Jau šeštus metus iš eilės grupė jaunuolių iš Lietuvos turėjo galimybę vykti į Sibirą. Įamžinti ten išvežtų lietuvių tremtinių atminimą, puoselėti istorinę atmintį, skleisti patriotiškumą. Šįmet ekspedicijos vyko į Tomsko sritį Rusijoje ir Tadžikistaną. Bet kaip sako „Bernardinai.lt“ kalbintas „Misija Sibiras“ dalyvis Karolis Kaupinis: „Misija nėra tik ekspedicija, misija – tai tolesnis kalbėjimas apie ją.“

Kokį įspūdį Sibiras paliko jauniems žmonėms? Kaip sekėsi tvarkyti tremtinių kapines, bendrauti su vietos gyventojais ir tremtinių palikuonimis bei svarbiausia – ko iš tremties istorijos galime pasimokyti šiandien, tęsdamas savo misiją dalijasi Karolis Kaupinis.

Kodėl vykai į „Misija Sibiras’11“?

Aš daug kartų klausiau kitų šito klausimo, bet ir pats sau nesugebėjau į jį atsakyti. Nežinau, turbūt kaip ir visi, paprasčiausiai dėl to, kad kiekvienas iš dalyvavusiųjų „Misija Sibiras‘11“ turėjo kažkokių sąlyčių su tremtimi. Pavyzdžiui, mano mamos krikštatėviai buvo išvežti į Intą. Krikštatėvio pavardė buvo Katinas. Dėdė Katinas kaime vienintelis nešiojo skrybėlę. Kad juos žada išvežti, perspėjo kaimynas. Jie pabėgo į Rusnę, bet iš Rusnės juos vis vien išvežė. Kai Intos šachtoj atidirbę 10–15 metų jie grįžo gyventi į Palemoną, kasmet mums atsiųsdavo atviruką, o išgėręs dėdė Katinas braukdavo ašarą: „Aš senas šachtioras“...

Mano galvoje tai liko ne liūdnas, bet teatrališkas įspūdis. Dėdės Katino, su skrybėle šachtą pergyvenusio žmogaus, įspūdis. Nors pirmomis žiemomis tie žmonės palaidojo mažą dukrelę, abu sūnūs liko tenai – jų nepalaužė. Dėdė Katinas ir toliau dėdavosi skrybėlę.

Šiemet pavasarį važiuodamas iš Kauno palei žydinčias marias dar kartą jį su mama prisiminiau. Pagalvojau, kad jau metas, jau atėjo laikas pereiti dėdės Katino keliu. Tuo labiau kad pastaraisiais metais vis labiau linkstu į kiną ir pagalvojau, jog tai gera proga pabandyti visai kitaip pasižiūrėti į Sibirą – per kameros objektyvą. Žinoma, buvo noras prisidėti prie bendruomeninio tikslo, kad tremties atminimas būtų gyvesnis. Misija nėra tik ekspedicija, misija – tai tolesnis kalbėjimas apie ją.

Ko tikėjaisi vykdamas į ekspediciją, ir ar tie lūkesčiai pasiteisino?

Galbūt ne kiek lūkesčių turėjau, bet daugiau iššūkių. Pats esu individualistas – man gana sunku derintis prie kitų. Esu tiesmukas ir kolektyvuose, į kuriuos žmonės surenkami ne pagal mano atrankos kriterijus, man sunku nuslėpti, jei kam nors jaučiu antipatiją dėl vieno ar kito būdo bruožo. Greitai pajuntu ir antipatiją man. Pagalvojau, kad tai labai gera proga aplaužyti savo kampus ir ragus. Tad vienas iš iššūkių man buvo susigyventi su grupe. Ir visai pavyko, manau. Nors surinkti žmonės buvome skirtingi, bet kažkaip grįžome tikrai susidraugavę. Mus suvienijo tai, kad važiavome dėl vieno tikslo. Tai banalu, bet pasitvirtina.

Turėjau ir kitą lūkestį – daugiau pažinti pačią Rusiją, pamatyti, kas yra tas Sibiras, kokios tos žemės, į kurias žmonės buvo išvežti. Visuomenės atminty apie Sibirą kartais kalbama taip, lyg ten dar tebūtų 1953-ieji metai, nors savaime aišku, kad žmonės ten ir toliau gyvena. Ne tremtimi kaip skauduliu, bet gyvena kasdiena. Norėjosi pamatyti, kaip vis dėlto Sibiras atrodo ne pro gyvulinio vagono langą. Ir pabandyti nors mažumėlę suvokti, kaip atrodytų pro jį. Nes nemanau, kad galime suvokti iki galo.

Ar Sibiras pasirodė kitoks, nei įsivaizdavai?

Taip, tikrai taip. Pats Sibiras, žinoma, yra labai platus, ir pats žodis daug apimanti sąvoka. Atsimenu, prieš kelerius metus iš vienos draugės prancūzės gavau grupės „Manu Chao“ albumą „Sibiras man buvo papasakotas“ (pranc. Sibérie m'était contéee). „Manu Chao“ dainavo apie Sibirą visiškai nežinodami, kas tai yra... Dainavo taip, kaip jiems atrodė, apie tai, kaip visur šalta, o šilta tik pačiame širdies centre, širdies Raudonojoje aikštėje. Ir tai buvo tikrai labiau sibirietiška, negu kas nors iki tol man girdėta.

Sibirą įsivaizdavau kaip neaprėpiamą taigą, kurioje nėra civilizacijos, kur gali eiti šimtus kilometrų nesustodamas. Buvo keista, kai atskridom į Tomską ir paaiškėjo, jog Tomske gyvena 500 tūkst. gyventojų, kad jame gali beveik viską gauti, ką gali gauti Lietuvoje, jog ten žmonės kažką veikia, eina į kino teatrą, kartais net važinėja dviračiais ir t.t. Iš pradžių buvo keista.

Man bežiūrint į Tomską, į tą vietą, jį supančią gamtą, aplanko mintis, kad miestas ten yra, bet jo neturėtų būti. Gamta vis vien bando jį suvalgyti. Atrodo, gamtai yra palikti tik tie du mėnesiai, kai ji gali pasireikšti, tai ji ir atsiima už visą ilgą Sibiro žiemą. Miestas dėl išlikimo kaunasi su supančia taiga. Bet kai išėjom į taigą – pamatėm kitokį Sibiro vaizdą. Tie visi aplankyti kaimai... Ar man tęsti apie kaimus?

Taip, žinoma. Tęsk.

Vienas didžiausių įspūdžių – eini tris dienas, nėra jokio civilizacijos taško, vienintelis dalykas, primenantis, kad čia dar būta žmogaus – tai kartkartėmis sutinkami medžiotojai ar brakonieriai, arba kartą per dieną pravažiuojantis motociklas su liulka. Ir tai būna ženklas, kad artinamės prie kažkokio kaimo.

Atėjęs į Sibiro kaimą, jautiesi turbūt kaip Vasko da Gama. Stovyklą dažniausiai įsirengdavome prieš kaimą, ir kelių žmonių grupė eidavome į kaimą pirkti maisto ar ieškoti transporto. Įeini, o jie visi į tave keistai žiūri. Supranti, jog jie ne tik kad nematę ateinančių žmonių iš kažkur, bet nematę tokios turistinės kuprinės, nematę tų batų, kuriais čia visi apsiavę, nematę šitų veidų, nematę dar ko nors...

Į Baturino kaimą ėjome vakarą, ir į nugaras švietė saulė, uodų tinkleliai šešėliuose atrodė kaip skafandrai. Iš tikrųjų jautiesi lyg nusileidęs iš kitos planetos. Norisi įeiti ir sakyti: „Jūs laisvi, galite eiti.“ Bet jiems nėra kur eiti. Ir tas jausmas, kad ten nėra kur eiti, ir dažnam nėra jokių prošvaisčių gyvenime, atsirado nuo pirmų dienų Tomske.

Tam tinka vienas žodis. Slogu. Tas jausmas apima dažnai. Vienas vairuotojas, kurį mes susiradom, nes reikėjo autobusiuko, vežė mane ir Simoną per kaimą jau pas kitą žmogų, kuris tą autobusiuką ir turėjo išnuomoti bei nuvežti į kapines. Jis pats buvo rusas, bet sakė mums: „Pasižiūrėkit ir įsidėmėkit šio kaimo veidus. Visas šis kaimas yra atsiradęs dėl gulago. Čia nėra daugiau nieko, tiktai zekai arba prižiūrėtojai, t.y. zekų anūkai ir vaikai arba prižiūrėtojų anūkai ir vaikai.“ Ir tas labai puikiai matosi iš veidų. Kiek nori gali bandyti savo žvilgsnį nustatyti rimtą, orus prie jo prieiti, bet tie veidai – užmušantys. Aš nežinau, kas tuose veiduose...

Ar tie veidai kelia baimę?

Ne baimę. Tiesiog žiūrėdamas į juos supranti, kad niekas gyvenime negali jų nustebinti. Nežinai, ką tie žmonės yra perėję, nežinai, ar jų tėvai gulage sėdėję... Kadangi aš dar prieš kelionę Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ porą tomų perskaičiau, tai, kai matydavau tuos žmones, man dažnai prieš akis iškildavo knygos ištraukos apie lagerio gyvenimo taisykles. Ir dar supratau, kad, skaitydamas „Gulago archipelagą“ Lietuvoje, orientavausi visai ne į tuos dalykus, kuriuos autorius knygoje pabrėžia labiausiai. Nepagavau akcentų.

Tie veidai rodo, kad ten niekas nepasikeitė ir niekas nepasikeis, matyt. Nors kalbama, jog Rusija slobsta, kad nebevaldo dalies teritorijos, kad Kinija užims Sibirą – nesvarbu, kas ten valdo ar valdys, ten tiesiog yra ilga Sibiro žiema ir trumpa Sibiro vasara, kurios keičia viena kitą, bet galų gale niekas daugiau tenai nesikeičia.

Panašu į gulago gyvenimą – tik kita forma?

Tarsi būtų kažkas užstrigęs, lyg gulagas būtų pasilikęs žmonių galvoj, santykiuose, jų nesirūpinime, iš kitos pusės – tai jų radikalumas, tarpusavio santykių šiurkštumas. Viena traukinių palydovė ateina su pamušta akimi, užrėkia dėl nieko. O kita, pamačiusi, kad tu nors kiek šviesiau į ją žiūri, deklamuoja Jeseniną, rodo savo vaiko nuotraukas ir sako: „Aš ją užauginsiu taip, kad jos nesuvalgytų šitas gyvenimas, aš noriu, kad ji normaliu žmogumi taptų.“

Ten gyvenimo iššūkiai daug paprastesni nei mano kartos žmonių Lietuvoje. Neprasigerti – jau yra iššūkis, normalų, nesukrypusį namą turėti – iššūkis, išlaikyti šeimą – iššūkis. Iššūkis yra išgyventi nihilizmo dėl visko atmosferoje.  

Žiūri į tuos kaimus ir matai, jog kažkas paaukojo tūkstančius ar dešimtis tūkstančių gyvybių, kad pastatytų tai, kas ten pastatyta. Kad siauruką nutiestų per taigą, kad išvežtų mišką, sukaltų piršto storio vinių į pabėgius... Supranti, jog per tą pelkę niekaip kitaip kaip tik per žmonių kaulus tas siaurukas tiesėsi. Dabar vyksta dekonstrukcijos procesas, nes jie lupa tas vinis, kad parduotų metalą. Kitaip sakant, – per prievartą tas gyvenimas ten atsirado, ir jo neįmanoma išlaikyt, jei ta prievarta nors kiek atsitraukia. Kaip kažkada SEL‘as repavo: „Mes nestatysim to, ką reikėtų griauti.“ Gulagas pastatė tai, ką dabar pats savo vaikų rankomis išardo.

Bet tai nereiškia, kad mes ar aš visą laiką apie tai galvojome. Tai tik keli epizodai, kurie kartais išlįsdavo. Nes gamta ir santykis su žmonėmis ir labai šviesių minčių sukelia.

Kokį santykį pavyko užmegzti su vietiniais gyventojais rusais?

Su vietiniais rusais... Kadangi prieš Sibirą aš dar buvau nuvažiavęs porą savaičių į Gruziją, tai man buvo labai didelis skirtumas tarp to, kai tu atvažiuoji į kokį atokų kaimą kažkur Gruzijos kalnuose ir ten, Sibire. Gruzijoje vos tik pasirodai – žmonės iš karto klausia, kas tu, iš kur tu, kaip čia atsiradai. Jiems paprasčiausiai įdomu, nes jie mato, kad tu svetimas.

Čia mes, 70 km nuėję, galų gale prieiname kaimą, kuriame stovi gulago laikų barakas, jame įsikūrusi kepykla. Supranti, kad kaip kepė forminę duoną, taip ir kepa, tos pačios formos, turbūt ta pati ir receptūra. Įeini su savo kuprine, su savo tinkleliu nuo uodų – visai kitoks, negu ten įprasta žmones matyti. Sėdi ten du barzdoti seniai pavandenijusiomis akimis, žiūri „Kas laimės milijoną?“ per „šilelį“... Paklausi: „Ar duonos yra?“ „Ne“, – atsako. Nieko daugiau.

Jis neklausia, iš kur tu, kas tu, ko tu... Geriausiu atveju žmonės klausdavo: „Kas Jus čia nešė?“. Ne „Kaip Jūs, kodėl čia atvykot?“, bet „Kas Jus čia nešė?“ O jei klausdavo: „Iš kur Jūs atvykot“, tai nereikšdavo „iš kur“, bet tiesiog „iš kurios krypties“. Jiems įdomu, pro kur tu ėjai, nes jis gal ten važiavo ir nematė tavęs. Tik tiek.

Aišku, būdavo, kad kas nors paklausdavo: „Kuo Jūs čia užsiimat?“ Tuomet, kai papasakodavome, sakydavo: „Šaunuoliai. Šaunuoliai, kad neužmirštat savų.“ Bet ramiu tonu, be didelio entuziazmo, be nuostabos.

Žinoma, mes privengdavome kiekvienam sutiktam žmogui sakyti, dėl ko atvažiavome. Kartais juokaudavome, kad atkeliavome Baikalo – Amūro magistralės tiesti, ar dar ką nors... Jie pasižiūrėdavo ir atsakydavo: „Gerai, gerai“... Ką nori gali sakyti, jis lygiai taip pat atsakys. Sakai, kad meškų atvažiavome šaudyti, tai irgi – „Gerai, gerai“. O jeigu sakai, kad Baikalo – Amūro magistralę tiesi, tai sako: „Pirma dar padarykit Tomsko – Bielyj Jar, nes ten išvis kelio nėra, va traukiniu reik važinėt.“ Taip ir pasišneki. Jie supranta, kad juokauji, ir jiems to užtenka.

Žinau, kad susitikote su vietiniais lietuviais. Kaip sekėsi bendrauti su jais?

Susitikome su dviem lietuvių vaikais. Abu yra tremtinių vaikai, kurių motinos ne lietuvės, o tėvai – lietuviai tremtiniai. Vieną moterį sutikom Tomske – Adą Bernatonytę. Jos tėvas buvo lietuvis. Ji baigusi Maskvos kinematografijos institutą (VGIK) ir dėsto kino teoriją Tomsko universitete. Tikrai labai šviesus žmogus, kurio aš Tomske, prisipažinsiu, nesitikėjau sutikti. Mes daugiau nei valandą prakalbėjome apie italų neorealizmą, prancūzų naująją bangą, Balabanovą ir Germaną. Fantastika. Galiu per visą Vakarų Europą pervažiuoti ir panašaus žmogaus pakeliui nesutikti, o jį sutikau kažkur Tomske.

Kalbėjome su ja ir apie jos kartos atstovus, kurie ne patys buvo ištremti, bet yra ten gimę, grįžimą į Lietuvą. Kalbėjo susimąsčiusi. Jie lietuviai tiek, kiek juose lietuviško kraujo, bet šiaip yra Sibiro žmonės. Apie kraują įsidarbinant niekas neklausia, krauju neteka lietuvių kalba, kraujas nepadeda pasijusti savam.

Buvome sutikę ir kitą lietuvio sūnų. Jis vairavo autobusiuką ir vežė mus į kapines. Jo tėvas paliko šeimą, išvažiavo į Lietuvą, kai motina dar tik laukėsi vaiko. Atrodo, jis prašė, kad 1957-aisias žmona važiuotų kartu su juo, bet ji nesutiko, ir jis išvažiavo vienas. Tas pats mikroautobusiuko vairuotojas pasikvietė mus visus – 16 žmonių – vakare į namus, jo žmona padengė visiems stalą. Tada jis pasakė vieną dalyką. Ir iš to gali suprasti, koks jis žmogus. Jis pasakė: „Sveiki atvykę į metiso namus.“ Tik baltasis šiuo atveju yra jo nuo šeimos pabėgęs tėvas, o indėnė – jo rusė motina. Tas žmogus daug nekalbėjo, bet iš to vieno žodžio supranti, kiek giliai jis jaučia ir žino. Lietuvio sūnus ir itin išskirtinis, nors tas lietuvis jo ir neaugino, o užaugino Sibiras.

O už jo kruopščiai tvarkingų namų tvoros prasideda jau kitas gyvenimas: kaimas, kuriame yra chruščiovkė, aplink tą chruščiovkę auga žolės iki juosmens, ant sukrypusio žigulio supasi vaikai, tame pačiame kieme šalia vaikų laksto kumeliukai su kumelėm, karvės, stovi barakas ir didelis plakatas su Georgijaus juostele ir užrašu „Ačiū už taiką, seneli“, sukrypę frontininkų namai su kažkada seniai prikaltom raudonomis žvaigždėmis. Kartais tas raudonumas yra naujai perdažytas, ir tai būna vienintelis naujas dažas visame kaime.

Daugelyje kaimų namai išorėje labai papuošti, daug išpjaustinėtų, išdrožinėtų detalių. Bet jie susmegę, sukrypę. Tada nesupranti, kaip taip gali būti. Matyti, kad gerai, kokybiškai pastatytas namas, ir kodėl tada tas pats žmogus sugeba jį taip nugyventi... Paskui aš vėl prisiminiau Solženicyną. Dažnai ne tie, kurie ten gyvena, statė tuos namus, imdavo geriausius žmones su geriausiom rankom iš gulago. Pastatydavo jie, o gyveno juos prižiūrintys ar paleistieji kriminaliniai. Gulagas visiškai sunaikino šeimininkiškumo jausmą, atsakomybę už tai, kas savo. Regis, jog niekas niekam nepriklauso.

O ar vietiniams dar kažką reiškia žodis „lietuviai“, kad esi iš Lietuvos, ar jiems gyva tremtinių atmintis?

Daliai – galbūt. Į Sibirą išvežė visus geriausiuosius. Kai kurie atsimena, kokie žmonės ten buvo atvežti, kad tai buvo darbštūs, kuklūs, gal kiek užsidarę nuo vietinių, bet bendruomeniški, vienas kitą palaikantys žmonės.

Bet dabar – nežinau, man atrodo, kad tuose kaimuose yra praėję per daug laiko. Bent jau tose vietovėse, kur mes lankėmės, nebėra nei gyvų lietuvių, nei praktiškai jokių ženklų apie jų buvimą. Dauguma lietuviškų kaimų, kuriuos aplankėme, yra ten, kur 30 km spinduliu nėra nieko apskritai. Taigoje matai tą buvusį kaimą, lietuviškai suręstas trobas, kaimas turi tvarkingą beveik gatvinio kaimo išsidėstymą – ir visą tą kaimą taiga yra „suėdusi“.

Dažniausiai tie kaimai atsirasdavo, kai tremtinių grupę atveždavo į taigos gilumą ir sakydavo: „Va, čia dabar gyvensit.“ Praktiškai visa Tomsko sritis buvo miško kirtimo darbai. Pasistato čia namų, kaimą pavadina tiesiog kvartalo, kuris buvo priskirtas, pavyzdžiui, 81-as kvartalas, vardu, per 10–15 metų iškerta aplinkui miškus, ir juos iškelia kažkur kitur arba jie patys išsikelia. Dėl to ir nėra jų sėsliai kažkur dar likusių. Todėl kapinės ir yra vienas iš ryškiausių lietuvių atminimų.

O su žmonėmis praktiškai nelabai mes ir kalbėjomės, ar jie prisimena lietuvius, ar ne. O jeigu patys pasisakydavome, kad esame lietuviai, atvažiavome tvarkyti lietuvių kapinių – bent jau priešiškumo aš niekada negirdėjau.

Bet pats minėjai, kad ne kiekvienam sakydavote, kas esate, iš kur ir dėl ko atvykote...

Mes nesakydavome tiesiog kiekvienam sutiktajam, nes niekad negali žinoti... Tame pačiame Tomske buvo atvejis, kai atsirado žmogus civiliais drabužiais, pradėjo klausinėti: „Kas jūs čia, kur buvot, kaip į tas kapines nuvažiavot“ ir pan. Mums viskas aišku, iš kur tas žmogus buvo siųstas išsiaiškinti, kas čia tokie antrą savaitę trinasi. Dėl to ir ekspedicijos vadovas mums dar pačioje pradžioje patarė, kad nereikia kiekvienam atverti širdies. Paskui, kai pamatai, kaip žmogus bendrauja, kokios jo reakcijos – tada galima pasisakyti.

Pereikim prie vieno pagrindinių Misija Sibiras tikslų – sutvarkyti lietuvių tremtinių kapines. Koks pirmas įspūdis pamačius lietuvių kapines Sibire?

Nežinau, man visos aplankytos kapinės pasirodė kažkokios šviesios. Vienintelės labai slogios kapinės – tai paties Tomsko. Lietuviškos kapinės dažniausiai sukoncentruotos aiškiam plote, kapai nelabai sumaišyti, bent jau kiek mes matėm. Net jeigu jos ir bendrose kapinėse – yra kažkoks aiškus lietuvių plotelis.

Kapinėse turėdavom tris ar keturias valandas ką nors padaryti. Tad dažniausiai aptverdavome jas tvora, jog kertant taigą būtų gerbiama ta vieta, kad ant jos neleistų medžių, neužmestų šakų. Bet pačių kryžių beveik neliesdavome, nebent jau labai reikėdavo kažkur sutvarkyti... Aišku, viską išvalydavome, bet nesistengėme viską naujai atkurti, pastatyti naujų kryžių. Viena vertus, nebuvo tam laiko ir fizinių galimybių, kita vertus – nelabai norėdavome. Girdžiu dalies čia esančiųjų piktą reakciją dėl šito.  

Tomsko kapinėse labai reikėjo nuvalyti ir perdažyti metalinius kryžius. Vietiniai rusai apskritai nelabai prižiūri savo kapus, ten viskas užžėlę, jie atrodo tragiškai. Pastato antkapį, dar pagal savo tradicijas – staliuką šnapsui išgert, ateina, pamini, bet tvarkyti kapą neturi tradicijos. Ten reikėjo išvalyti, krūmus iškirsti, išgenėti, išravėti. Daugiausiai valyti reikėdavo ten, kur kapinės yra mišriame miške – jose daugiau augmenijos, daugiau krūmų pridygę. O kapines pušynuose tekdavo tik tvora aptverti.

Vienose kapinėse pastatėme kryžių. Tai buvo didelės mišrios kaimo kapinės, daugelis lentelių jose buvo nusitrynę, ir jei ekspedicijos vadovas Gintaras Alekna nebūtų tiksliai žinojęs, kad ten yra lietuvių kapų, – gal net neatskirtume. Pasitaikydavo, kad valai valai kapą, viską iškerti, išneši ir pamatai, kad ten ukrainiečio kapas. Arba visiškai šalia lietuvio kapo stovi pravoslaviškas kryžius. Sutvarkai ir tą, nežinai, koks ryšys tarp tų dviejų žmonių, gal padėjo vienas kitam.

Norėtųsi ir daugiau kapų sutvarkyti, ir ne taip selektyviai, gal net pačių rusų kapų sutvarkyti, bet tikrai neturėjome tam laiko.

Ar neapimdavo bejėgiškumo jausmas tvarkant kapines, juk jos kasmet vis labiau nyks, žymė mažės. Ar neatrodė nereikalingas varginimasis?

Man apskritai atrodo, kad net ne ta esmė. Ne tai, kiek pastatysi kapinėse kryžių.. Ne esmė, ar aplankysi kapines, ar aplankysi vaikų namus kokiam nors kaime, kur mirusių lietuvių vaikus atiduodavo, ir imsiesi ten perdažyti sienas, ar aplankysi, užeisi pasižiūrėti į buvusius lagerio pastatus – ten juk viskas visur kvėpuoja tremtimi, priverstiniu darbu ir t.t.

Viskas, ką taigoje matai, padaryta žmogaus rankų – niekas beveik nepadaryta darbu, už kurį mokama. Jeigu eini ir matai, jog iškirsta taiga tam, kad būtų nutiesti elektros laidai, vadinasi, atvežė, kirto, mirė. Vėl atvežė, vėl kirto, vėl mirė... Ir tu nežinai, kur per tuos kaulus vaikštai... Todėl ten kapinės yra pati sakraliausia vieta.

Lietuviškos tremtinių kapinės, kuriose kryžiai pastatyti įdedant daug darbo, sunkiomis sąlygomis išdrožiant tam tikrų ornamentų, mūkelių, apvalinant kampus – tai buvo elgesys žmogaus, kurio galvoje mirtis dar nebuvo kažkas kasdieniško. Į Sibirą jis atvažiavo iš ten, kur mirtis reiškia išėjimą į kitą pasaulį, specialias apeigas, gedėjimą ir visa kita.

O gulago mentalitete mirtis apskritai nieko nereiškia, taip atrodo. Tą ir Solženicynas rašo. Lietuviai atvažiavę nesuvokė, kas čia vyksta. Kai pradėjo mirti vienas po kito žmonės – jie vis dar stengėsi tą mirtį sakralizuoti kaip namie, kur tai nebuvo kasdienis reiškinys. O ten tai buvo kasdienis reiškinys, nežinau, ar kapinių priežiūros tradicijos kada nors egzistavo Sibire, bet, rodos, jog gulagas pasitarnavo, kad jos išnyktų. Apie dalies iš lietuviškų kapinių egzistavimą kur nors taigoje nežino net vietiniai rusai, čia jau Gintauto Aleknos nuopelnas, kad metro tikslumu galėjo mus atvesti.

Todėl tos beprasmybės, kad kažką padarysi, o po 10–20 metų taiga viską suvalgys, mes nejautėme. Visa esmė juk yra ta, kas lieka mumyse ir ką tvarkydami kapus turėjom savo galvose, kiek ilgai tai jose liks ir kaip plačiai gebėsi tą liekamąjį ryšį paskleisti.

Ar būnant Sibire nepasikeitė santykis, požiūris į to laikotarpio istoriją? Gal kitaip ėmei suvokti patriotiškumą?

Yra toks islandų rašytojas Haldoras Laksnesas (Halldór Laxness), jis yra vienintelis islandų rašytojas, gavęs Nobelio literatūros premiją, kas ir taip yra gerai 300 tūkst. gyventojų šaliai. Pagal islandų matus mes turėtume turėti dešimt. Jo knygoje „Nepriklausomi žmonės“ (angl. „Independent people“) rašoma apie žmogų, kuris iki idiotiškumo yra principingas savo nepriklausomumui, net ir visiškai bergždžiose situacijose stengiasi įrodyti, kad gali veikti, gyventi, išsilaikyti, nepalūžti, nepražūti vienas, jam nereikalinga niekieno paguoda ar parama.

Man pačiam iki šios ekspedicijos politinės filosofijos studijų dėka teko girdėti galybę patriotiškumo apibrėžimų, postmodernių svarstymų, ar patriotiškumas yra vertybė apskritai. Bet Sibire aš juos visus pamiršau pjaudamas pirmą pušį. Man išliko tik tas vienintelis Laksnesso romanas, kur patriotiškumas ir yra tylus gebėjimas bet kurioje situacijoje įrodyti, jog mes, kaip lietuviai, kaip šitos bendruomenės atstovai, galime bet kada, bet kur ir bet kaip išgyventi, kad manęs niekas nepalauš. Principingas noras, jog būtent per tai mane identifikuotų. Kuo mažiau – tuo stipresni. Turbūt dėl to islandai ir turi Nobelį, o mes – dar ne.

Tremtyje, regis, viskas labai supaprastėja, nebelieka žodžių, supaprastėja moralinės kategorijos. Išlaikyti tam tikrus asmeninius principus, bendruomeniškumą, badu mirštant paskutines jėgas atiduoti tam, kad sukaltum kryžių ir dar suapvalintum jo galą – tai itin patriotiška. Pačiam žmogui gal net gerai ir neapmąstant, kas jam yra Lietuva ir lietuvybė, tiesiog žinant, kad jo kaime, iš kurio jį čia atvežė, visą laiką darė taip – likti ištikimam savo sielos ir sąžinės principams. Jis gal net Vilniuje ar Kaune niekad nebuvęs, jis gal galėjo nežinoti pusės faktų, kuriuos doras patriotas pagal smetoninės politinės sampratos gaires turėjo žinoti, bet jis liko ištikimas sau pačiam, neišsižadėjo to, kuo tiki. O tas tikėjimas – natūraliai sąlygotas viso, kuo tu gyveni.

Esu vilnietis, tai mano supratimas apie gyvenimą yra nulemtas Vilniaus daugiatautiškumo, pavasarių Užupy ar Žirmūnų kiemų... Aš esu vienų dalykų suformuotas, kitas lietuvis – kitų, bet tas ištikimumas principui, elgesiui, kurį nulemia bendras socialinis gyvenimas, kultūrinis istorinis palikimas – iš to išryškėja patriotizmas.

Aišku, taigoje labiau matomas materialusis, žemdirbiškas palikimas: pastatytas namas, kryžius. Vizualiai negali pamatyti, kaip tą patriotiškumą išsaugojo inteligentas iš prieškario Kauno, kuris gal niekad per gyvenimą panašių darbų nebuvo dirbęs. Galima daryti prielaidą, kad tiems žmonėms buvo sunkiau. Mūsų ekspedicijoje taip pat paaiškėjo, kad gali būti kiek nori stiprios dvasios, bet jeigu kojos paveda ir „sustreikuoja skrandis“ – sunki patrioto dalia. Bet sruogiška „Dievų miško“ ironija mirčiai į akis – vienas stipriausių vaistų išlikti.

Savo Misija Sibiras dalyvio dienoraštyje dar prieš ekspediciją rašei: „Gulage buvęs profesorius iš alkio rankioja lupenas iš pamazgų duobės, bet kol kišenėj užčiuopia parkerį, kuriuo rašė straipsnius, jis – žmogus. Kai parkerį iškečia į 200 g duonos, profesorius jame žūva, lieka tik zekas. Jei pateksiu į tą misiją, virsiu kavą kas rytą.“ Ar virei kavą?

Kava man kaip tas parkeris, padaro mane žmogumi. Viriau. Ir tai labai gerai veikė. Purvinomis panagėmis laikant puodelį itališkos kavos, išvirtos pelkės vandenyje ir persismelkusios purškalo nuo uodų kvapu, sugrįžta jausmas, jog yra nepakeičiamų ir neištrinamų dalykų. Tas kasdienybės ritualas tau dar išlaiko tikėjimą, kad jei neišnyks jis – neišnyksi ir tu. Tikiu, jog ir tremtiniams padaryti kryžių buvo vienas iš tokių dalykų.

Manau, kad ir mano minėtas dėdė Katinas, kuris visą laiką nešiojo skrybėlę, jeigu jis ir Sibire tą skrybėlę išsaugojo, – tai ji jam buvo kaip rašiklis. Skrybėlė buvo ta plona gija tarp orumo ir nežmogiškos egzistencijos. O juk tam, kad pamirštum esąs žmogumi, tave čia ir atvežė.

Žmogui, kuris gebėjo prisiversti susirasti popieriaus ir užrašyti savo patyrimus tremtyje, panašiai kaip partizanas Krivickas gebėjo rašyti poeziją bunkeryje, reikia išvis neįsivaizduojamos dvasinės galios. Juk kiekvieną dieną tau reikia atlikti absoliučiai elementarių išgyvenimo veiksmų, kad išvis egzistuotum. Ir apsvarstymui, dėl ko mane trėmė, – nelabai lieka laiko, atrodytų.

Tremčiai, man regis, nereikia labai didelių apibendrinimų. Tiesiog yra daug paskirų istorijų. Vienas aiškus faktas – kad tai sąmoningas geriausios tautos dalies naikinimas, lyg išplėšimas iš kūno tų organų, be kurių kūnas išgyventi gali, tačiau niekuomet daugiau nebesijaučia visavertis. Neataugančios dalys. Tai vienintelė bendra dalis. O visa kita, kas lieka po to, – tai atskirų žmonių istorijos, kartais viena kitai prieštaringos, kartais viena kitą papildančios.

Būdami ten jautėtės kaip misijoje, kaip misionieriai, ar daugiau kaip ekspeditoriai?

Visi sako, kad misija bus tik dabar. Bet vėl... Važiuojant tenai, man tas žodis „misija“ atrodė keistas. Nes šiaip ar taip, tam tikru požiūriu mes gavome galimybę ten važiuoti it prizą. Vienas gal aš net ir nesiryžčiau ten vykti, ypač dabar, pamatęs kai kurių žmonių veidus, net neįsivaizduoju, kaip jie reaguotų, jeigu aš vienas į kaimą įeičiau.

Bet dabar aš daugiau suprantu tą „misiją“ ir patį žodį... Nors kalbėti apie tai yra sunku. Kad ir kiek stengčiausi, geriausiai apie tai galiu susišnekėti su tais žmonėmis, kurie ten buvo. Dabar suvokiu, kaip tremtiniams yra sunku gebėti kalbėti su žmonėmis, kurie nepatyrė tremties ir yra jos nepaliesti. Ir kodėl galų gale tai tampa nuoskauda, kad tavęs nesupranta, kad nesugebi išaiškinti.

Sunkiausia misija bus kalbantis su mano amžiaus ir jaunesniais, pasakojant apie Sibirą sugebėti neprikišti savo nuomonės, bet menkomis impresijomis priversti žmogų pagalvoti: kas iš to, kas iš to šiandien? Kokias išvadas reikėtų pasidaryti šiandienei Lietuvai, kokių paralelių išvesti?

Man viena šlykščiausių paralelių komentaruose apie misiją buvo: „Tada mus svetimi trėmė, dabar – savi.“ Tai žodžiai žmogaus, turinčio drugelio atmintį, duobkasio nejautrą ir egoizmą, talpų kaip kiaurasamtis.  

Ko visgi iš tremties Lietuva gali pasimokyti šiandien? Į ką galime žiūrėti kitaip?

Ištikimybė savo sielos principams, ištikimybė savo sąžinei yra viena didžiausių pamokų iš tremties. Ignoruoti blogį, bet ne tik tą, kuris užgriūna triuškinama lavina, bet kuris smelkiasi difuzijos būdu, nepastebimas. Reikia labai daug dirbti su savimi, kad sužinotum, kas tie tavo sąžinės principai yra, kas tu esi ir kas tu nesi, o tada jau įsiręžus stumtis nuo konformizmo. Kažkam tikėjimas, kažkam menas, kažkam meilė padeda tai padaryti. Tremtyje turbūt buvo milijonas veiksnių, kurie irgi žmonėms padėjo likti nepalaužtiems, kiekvienam intymus, asmeninis. Svarbu tokį savyje rasti.

Kokie tolesni darbai, kaip tęsis misija?

Pasakosime apie ekspediciją ir tremtį mokyklose, universitetuose, užsienio lietuvių susibūrimo vietose. Apie abi ekspedicijas – į Tomską bei į Tadžikistaną – bus kuriami dokumentiniai filmai. Pirmuoju, matyt, užsiimsiu aš pats. Visą informaciją apie tolesnę mūsų veiklą, ekspedicijos nuotraukas ir filmuotą medžiagą, dalyvių dienoraščius bus galima rasti www.misijasibiras.lt tinklalapyje.

Ar galėtumei įvardyti svarbiausią Jūsų darbą, indėlį Sibire ir ką Sibiras davė Jums?

Man atrodo, svarbiausias indėlis – šiandienės liberaliąja demokratija begyvenančios, individualistų kupinos Lietuvos dalies (16 žmonių), sumetimas į vieną katilą ir sugebėjimas sukurti tarsi mažą visuomenės modeliuką. Visuomenės, kurioje tu nenori pakeisti vienas kito – išlaikai žmogui jo pasirinkimo laisvę, neprimeti jam savo nuomonės, bet vis susieini dėl bendro tikslo ir dėl jo darai tai, ką moki geriausiai. Idant ir toliau galėtumei gyventi kaip nepriklausomas žmogus tas bendruomenines sąlygas susikūręs.

Į Sibirą išvežė daug žmonių, kurie buvo iš skirtingų socialinių sluoksnių, pažiūrų ir apskritai visiškai skirtingų, o sugebėjo ten išgyventi besilaikydami vienas kito. Juk visų totalitarinių valstybių vienas pagrindinių principų – radikaliai atomizuoti žmogų, išnaikinti kiekvieną jo sąsają su bet kuo, padaryti jį mankurtu.

Šiandien irgi yra veiksnių, kurie žmogų atomizuoja, kad jis nejaustų jokio bendrumo su savo aplinka, šeima, neturėtų gimtosios vietos, nebesuprastų, kas jį daro jį patį, ko jam, kaip žmogui, niekas negali pakeisti. Kapinių tvarkymas, tvoros tvėrimas, kryžiaus statymas buvo lakmuso popierėlis, per kurį visi perėję patyrė didesnį bendruomeniškumą. Tad jeigu sugebėsime tęsdami misiją apie tremtį pašnekėti taip, kad žmogus pajustų esantis branduolio, vadinamo Lietuvos visuomene, dalis, kuri negali visavertiškai egzistuoti be branduolio, o branduolys – be jos, tai čia ir bus vienas didžiausių pasiekimų, kurį mums pavyko padaryti per dvi savaites taigoje.

Sibiras jiems bus papasakotas, kaip apie jį man kažkada papasakojo „Manu Chao“. Kad užstrigtų juose ten nebuvus.

Klausinėjo Agnė Markauskaitė