Neseniai garsiojo Pew tyrimų centro (JAV) darbuotojai atliko tyrimą tarp evangelikalų bendruomenių pastorių, siekdami išsaiškinti, ką evangelikalų vadovai laiko didžiausiomis grėsmėmis krikščionybei. Dauguma respondentų (71%) atsakė, kad tai - sekuliarizacija. Kiti (67%) minėjo „vartojimo ir turto kultą", 59% apklaustųjų pažymėjo „laisvo sekso ir smurto propagandą populiarioje kultūroje". Tarp grėsimių atsidūrė ne tik islamas, kuris atrodo pavojingas pusei (47%) evangelikalų lyderių, bet net ir katalikybė 10% kelia grėsmę.

Suprantama, kad šios apklausos kontekstas atskleidžia protestantiškos krypties bendrijos tendencijos. Nors mūsų šalyje panašių tyrimų nevyksta, tačiau minėtoji apklausa apnuogina vieną problemą, kuri nėra svetima ir lietuviškai katalikybei. Ją būtų galima įvardinti kaip išorinis krikščionybei pavojaus ir grėsmės suvokimas.

Tai – gana natūralus procesas. Juk krikščionybė gimė didžio suspaudimo, priešiškų religinių sistemų, svetimos kultūros akivaizdoje. Ji buvo negailestingai persekiojama ir naikinama ne tik savo užgimimo aušroje, bet ir vėlesnės istorijos tarpsniais. Jos skausmingas įžengimas į istorijos areną simboliškai aprašomas didingoje Apreiškimo Jonui vizijoje: nėščia, dejuojanti, gimdymo skausmus kenčianti, apsisiautusi saule, moteris, ugniaspalvio slibino akivaizdoje pagimdo berniuką (plg. Apr 12, 1–5).

Galime teigti, kad nūdienos krikščionys išgyvena būseną tarsi istorijos ratas grįžtų atgal, kai Romos imperijos sistema bandė sutraiškyti ką tik gimusios Bažnyčios daigus. Beveik du šimtmečius vykstanti sekuliarizacija, pasireiškusi kaip institucinis procesas, aiškiau apibrėžiantis atskiras Bažnyčios ir valstybės valdžios sferas, visuomenės atsiribojimu nuo antgamtinių įsitikinimų, įvykių ir reiškinių interpretavimo jų perspektyvoje, tapo rimtu iššūkiu moderniai krikščionybei. Pagaliau prisiminkime režimus, kurie pasitelkę ateizmą persekiojo krikščionis ne blogiau už Neroną.

Tad susidūrimas su išoriniu priešu yra tartum užprogramuotas krikščionio prigimtyje. Tačiau iškyla klausimas, ar konfrontacija, budėjimas apkasuose yra apibrėžiantis krikščionio tapatybę. Juk tai smarkiai pastebima ir nūdienos lietuviškoje katalikybėje, kuri vis labiau įgauna kariaujančios Bažnyčios pavidalą. Suprantama, kad egzistuoja daugelis visuomenėje eskaluojamų klausimų, kai Bažnyčia priversta įspėti apie pasekmes, kurios prasilenkia su Evangelijos tiesa.

Tačiau kovos dvasia neapleidžia ir svarstant tokius klausimus, kurie nėra evangelinės žinios svarbos. Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Neseniai visuomenėje vyko diskusijos dėl bažnyčios prie  Kryžių kalno statybos. Pačiame jų įkarštyje pasirodė Šiaulių vyskupijos kurijos laiškas, kuriame tikintieji buvo raginami „susitelkti bendram tikslui“ ir palaikyti bažnyčios statybos idėją, o nepritariantieji jai vaizduojami kaip „priešiškos Katalikų Bažnyčiai“ jėgos.

Taip antraeilės reikšmės tikėjimo atžvilgiu klausimas paverčiamas tikinčiųjų ir „sekuliarų“ kova. Tokios tendencijos liūdina, nes krikščionybė, kovojanti su paveldosaugininkais, roko muzikantais, homeopatiniais vaistais, yra pasmerkta tapti ideologija, o ne gyvenimą dovanojanti žinia. Kas, kaip liudija Bažnyčios istorija, įvyko ne kartą ir atnešė skaudžių padarinių.

Popiežius Benediktas XVI yra pareiškęs, kad Bažnyčios priešas yra jos viduje, o ne išorėje. Būtent čia, kai prarandamas budrumas, krikščionybė paverčiama etikos ir kultūros sistema,  o Dievas sukišamas į Prokrusto lovą, išsikraipo jos esmė ir tikrasis turinys.

Tačiau krikščionis yra nugalėtojas, nes jame slėpiningai glūdi Kristaus pergalė per Kryžių. Vilties knygoje, Apreiškime Jonui, aprašomas baltas žirgas ir ant jo – raitelis, kurs išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų (Apr 6, 1–2). Šis Kristaus simbolis kviečia tikėti Jo pergalė mūsų bei Bažnyčios gyvenime.