Zenekos nuotrauka

Beranžer Koli birželio 9-ąją pirmą kartą viešėjo Lietuvoje, pakviesta čia skaityti paskaitos „Politikos seserys, arba Moterys politinės brolystės akivaizdoje Prancūzijoje“ . Jauną filosofę kaip renginių ciklo „Vasaros dvelksmas. Brolystė“ (gegužės 15 – liepos 15 d. Vilniuje) dalyvę pakvietė Prancūzų kultūros centras. Beranžer Koli (Bérengère Kolly) – Paryžiaus 1 universiteto (Université Paris 1) filosofijos doktorantė ir edukologijos mokslo darbuotoja bei lektorė Nansi 2 universitete (Université Nancy 2).

Kaip buvo rašoma pristatant paskaitą, „Mokslininkės tyrimai daugiausia orientuoti į Prancūzijos moterų politiškumo problemą, į jų kaip politinių subjektų arba kaip visuomenės veikėjų įsitvirtinimą, remiantis „seserų“ ir „seserystės“ įvaizdžiu.“ Bérengère Kolly – ir 2009-aisiais įsteigtos jaunų moterų ir vyrų asociacijos „L’Attentive“ pirmininkė.

Filosofiškai tyrinėdama „seserų“ ir „seserystės“ sąvokas, kaip paaiškėjo, itin nepopuliarias Prancūzijoje, Beranžer Koli paskaitoje apžvelgė tris savo tyrimo apimamus pagrindinius laikotarpius, kai „seserys“ Prancūzijos visuomenėje pasirodydavo ir tapdavo aktyvios: tai 1789 m. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikotarpis, tai 1848-ųjų Prancūzijos revoliucijos laikotarpis (paskelbiama Respublika, įsigali šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė“) ir XX amžiaus septintasis-aštuntasis dešimtmečiai, kai pakilo Moterų išlaisvinimo judėjimas (Mouvement de libération des femmes, MLF). Mokslininkė nagrinėjo šiais skirtingais laikotarpiais veikusių moterų „seserystės“ sampratas, rastas rašytiniuose dokumentuose.

Paskaitos pradžioje pateikusi vieną iš savo tyrimo išvadų – kad „brolybė“ ir „seserystė“ (lietuviškai tai pabrėžia dar ir skirtumas tarp mūsų vertimo tradicijoje įsigalėjusios formos „brolybė“ kaip vieno iš trijų Prancūzijos didžiosios revoliucijos šūkio sandų ir „seserystės“ priesagų, nors prancūziškų šių sąvokų priesagos vienodos: fraternité ir sororité) nėra simetriškos sąvokos, toliau lektorė aptarė įvairias šiais trimis laikotarpiais veikusių seserų strategijas brolybės atžvilgiu: susipriešinimo, simetrijos, įsijungimo, dalijimosi ir pagaliau – atsiskyrimo, išsilaisvinimo. Filosofė teigė, kad Prancūzijoje, nepaisant šių istorinių seserystės egzistavimo pavyzdžių, pasitaiko manančiųjų, kad žodis „seserystė“ yra naujadaras, o pati „seserų“ sąvoka – problemiška, kelianti sąmyšį.

Paprašėme energingosios prancūzės plačiau praskleisti, kas slypi už gražių sąvokų.

Apibrėžkite, ką Jūs vadinate „politine brolybe“.

Pastarojo mano tyrimo pagrindinė tema yra ne brolybė, bet seserystė. Tik kadangi seserys yra nematomos ir sunkiai randamos, tai teko iš pradžių pereiti per brolybę, kad jas atrasčiau. Politine brolybe laikau ryšį, kurį nuo Prancūzijos Revoliucijos laikų kuria vienos tautos – mano tyrimų atveju – Prancūzijos - piliečiai, tarpusavyje dalydamiesi laisve ir lygybe. Sąvoka „brolybė“ prancūziškame kontekste yra tikrai svarbesnė nei bet kuriame kitame – jūs, be abejo, žinote Prancūzijos šūkį „Laisvė, lygybė, brolybė“, kuris ėmė skambėti nuo Didžiosios Revoliucijos laikų, bet kuris įsigalėjo vėliau, XIX amžiuje. Taigi šis trumpas apibrėžimas neapima sąvokos „brolybė“ etinės pusės: ryšių tarp žmonių, kuriuos sudaro jausmai, emocijos ir t. t.

Ar Jūsų atrasta „politinė seserystė“ savo turiniu yra tapati „politinei brolybei“, nepaisant šiomis sąvokomis išreiškiamų lyčių skirtumų?

Ieškodama seserų ir seserystės pėdsakų pirmiausia, ką pastebėjau, - tai kad negalime kalbėti apie jokią simetriją tarp „brolybės“ ir seserystės“. Pirmiausia todėl, kad „brolybė“ yra laikoma universalia sąvoka, o „brolybės“ ryšys – universaliu ryšiu. „Seserystė“ nėra universali, nes ji yra reflektuojama vien tik moterų. Taigi tarp šių sąvokų nėra simetrijos.

Nėra simetrijos ir žvelgiant istoriškai: politiniu lygiu nuo 1789-ųjų matome piliečius-brolius, bet nematome piliečių-seserų. Šios simetrijos nesama ne dėl biologinės skirties, bet dėl to, kad istoriškai seserystės sąvokai nesisekė tapti „brolybės“ sąvokai adekvačiu turiniu. Seserims pamėginus įsiterpti į šią politinę brolybę, įvedus „seserystės“ sąvoką, jos išmėgino įvairius kelius. Savo paskaitoje aš aptariu tris skirtingas strategijas – remdamasi keletu istorijoje ryškiausių pavyzdžių – siekdama parodyti, kad istoriškai galime įvairiai traktuoti seserystę, kad seserystė – daugialypė. Šie seserystės pavyzdžiai leidžia mums pakoreguoti ir savo požiūrį į brolybę: tai yra galime mąstyti apie moterišką brolybę (apie moteriškas brolybės formas), galime mąstyti apie brolybės papildymą, kaip darė XIX amžiaus moterys, kurios teigė, kad tikroji brolybė įmanoma tik tada, kai joje dalyvauja moterys... Abiem šiais atvejais tarp brolybės ir seserystės nėra pusiausvyros, nes seserys suvokė save tik ryšyje su broliais, siekė veikti su jais kartu. Kol XX amžiaus septintojo dešimtmečio feminizmas lėmė, kad seserys pradėjo suvokti save kaip visiškas atskiras, „seserystės“ refleksija tapo nebepriklausoma nuo „brolybės“. Tai jau buvo šis tas nauja, kam istorijos raidoje lig tol negalėtume rasti analogų.

XX amžiaus seserystės banga ir buvo sukelta moterų, save laikiusių feministėmis?

Taip. Kai pradėjau savo tyrimą, buvau nutarusi laikytis krypties, kad seserys – ne tas pat, kas feministės, taigi rinkausi įvairius tyrimo azimutus. Dar kartą priminsiu, kad rasti seserystės apraiškų tekstuose buvo jau savaime nelengva, o jų radus vis dėlto matyti, kad seserystė ir feminizmas dažnai susipina. Bet 1848-ųjų seserų, troškusių „papildyti“ brolystę, ir XX amžiaus „feminizmai“ labai skirtingi. 1848-ųjų seserys manė, kad vyrų ir moterų vaidmenys visuomenėje yra absoliučiai skirtingi. Jos suvokė save pirmiausia kaip moteris, motinas, ir šiomis savo skirtybėmis tikėjo papildysiančios vyrų brolybę. Tuo tarpu XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio diskursas visiškai kitoks. Taigi svarstant feminizmą seserystės kontekste pirmiausia reikia kreipti dėmesį į lyčių lygybę, į piliečių lygiateisiškumą, lygybę politikoje – pirmiausia į lygybės sąvoką, iškeltą ir pripažintą drauge su brolybės sąvoka. Taip pat į ekvivalentiškumo principą: į tikro dalyvavimo visuomenėje sąlygą.

Ar šiuo metu seserys Prancūzijoje tikrai yra lygiateisės pilietės, lygiateisės politinio gyvenimo dalyvės?

Kai tariame „brolybė“, tai turime prieš akis vaizdinį, susidedantį iš tam tikrų ryšių tarp piliečių. „Brolybės“ ir „seserystės“ sąvokų sukeliami vaizdiniai iki šiol nėra simetriški, nepaisant vyrų ir moterų lygybės, nepaisant besikeičiančio mentaliteto. „Seserystės“ vaizdinys iki šiol nėra toks stiprus kaip „brolybės“. Tai reiškia, kad seserys vis dar neišreiškia tarpusavio ryšio, kuris būtų adekvatus brolybės išreiškiamam ryšiui. Tai akivaizdu. Prancūzijoje moterys, kurios veikia kaip seserys ir tarpusavyje vadina viena kitą seserimis, siekdamos viešai nusakyti savo tarpusavio ryšius ir apibūdinti savo grupę, vartoja „brolių“ ir „brolybės“ sąvokas. Jos vartoja „seserystės“ ir „brolybės“ sąvokas pramaišiui, bet tai tik rodo, kad „seserystės“ sąvoka nėra universali.

Gal galėtumėte sukonkretinti, kokios tai moterų grupės? Ar kiekviena moteris, kuri jaučiasi solidari su kitomis moterimis ir siekia viešojoje erdvėje kovoti už savo teises, yra „sesuo“?

Kaip filosofė aš istorijoje ieškojau seserystės refleksijos. Griežtai moksliniu požiūriu nenorėčiau taikyti „seserystės“ koncepto, šios iš anksto apsibrėžtos idėjos, realybės pavyzdžiams. Taigi nebūčiau linkusi savo susidarytos seserystės sampratos primesti visoms moterų grupėms ar reiškiniams – pavyzdžiui, moterų solidarumui ar feminisčių solidarumui, ar moterų grupių tarpusavio solidarumui. Mano tyrimą sudarė paieška ir studijavimas tekstų, kuriuose buvo paminėtos seserys arba seserystė. Šiandieniuose Prancūzijos moterų feminisčių diskursuose šios sąvokos nevartojamos, nebent labai retai. Yra gal vos pora moterų grupių, kurių diskursuose retsykiais pasirodo sąvoka „seserystė“. Taigi į jūsų klausimą, ar šiandien esama politinių seserų, aš galiu atsakyti, kad nėra bent jau taip save pristatančių moterų, tuo tarpu brolybė reiškiasi visur. Tai visai nereiškia, kad neegzistuoja moterų solidarumas ar feminisčių solidarumas. Taigi aš nesutapatinu „moterų solidarumo“ su „seseryste“.

Ar šioji sąvoka ir „seserystės“ reiškinys yra išskirtinai prancūziškas?

Ką tikrai galiu pasakyti – kad prancūzų kalba anaiptol nepadeda reflektuoti, nes tarp „brolybės“ ir „seserystės“ sąvokų nėra simetrijos. Prancūzai kratosi „seserystės“ termino, jo nemėgsta, jis jiems negražus, atmeta jį kaip feministinį blogąja prasme. Be to, mano įžvalga, čia įsipainiojusi ir mišrumo tradicija, arba tariama mišrumo tradicija, gyvuojanti Prancūzijoje. Teigiama, kad Prancūzijoje gyvuoja „atsidavusio riterio“, ištikimo įsimylėjėlio tradicija, tai yra – lyčių santaika, o ištarus „seserys“ ir „seserystė“ lytys supriešinamos, tarp jų įvedama karo padėtis. Tai šitokie procesai dedasi prancūzų kalbos vaizdinijoje. Anglų kalbos vaizdinijoje nieko panašaus nėra. Sąvoka „sisters“ vartojama labai dažnai, ir nekyla simetrijos problemų.

Manau, kad būtų be galo įdomu patyrinėti kitų šalių ir kitų kalbų situacijas – aš kolei kas neturėjau tam laiko. Galbūt vėliau tai padarysiu.

Norėčiau paklausti: kokie asmeniniai motyvai Jus paskatino ieškoti seserystės idėjų raiškos istoriniuose tekstuose?

Iš pradžių darbavausi filosofiškai tyrinėdama brolybę. Kodėl brolybę? Nes ši sąvoka buvo mažai tyrinėta filosofų. Man ši sąvoka buvo graži, bet kartu – miglota. Pirmajame etape buvau iškėlusi sau klausimą, ar meilė kaip ryšys tarp piliečių gali tapti politiniu principu. Nagrindėdama brolybę, supratau, kad niekur neaptinku seserų. Šis seserų nebuvimas man pasidarė toks akivaizdus ir toks trikdantis, jog nusprendžiau jų atidžiau paieškoti ir pažvelgti į politinę brolybę iš seserų pusės.

Gal kiek asmeniškesnė priežastis – kad mane žavi moterų tarpusavio ryšiai. Šis reiškinys mažai tyrinėtas ir nepakankamai vertinamas. Man labai įdomios vien tik moterų grupės – pavyzdžiui, vienuolynai arba masonių grupės, kurių Prancūzijoje yra vos viena kita. Taigi ta viena kita grupė, kurių pas mus taip reta, kelia susidomėjimą.

Aš pati, beje, nesu nei vienuolė, nei masonė (juokiasi).

Koks, Jūsų požiūriu, pilietinės ir politinės brolybės ryšys su krikščioniškąja žmonių kaip brolių ir seserų, vieno Tėvo vaikų, samprata?

Čia veikiau klausimas istorikui, bet, be abejonės, politinės brolybės sąvokos šaknys slypi krikščioniškoje brolystės sampratoje. Bet tuo pačiu nuo 1789-ųjų ir atsiribojama nuo krikščioniškosios sampratos, nors vartojamas terminas, neturint kito, ir kelia asociacijas su krikščionybe. Nuo XIX amžiaus pasiimamas kitas terminas – „solidarumas“, kuris supriešinamas su „brolybės“ sąvoka. Termino „solidarumas“ šaknys – Graikijoje, graikų demokratijoje. Stebina tai, kad pastarojo termino vartojimo konteste randame tą pačią moterų, seserų esaties problemą. „Solidarumas“ istoriškai taip pat reiškė tik vyrų tarpusavio ryšius.

Ar, Jūsų manymu, seserystės termino platesnė vieša vartosena Prancūzijoje ir seserų atviresnis savęs reflektavimas prisidėtų prie teigiamų visuomenės pokyčių?

Visų pirma seserų ir seserystės „nebuvimas“ toli gražu nereiškia, kad nėra moterų solidarumą reprezentuojančių visuomenės grupių. Nesu tikra, ar seserų manifestacijos prisidėtų prie visuomenės progreso... nesu seserų fanė, - jos tik mane žavi, jos yra mano tyrimų tema. Tačiau seserystėje, kaip ir brolybėje, esama problemų. Pirmučiausia – ta seserystės buvimo/nebuvimo problema, žvelgiant istoriškai. Kaip mokslininkė teoretikė, tyrinėjanti mąstymą apie seserystę, aš manau, kad būtų naudinga daugiau ir aiškiau kalbėti apie seserystę, kadangi brolybės šešėlyje ji nuolat pamirštama. Kartu kyla pavojus, kad brolybė netaptų moterų atskirties įrankiu, kai jos universalumo kontekste pamirštamas paskiras žmogus, šiuo atveju konkrečiai – viena ar kita sesuo.

Kita vertus, seserystės sąvoka dabar neturi gero vardo tarp feminisčių. XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio moterų judėjimas susivokė, kad moterys tarp savęs sudaro daug įvairių grupių, ir kai kurių feminisčių nuomone, „seserystė“ – tai tik saviapgaulė, kaukė ir pan., kažkas gėdingo. Štai kaip gimsta demokratiniai debatai.

Mano manymu, svarbu, kad sąvokos „brolybė“ ir „seserystė“ būtų vartojamos podraug, viena greta kitos. Savo darbe aš kalbu tai apie seserystę, tai apie brolybę, ir stengiausi nė vienos sąvokos neišskirti. Seserystė man atrodo įdomi, kai ji matoma ir mąstoma brolybės akivaizdoje, tiriant, kaip šiedu reiškiniai gali gyvuoti kartu.

Savo mokslinį tyrimą tikriausiai publikuosite?

Taip, tikiuosi, paprastai Prancūzijoje disertacijos publikuojamos. Tikiuosi, tai įvyks dar šiais metais, kai turėčiau baigti savo doktorantūrą. Tikriausiai jau po kūdikio atėjimo (juokiasi). Šįmet bus daug svarbių įvykių.

Sveikiname! Minėjote, kad Prancūzijoje moterys, netgi turėdamos omenyje savo tarpusavio solidarumą, kartais vartoja terminą „brolybė“. Ar tai reiškia, kad kai kurios moterys politikoje yra eliminavusios savo moteriškumą, mąsto ir elgiasi kaip broliai vyrai?

Nemanau, kad mąstymo lygmeniu egzistuoja biologinių skirtumų. Netikiu, kad vyrai ir moterys kuria visiškai atskirus elgesio modelius. Kas kita, mano nuomone, yra tai, kad jie mokomi skirtingai, kad istoriškai yra nulemta, jog vyrai ir moterys elgiasi taip, o ne kitaip. Galima tik kelti utopinę idėją ir tartis, kad galbūt (tai būtų sykiu ir išsipildžiusios seserystės idėja) kažkuriame pasaulio kampelyje būtų galima rasti ar sukurti kai ką kokybiškai visai kito. Tik ką gi? Tai visiška utopija. Kita vertus, ši idėja veikia tarsi variklis, ji ragina įsivaizduoti kai ką visiškai kito. Kai kada „brolybės“ sąvoka gali reikštis kaip vyriškos galios atitikmuo – galios moteriai, kai pati brolybė, jos kuriami ryšiai yra moteriai nepasiekiami. Tai jau pranoksta seserystės problemą, tai drauge ir feminizmo, ir piliečių kuriamos politikos klausimai. Tarp mano skaitytų seserų tekstų kai kuriuose yra kalbama apie siekį įsijungti į brolių pasaulį, kituose – kurti kai ką visiškai naujo. Bet ką? Niekuomet tekstuose aiškiau apie tai nekalbama. Galų gale juk vyrų ir moterų teisių lygybė – toks nesenas dalykas. Kai žiūrime į laikotarpį nuo 1789-ųjų iki XX a. 8-ojo dešimtmečio (mano tiriamasis laikotarpis), matome, kiek nedaug tepasistūmėta į priekį. Galima sakyti, kad teisių lygybė gyvuoja tik nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio. Tai aktualija, iš šios perspektyvos ir turime žiūrėti.

Kalbėjote apie seserystės utopiją. O kaipgi senosios moteriškos, matristinės kultūros? Ar nėra duomenų, kad ten moterys elgdavosi viena su kita kaip seserys?

Istoriškai nėra visai tikra, ar matristinės civilizacijos iš tiesų buvo tokios jau matristinės... Palieku šį klausimą istorikams. Jie šiuo klausimu tarpusavyje nesutaria. Kita vertus, kai galvojame apie matriarchatą, tai galvojame apie motinų pasaulį. O seserystė – tai ne vien tik motinų tarpusavio santykiai. Juk nededame lygybės ženklo tarp patriarchato ir brolybės – tai ne tas pat. Atvirkščiai, „tėvo“ vaizdinys iškart sukuria hiararchijos, nelygybės vaizdinį... Kai sakome „matriarchatas“, prieš akis matome motinas, o ar motinos ir sserys – tas pats? Nesu visai tuo tikra. Kai kuriose griežtai patriarchalinėse visuomenėse egzistuoja ir stipri motinų valdžia. Bet ar stipri motinų valdžia skatina atsirasti seserystės santykius? Nėra tikra, nes tose visuomenėse yra gana įprasta, kad motinos palaiko vyrų viršenybę, auklėdamos savo dukras paklusti patriarchato tvarkai. Galima tiek kalbėti apie motiną ir jos vietą visuomenėje, tai begalinė tema, bet ji ne visai tiesiogiai siejasi su seserystės tema. Nors, be abejo, šios temos nuolat kryžiuojasi, taip pat ir politikoje.

Beranžer Koli paskaitos pabaigoje paminėjo Simoną de Bovuar (Simone de Beauvoir), kuri savo veikaluose yra vartojusi sąvoką „brolybė“... Kas žino, retoriškai ir savikritiškai klausė B. Koli, jei ji būtų buvusi ne prancūzė, gal būtų rašiusi – „seserystė“?

Tuo tarpu mes pasidžiaukime, kad turėjome Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Žemaitę, ir kad šiuo metu Lietuvoje gyvuoja Keliaujančio slingo seserija...

Klausinėjo Aušra Gudavičiūtė