiančias žinias.

Klaidingi įsitikinimai. Informacijos prisotinta aplinka ir žmonių nesugebėjimas su ja tinkamai tvarkytis palieka juos labai pažeidžiamus – kuriami klaidingi įsitikinimai. Dažnai žmogus formuoja savo nuomonę remdamasis paviršutiniška ar net neteisinga informacija besąlygiškai priimdamas medijų pateikiamą požiūrį.

Tokius klaidingus įsitikinimus atskleidžia viešosios nuomonės tyrimai. Rengiant įvairias apklausas paaiškėja, kad žmonių nuomonės neretai neatitinka realios situacijos, nes jos remiasi tuo, ką pateikia žiniasklaida. Žmonės tiki, kad medijų pateikiama informacija yra teisinga, ir dažniausiai atsisako svarstyti, ar ji tikra bei tiksli. Jei kas nors bando atkreipti dėmesį, jog nuomonė paremta klaidinga informacija, asmuo dažnai priima tai kaip jo nuomonės, o ne informacijos šaltinio kritiką. Jis nenori nei tikrinti savo nuomonės tikslumo, nei priima galimybę ją pataisyti.

Taigi, medijų raštingumo reikėtų mokytis savo labui – juk gyvename aplinkoje, prisotintoje medijų informacijos. Be to, būti raštingam medijų atžvilgiu – reiškia būti išsilavinusiam, mokėti mąstyti kritiškai, neplaukti pasroviui, nepasiduoti automatiškumui. Ir sugebėti kurti savo gyvenimą tokį, kokio mes norime, o ne tokį, kokį mums nori sukurti medijos.

Pagal LKRŠ remiamą projektą „Medijų pažinimo ugdymas tarp jaunimo“.