Jau kuris laikas pasaulis įdėmiai stebi ir aktyviai aptarinėja JAV ekonomikos klausimus suprasdamas, kad šalies biudžeto planavimas kaip niekad stipriai gali paveikti viso pasaulio investuotojų lūkesčius, o drauge ir sukelti nemenką sumaištį finansų rinkose. Tiek demokratų, tiek respublikonų atstovai kelia sąlygas ir siekia politinių dividendų bandydami susitarti, rinkos neramiai laukia, o analitikai, ekonomistai ir apžvalgininkai mėgina nuspėti, kaip gi atrodys susitarimas dėl šalies skolos limito padidinimo, kuriuo siekiama išvengti valstybės finansinių įsipareigojimų nevykdymo.

Nors dar praėjusią savaitę įtampa kilo, o ketvirtadienį atidėjus balsavimą ženklų, kad susitarimas artimiausiu metu bus pasiektas atrodė visai nedaug, sekmadienį, artėjant antradienio terminui, iki kurio reikia padidinti vyriausybės 14,3 trilijono skolos limitą, kad netektų skelbti techninio nemokumo, nuotaikos buvo jau optimistiškesnės.

„Dabar Baltuosiuose rūmuose vyksta derybos dėl sprendinio, kuris užkirs kelią katastrofiškam finansinių įsipareigojimų nevykdymui dėl šalies skolos, - sekmadienį sakė Senato daugumos lyderis Haris Reidas. - Darbo dar yra“.

JAV finansų departamentas jau anksčiau nurodė, kad jei darbas padarytas nebus, jei Kongresas iki antradienio nepadidins skolinimosi „lubų“, vyriausybė daugiau nebegalės skolintis ir galbūt greit nebeturės pinigų visoms savo sąskaitoms apmokėti.

Savo ruožtu viltį, jog susitarimas įmanomas, ne kartą mėgino pakurstyti ir JAV prezidentas Barakas Obama. Dar šeštadienį apeliuodamas į abiejų partijų atstovus jis sakė, kad „esama apsčiai kelių iš šio liūno. Tačiau labai mažai laiko. Turime pasiekti kompromisą iki antradienio, kad mūsų šalis gebėtų laiku apmokėti savo sąskaitas, tokias kaip socialinio saugumo čekiai, veteranų pašalpos ir kontraktai, kuriuos pasirašėme su tūkstančiais Amerikos verslininkų."

Kad situacija nors ir dramatiška, bet tikrai ne beviltiška, „Bernardinai.lt“ tvirtino ir profesorius, socialinių mokslų daktaras Jonas Čičinskas: „žinoma, jau dabar susiklosčiusi situacija kenkia Amerikai, nes pakertami investuotojų lūkesčiai. Šalis bent teoriškai parodo, kad net ji gali būti ne visai patikima skolininkė, o tai kelia nerimą finansų rinkose. Tačiau nederėtų labai dramatizuot reikalų. Žinoma, galima kalbėti apie dalinį šalies nemokumą, jei vis dėlto sprendimo rasti ir dėl jo susitarti nepavyks, bet manau, kad skolinimosi limitas neišvengiamai bus padidintas, nes paprasčiausiai nėra kitos išeities, pati nusistovėjusi sistema reikalauja, kad viskas vystytųsi toliau. Dabartinė situacija bent man panaši į labai rimtą pokerio partiją tarp respublikonų ir demokratų labiau dėl įtakos nei dėl realaus sprendimo, kuris, tiesa pasakius, tegali būti vienas ir vienintelis nors jo pavidalai ir gali skirtis.“

Paklaustas apie tai, kokios galimos susidariusios situacijos tarptautinės pasekmės J.Čičinskas sakė, kad „tam tikras efektas bus, į susitarimą tikrai sureaguos ir valstybės, ir investuotojai, ir rinkos. Atsilieps visa tai ir dolerio stabilumui, tuo pačiu paveiks ir naftos bei žaliavų kainas. Labai norint galima spekuliuoti ir teoriškai svarstyti apie absoliutų dolerio krachą, kuris labai greitai atsilieptų kitoms didžiosioms pasaulio ekonomikoms, visų pirma Kinijai. Galima samprotauti, kad blogiausiu atveju gali nutikti ir taip, jog pagrindiniai tarptautiniai atsikaitymai jau pradėtų vykti net nebe doleriais ir t.t. Tačiau tokie kraštutiniai dalykai sunkiai tikėtini.“

Ekonomisto teigimu, situaciją be kitų dalykų gerokai palengvina ir pačių blogiausių scenarijų svarstymo atsisakyti leidžia ta Amerikos ypatybė, kad ji vienintelė šalis, kuri iš pasaulio gali skolintis savo valiuta: „Kai tik sutars, kad skolintis vėl galima, pasiskolinti jiems visada bus lengviau, kad ir į kokią gilią krizę Amerika įklimptų. Visų pirma todėl, kad jų ekonomiką vis dėlto labai galinga. Be to, visi kiti - Kinija, Rusija, Arabų šalys - turi didžiules dolerių atsargas ir yra ypatingai suinteresuotos skolinti, paleisti juos į apyvartą, nei laukti ir baimintis, kad turimi pinigai paprasčiausiai pavirs beverčiu popierium. Dolerio nuvertėjimas būtų didžiulis smūgis šioms šalims ir jos darys viską, kad to išvengtų“.

J.Čičinskas taip pat pastebėjo, kad Amerikos situacija bei finansinės euro zonos problemos nors ne tiesiogiai, tačiau yra susijusios, turi tam tikrą bendrą vardiklį. Pasak jo, tai visų pirma  - gyvenimas ne pagal išgales ir viešųjų finansų nesubalansuotumas: „problemas sukelia deficitinis biudžetas, socialiniai įsipareigojimai, kuriems padengti valstybės nesurenka pakankamai lėšų. Viešųjų finansų nesubalansuotumas, gebėjimas išleisti daugiau nei surinkama į biudžetą, pernelyg didelis vartojimas – tai sukuria tokias problemas su kuriomis Europoje galuojasi Graikai ar Ispanai, kurias dabar mėgina spręsti amerikiečiai. Ir skolinimasis, kuris šiaip jau yra visiškai suprantamas ir įprastas dalykas, veikiau yra išeitis nei problema. Kur kas labiau neramina tai, kad šalys dažnai užsiliūliuoja mintimi apie skolos procentinį, santykinį, o ne realų dydį. Skolinamasi juk nuolat, bet kai ekonomika kyla, kai vyksta augimas, skolos dydis lyginant su šalių BVP netgi menksta tad neatrodo taip grėsmingai. Tačiau ekonominiam augimui sulėtėjus, biudžeto pajamoms sumažėjus skola lieka net ne tokia kaip buvus, o jau gerokai didesnė. Dalis Europos šalių, kurios ramiai žiūrėjo į skolinimąsi ir nuolatinį biudžeto deficitą krizės metu savo kailiu patyrė šitą skausmingą efektą. Patyrėme jį ir mes, kai Lietuvos skola ekonominio pakilimo metu lyginant su BVP augimu atrodė visai kukliai, tačiau augimui sulėtėjus virto tikru galvos skausmu. Tad  visada kur kas prasmingiau žiūrėti ne į procentus, bet į realų skolos dydį ir siekti subalansuoto biudžeto ir šalies vešųjų finansų. Tarkime kaimyninė Estija yra puikus tokios politikos pavyzdys“.

„Reikalas tas, kad valstybių biudžeto deficitai didžiąją dalimi atsiranda tikrai ne dėl didelių investicinių projektų, bet dėl socialinių garantijų ir įsipareigojimų, kurias šalys prisiima prieš savo piliečius. Kai kurie jų dirbtinai sukurti, kiti labai natūralūs ir neišvengiami, susiję tarkime su demografiniais pokyčiais. Tiesa, kad ekonomikai kylant, pasauliui turtėjant atsiranda daugiau galimybių taupyti, bet tai neišlaisvina mūsų nuo galvosūkio, kur vis dėlto tuos sukauptus pinigus dėti, kur juos patikimai investuoti. Tikrų, gerų, atsiperkančių investicijų vertų idėjų susijusių su technologiniais perversmais pasaulyje visgi nėra tiek daug. Praeityje liko garo mašinų, geležinkelio tiesimo, ar technologinių inovacijų laikai, į kuriuos investavusios valstybės galėjo būti tikros, kad ateityje nuo tokių investicijų išloš visi prie jų prisijungę. Tuo tarpu dabar, kai idėjų nėra tiek daug, sukauptas turtas, sutaupytas kapitalas yra perteklinis ir todėl pigus, ir ne toks vertingas, jį imama pigiai skolinti, o tai padeda neskausmingai pratęsti išlaidavimą, kuris vėliau deja neretai tampa tikra tragedija.“ – reziumuodamas sakė J. Čičinskas.  

Lina Valantiejūtė