Tikrovė ir medijų pranešimai

Galima sakyti, kad tam tikra prasme mes gyvename dviejuose pasauliuose: tikrovės ir medijų. Kartais pajuntame, kad tikrasis turi ribas – negalime visko patirti ir susirinkti visos informacijos, kurios mums reikia realiame gyvenime. O kad tai gautume, persikeliame į medijų pasaulį.

Pavyzdžiui, retsykiais gali apimti jausmas, kad mūsų gyvenimas yra nuobodus, ir norėtume patirti kokį nors kvapą gniaužiantį romaną. Bet gali tekti laukti ilgai, kol tai nutiks tikrovėje. Tada paskaitome knygą, nueiname į kiną ar pažiūrime filmą per televiziją, kad gautume norimų emocijų. Arba galbūt mus domina, kas šiandien nutiko mūsų mieste – tada žiūrime vakaro žinias, kad kartu su reporteriais nukeliautume į įvykių vietas: teismus, sporto arenas, nusikaltimų vietas, gaisrus, girias, dykumas. Nors visos šios vietos egzistuoja realiai, tikrajame gyvenime mes dažniausiai ten nebūname. Vietoje to įžengiame į medijų pasaulį, kad jas aplankytume. Tai darome nuolat, kad gautume informacijos, praplėstume savo patirtį ir geriau suvoktume tikrą gyvenimą. Tačiau šios patirtys skiriasi nuo tiesiogiai patiriamų ir išgyvenamų dalykų. Šį faktą mes dažnai pamirštame, parsinešdami medijų pasaulyje sužvejotus patirčių „laimikius“ atgal į savo tikrovę. Nuolat kertant ribą tarp šių pasaulių – tikro, ir virtualaus, medijų sukurto, ji išsitrina ir kartais mes pamirštame, kurie prisiminimai yra tikri, o kurie buvo išgyventi medijų pasaulyje. Tas išsitrynimas svarbus, nes mes išeikvojame nemažai energijos svarstydami, kuo skiriasi šių dviejų pasaulių tikrovė.

Žiniasklaida siekia pristatyti dalykus tokius, „kokie jie yra iš tikrųjų“, suteikdama jiems realybės skonį, tikroviškumo jausmą ir taip įtraukdama medijų naudotoją. Čia iškyla klausimas, kas gali būti laikoma tikrove. „Tikras“ reiškia esantis ar bent jau pretenduojantis būti patikimu tvirtinimu apie kokį nors faktą. Medija gamina ne šiaip pranešimus, bet pranešimus apie atpažįstamus dalykus, kuriuos žmonės žino. Svarbiausi, „karščiausi“ įvykiai ar aktualijos skirti kurti naujas vertes ar įskiepyti idėją „kokie turėtų būti dalykai“, tarsi modelis, kuris formuoja medijos naudotojo mąstymą. Žmonės paprastai laikosi nuomonės, kad žiniasklaida yra atsakinga už socialinės tikrovės atspindėjimą ir tarsi turi pasufleruoti, kokia tikrovė turėtų būti, kad žmonės norėtų siekti idealios visuomenės.

Magiškas langas

Kaip minėta ankstesniame straipsnyje, medijos kartais įsivaizduojamos kaip langas į pasaulį. Jos rodo ne tikrovę, bet tikrovės vaizdą – tokį, kokį jos nori rodyti ar koks joms parankesnis siekti jų tikslų - pabrėždamos vieną ar kitą faktą ir ignoruodamos kitus. Jos sukuria „tikrovės iliuziją“ kurdamos pranešimų prasmes pagal savo reikmes. Faktų pasirinkimas ir pranešimų kūrimas priklauso nuo žiniasklaidos ideologijos ir kam ji tarnauja.

Magiško lango įvaizdis ypač tinka kalbant apie tai, kaip vaikai mato medijas. Iš pradžių vaikai priima visus medijų pranešimus, lyg tai būtų tikra. Tas labiausiai pasakytina apie televiziją. Bėgant metams, vaikai supranta, kad tai, ką mato, nėra tikra, bet nuoroda į tikrovę. Palaipsniui jie įgyja skeptišką požiūrį, ir vidutiniškai pasiekę 12 metų amžių gali atskirti fantaziją nuo tikrovės, žinių laidą nuo dokumentikos ir meninio filmo. Tačiau ne visi pasiekia šį lygmenį. Kai kurie suaugę žmonės, susidūrę su realybės šou programomis, nežiūri į jas kaip kažkieno sukonstruotą laidą, bet galvoja, kad ir jų gyvenime gali nutikti kas nors panašaus. Bręsdami jie nesugebėjo įsisąmoninti, kad žinios yra sukonstruotos žurnalistų, kaip kad meniniai filmai yra režisierių kūryba, o romanai – rašytojų. Atrodo galbūt neįtikima, tačiau kiek suaugusiųjų, žiūrėdami dokumentines dramas, atskiria, kas iš tiesų nutiko, ir kas buvo surežisuota? Kiek iš jų įžvelgia ribą, kur baigiasi fantazija ir prasideda tikri faktai, kad ir žiniasklaidos surengtuose politikų debatuose? Kiek žmonių suvokia, kad žinių programos iš esmės pakeičia vaizdą to, kas iš tiesų nutiko, o jo vietoje parodo pakoreguotą ar net iškreiptą pasaulio versiją?

Vaikų ir suaugusiųjų gebėjimas suprasti tikrovę skiriasi. Tai spąstai, į kuriuos suaugusieji dažnai įkrinta. Kodėl? Nes jie klaidingai mano, kad seniai išaugo iš vaikiško amžiaus – taigi yra pasiekę aukštesnį informacijos supratimo lygmenį – ir jiems nebereikia rūpintis pranešimų tikroviškumu. Tačiau dažnai jie yra netgi labiau pažeidžiami nei vaikai.

Automatiškai neįgyjame gebėjimo atskirti tikrovę nuo fantazijos. Jei norime išties tai įsisąmoninti, reikia suprasti, kad medijos yra daugiau negu tik magiškas langas, jos turi daug sluoksnių.

Daugybė veiksnių

Tikrovės vertinimas susideda iš įvairių matmenų. Kai sprendžiame, kas tikra, o kas – ne, apsvarstome daugybę veiksnių. Kartais mokslinės fantastikos filmuose tam tikri elementai, pvz., dialogai ar gvildenamos temos, gali atrodyti tikroviškesni nei komedijose, kur ir aplinka, ir apranga, ir problemos primena kasdienybę. Tačiau žmonės gali sakyti, kad komedijų pavyzdžiai neturi nieko bendra su tikrove, nes realūs žmonės nesielgia taip kaip komedijose ir tikrovėje dalykai neišsisprendžia per trisdešimt minučių.

Sprendžiant apie medijų pranešimo tikroviškumą paprastai pirmiausia vertinama, ar tai, kas vaizduojama, išties nutiko. Tačiau žiūrovai retai stabteli ties šiuo punktu. Jie svarsto, ar galėtų/galėjo nutikti taip, kaip pavaizduota. Tai, kas negalėtų nutikti, yra fantazija. Taigi vertinimas peržengia įvykio faktiškumą ir svarstoma apie tikimybę/galimumą – ar įmanoma vaizduojamus žmones sutikti tikrame gyvenime, ar kai kurios pateikiamos situacijos gali išties įvykti.

Tačiau žmonės neapsistoja tik ties magiško lango įspūdžiu ir ties spėlione, ar realūs/tikėtini medijų pranešimai. Jie svarsto ir apie socialinę naudą bei tapatybę. Tai yra, ar medijų naudotojai gali pritaikyti sužinotą informaciją savo gyvenimuose. Kuo fantastiškesni veiksmai ir charakteriai, tuo mažiau žiūrovai tiki, kad jais galima remtis kasdienos veiksmuose ar bendraujant su kitais žmonėmis. Tapatybės vertinimas pasireiškia tuo, ar žiūrovas gali susitapatinti su veikėju. Kuo artimesnis žiūrovui charakteris, tuo jis atrodo tikroviškesnis. Pvz., žmonės teigia jaučiantys, jog tai, kaip šeimos vaizduojamos televizijoje, daro įtaką ir jų lūkesčiams apie šeimyninį gyvenimą, vertybes, bendravimą su šeimos nariais, nes jie iš tiesų pritaiko gautą informaciją savo gyvenime.

Žiūrovai vertina šiuos kriterijus kiekvienas skirtingai. Sociologas ir kultūrologas S. Hallas, atlikęs tyrimus su keliomis žmonių grupėmis, stebėjo, kaip šie suvokė medijų pranešimų realumą. Dalyviai pateikė daugybę skirtingų veiksnių, kuriais rėmėsi, spręsdami apie pranešimų tikroviškumą, tačiau jų pagrindas buvo 6 pagrindinės idėjos:

faktiškumas – ar tai iš tiesų nutiko;
tikėtinumas – kas galėtų nutikti;
tipiškumas – kas paprastai nutinka;
emocinis įsitraukimas – laipsnis, pagal kurį asmuo jaučiasi emociškai artimas, ir susitapatina su tuo, kas pranešama įvykus;
pasakojimo sudėtis – apima pasakojimo struktūrą, kaip ji priverčia žmones patikėti, kad jausmų seka yra tikėtina;
įtikimumas – kiek realus atrodo sukurtas paveikslas.

Iš visų šių šešių dimensijų tikėtinumas yra dažniausias veiksnys, kuriuo žmonės remiasi, norėdami apsibrėžti tikrovės laipsnį medijų pateikiamoje informacijoje.

Kito žingsnio“ principas

Anot Dž. Poterio, medijų raštingumo eksperto iš Kanados, tai, kaip žmonės supranta tikrovę, nemažai galima paaiškinti remiantis „žingsnio už tikrovės ribos“ principu. Jis kreipia dėmesį į tai, kiek vienas medijų pranešimas gali turėti savyje tikrovės, ir kiek bus fantazijos vaisius. Tai sukelia daugiau svarbių klausimų: kuriuos pranešimo elementus laikome tikrais ir kaip supratome, kad jie tikri? Koks fantazijos laipsnis mus vilioja ir kokį norėtume paversti savo realybe? Kai galvojame, ko iš tiesų auditorija nori iš medijų teikiamų žinių, matome, kad dauguma jų siūlomų sprendimų yra paskatinti troškimą „žengti žingsnį už tikrovės ribos“. Panagrinėjus, kaip medijų žinios gaminamos, rastume ir atsakymą, kodėl kai kurios žinios patraukia didelę auditoriją, o kitos – ne.

Kodėl žmonės priima medijų pranešimus? Viena iš pagrindinių priežasčių – medijų pateikiamoje informacijoje jie gali sužinoti ką nors, ko negali gauti realiame gyvenime. Pvz., daugumai yra neįmanoma pamatyti, kaip atrodo žemė iš kosmoso, ar įsivaizduoti, kaip gyveno indėnai Amerikoje prieš kolonizaciją. Kad gautų norimus vaizdus, garsus, emocijas, žmonės ieško jų medijose. Jei žmonės gautų visa, ko jiems reikia realiame gyvenime, jie neturėtų motyvacijos išlaidauti (pinigų ir laiko atžvilgiu) ieškodami tos informacijos medijose.

Kita priežastis – gauti tas žinias iš medijų kainuoja mažiau nei jos kainuotų realiame gyvenime. Pvz., lengviau pažiūrėti valandos trukmės laidą per TV apie safarį Afrikoje nei pačiam ten keliauti kelias savaites. Taipogi emociškai mažiau kainuoja stebėti, kaip filmo personažai stengiasi atrasti vienas kitą, susidraugauja, susipyksta, mėgina taikytis, mokosi iš klaidų nei kad pačiam visa tai patirti realiame gyvenime, kad išmoktum tą pačią pamoką.

Tačiau žinios, kurių ieškome, turi atrodyti tikros, atitikti patirtį, kurią turi žiūrovas. Jei jos neatrodys tikroviškai, auditorija nepasitikės, kad informacija pakankamai jai naudinga, kad ja pasinaudotų kasdieniame gyvenime. Kita vertus, informacija turi duoti šį tą daugiau daugiau nei kasdienė tikrovė. Be šio papildomo priedo, žmogus nematys prasmės ieškoti informacijos medijose, nes jau ir taip gauna ją savo gyvenime. Štai kas gali būti pavadinta „žingsniu už tikrovės ribų“ – žinia pristatoma kaip tikrovė, atitinkanti auditorijos patirtį, sugeba būti naudinga dažnai pasitaikančiose realiose situacijose, tačiau yra „pagardinta“ papildomai įdėtu extra ingredientu, kuris leidžia medijos naudotojui emociškai peržengti kasdienės patirties ribą.

Taigi žmonės nori pranešimų, kurie būtų per žingsnį nutolę nuo tikrovės, tuo pačiu atrodytų įtikinamai – lyg lengvai galėtų virsti realybe, ir būtų aktualūs – kad juos būtų galima pritaikyti.

Apie tai, kaip žinias konstruoja pranešimų rengėjai ir kaip jie prideda tą papildomą priedą, kuris ir padaro informaciją patrauklią, – kitame straipsnyje.

Pagal LKRŠ remiamą projektą „Medijų pažinimo ugdymas tarp jaunimo“.


 

Straipsnyje remtasi literatūra:

Buckingham, D. (1993) Changing literacies: media education and modern culture. London, University of London, Institute of education.
Potter, J.W. (2005) Media Literacy. London, Sage.
O'Sullivan T., Hartley J., Saunders D., Montgomery M., Fiske J. (1994) Key Concepts in Communication and Cultural Studies. London, Routledge.
Srampickal, J.;  Perumpally, L. (2009) Lets do media education. Delhi, Media House.