Rugpjūčio 10–12 dienomis Vilniuje vykusiame Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių Jaunimo sąjungos kraštų valdybų pirmininkų suvažiavime buvo nagrinėjamos įvairios užsienio lietuvių aktualijos: diskutuojama apie „Globalios Lietuvos“ strategiją, aptariamas pilietybės klausimas, dialogo tarp gimtinėje gyvenančių ir išvykusių tautiečių stiprinimas.

Siūlome pokalbį su suvažiavimo dalyviu prelatu Edmundu J. Putrimu, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai, apie užsienio lietuvių bendruomenių rūpesčius. 

Kokie šiųmetinio PLB bendruomenių pirmininkų suvažiavimo pagrindiniai akcentai?

Kasmet įvairių kraštų lietuvių bendruomenių pirmininkai susirenka kartu, kad galėtų pasidalinti aktualijomis, pabendrauti tarpusavyje. Suvažiavime iškeliami pagrindiniai rūpesčiai, liečiantys visas bendruomenes – šiemet aptariama „Globalios Lietuvos“ strategija, pilietybės klausimai. Mus sieja bendri siekiai – kaip galima išlaikyti gyvą ryšį su Lietuva; ypač svarbu akcentuoti klausimą, kaip pritraukti mūsų jaunimą bei įvairių sričių specialistų, kad jie dalyvautų bendruomeninėje veikloje pritaikydami savo profesinius įgūdžius.

Su kokiomis nuotaikomis atvykote, kokie Jūsų lūkesčiai?

Esu PLB valdybos narys. Man labai aktualu dalyvauti šiuose posėdžiuose visų pirma dėl tiesioginių pareigų, kurias man paskyrė Lietuvos Vyskupų Konferencija – padėti spręsti sielovados klausimus lietuviams katalikams, gyvenantiems užsienyje.

Ištisus metus tenka susirašinėti ar lankyti įvairias katalikiškas lietuvių bendruomenes visame pasaulyje, kalbėtis su vietinės Bažnyčios atstovais –  parapijų klebonais, vyskupais tose vietovėse, kur gyvena lietuviai. Susitikęs su PLB vadovais, išgirstu jų lūkesčius, aktualius klausimus bei pasidalinu savo rūpesčiais, susijusiais su sielovada. Suvažiavimas gera proga daug ką aptarti. Kiekvienas kraštas turi savo specifiką, skirtingą situaciją, nes privalome prisitaikyti prie tos valstybės, kur gyvename, kultūrinės, politinės situacijos. Pvz., Gudijos politinė padėtis labai skiriasi nuo JAV, Kanados arba Vokietijos.

Tad ir programą „Globali Lietuva“ pritaikyti vienodai kiekvienoje šalyje ganėtinai sunku?

Dokumento tikslas – visų pirma pripažinti, kad trečdalis Lietuvos gyvena užsienyje. Kitas dalykas – „Globalios Lietuvos“ strategija parengta Lietuvos Vyriausybės ir valdžios, kaip ji bus įgyvendinta – jų atsakomybė, o ne lietuvių, gyvenančių užsienyje.

Kiekvieno krašto lietuvių bendruomenė turi savo veiklą, tradicijas, kurios labai skiriasi nuo kitų bendruomenių. Klausimas, kaip kiekviena ministerija, dalyvaujanti įgyvendinant strategiją, galėtų įtraukti užsienyje gyvenančius lietuvius – pagal projektus, profesiją, veiklą. Jie turi spręsti ir pateikti konkrečių pasiūlymų. Kaip tai galėtų atrodyti praktiškai? Pvz., Žemės ūkio ministerija labiau megztų bendradarbiavimą su tų kraštų bendruomene, kurios ekonomikoje žemės ūkis užima svarbią vietą ir kur šios šakos industrija labiau plėtojama.

Iš PLB atstovų pusės kartais pasigirsta nuoskaudos gaidelė, kad nepakankamai vertinama jau vykdoma veikla. Papasakokite apie ją plačiau.

Pasaulio lietuvių bendruomenė veikia jau 60 metų. Ji buvo įkurta per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje tuo metu, kai sovietai okupavo Lietuvą, kai vyko siaubingi trėmimai į Sibirą, žudynės, traukimasis į Vakarus, kai buvo vykdomas genocidas prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą. Mes labai dažnai pamirštame, kad buvo ne tik sovietinė okupacija, bet genocidas – sąmoningai siekiant mus išnaikinti. Pasitraukę į Vakarus lietuviai, susirūpinę esama situacija, įkūrė lietuvių Chartą ir įsteigė Pasaulio lietuvių bendruomenę. Jos struktūra šiandien yra demokratinė, nors pasigirsta balsų, kad ji yra nesuprantama, sakoma, jog čia atsilikęs dalykas. Kaip demokratija gali būti atsilikusi? Juk Lietuva prieš 20 metų atkūrė Nepriklausomybę remdamasi demokratiniais principais. Pagal tuos pačius principus užsienyje mes renkame savo atstovus, kurie siekia suburti lietuvius. Veiklos tikslas – išlaikyti tapatybę. Kartais galvojama, kad mūsų veikla yra tik socialinės pakraipos ar vaišių rengimas. Tačiau turime giliau įsižiūrėti – nesame socialinė bendruomenė, o tautinė, ir mūsų siekiai yra svarbesni – išlaikyti tai, kokie esame, pristatyti vietinei bendruomenei mūsų kultūrą, tradicijas, mūsų kalbą. Negalime atmesti ir integracijos į kito krašto visuomenę proceso, kuris vyksta, nes tai natūralus dalykas. Tačiau turime vengti asimiliacijos – kai visiškai prarandamas savitumas ir bandoma visiškai susitapatinti su vietiniais. Tai nenatūralu ir neįmanoma, nes savo kilmės neištrinsi.

Kokie didžiausi iššūkiai, problemos užsienyje gyvenančių lietuvių sielovados srityje?

Didžiausia problema – trūksta kunigų. Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai išeivijoje buvo labai išpaikinti, nes turėjome labai daug lietuvių kunigų, kurie skelbė Evangeliją, kūrė parapijas, jungėsi į bendruomeninę veiklą. O dabar to jau nebėra. Pašaukimų skaičius priartėjo prie nulio, o kunigų poreikis didelis – mūsų bendruomenių struktūra labai sukasi aplink parapiją, kuri yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis centras. Dabar daug lietuvių išvykę į kitas Europos šalis, kur neturime bendruomenių tradicijų. Europoje yra tik viena lietuviška parapija – Londone 1901–1902 m. įkurta Šv. Kazimiero parapija, kuriai priklausanti 1912 m. pastatyta bažnyčia netrukus minės 100 metų jubiliejų.

Dabar labiausiai paplitusi sielovada misijų forma, kai kunigas atvažiuoja, kelias dienas pabūna ir išvažiuoja. Tai paviršutiniška sielovados veikla. Tačiau nelabai yra iš ko rinktis.

Vienas iš sprendimų – kai Romoje esančioje Popiežiškojoje Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje gyvenantys kunigai studentai iš įvairių Lietuvos vyskupijų įsipareigoja kas šiek tiek laiko aplankyti ir teikti patarnavimus kuriai nors užsienio lietuvių bendruomenei, pvz., Prancūzijoje ar kitose šalyse.

Tačiau nėra lengva suburti žmones.

Kita vertus, labai gerai, kad taip pradedame įgyvendinti Vatikano II susirinkimo dvasią – pasauliečiai aktyviai įsitraukia į bažnytinę veiklą. Mes remiamės vietos bendruomenėmis, pasauliečiais, jie pasirengia susitikimams – suranda parapiją, sukviečia bendruomenę, suburia žmones, susitaria su kunigu, kad, šiam atvykus, galėtų visi kartu melstis.

Ar naujai atvykę lietuviai aktyviai įsitraukia į bendruomenės gyvenimą, ar sunku juos pasiekti?

Yra visokių. Dabartinės emigracijos banga, vadinamoji ekonominė banga,  labai skiriasi nuo dipukų bangos – šie buvo idealistai, tačiau klausimas ne apie tai, ar tai gerai, ar blogai. Šios emigracinės bangos tendencija ta, kad tai žmonės, kurie yra „ritualistai“, jiems šv. Mišios – formalumas, dažniausiai sietinas su valstybine švente. Kunigas kviečiamas Vasario 16-osios, Kovo 11-osios proga. Be abejo, labai reikia mūsų maldų už mūsų tėvynę, už mūsų valstybę, kurios pagrindai yra krikščioniški. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje ir išeivijoje turi labai senas tradicijas, bet Dievas nėra formalistas, krikščionybė yra gyvenimas; ir šv. Mišios, ir maldos, ir sakramentai yra mūsų gyvenimo dalis. Kitas dalykas, kurį pastebėjau – parapinis gyvenimas yra tolimas dalykas. Atvirkščiai nei anksčiau, nes dar prieš keliolika ar keliasdešimt metų lietuviška parapija buvo mūsų gyvenimo dalis ir visų pirma – religiniu požiūriu. Tad nesumaišykime prioritetų, parapija – pirmiausia ta vieta, kur žmonės renkasi šlovinti Viešpatį, išreikšti tikėjimą, jį stiprinti, auginti.

Gražu, kai parapija tampa ir lietuvybės židiniu ar plečia įvairią socialinę veiklą – kaip, pvz., Londono parapija, kur renkasi anoniminių alkoholikų grupės, rengiami susitikimai pristatant narkomanijos prevencijos programas. Veikia sekmadieninė lituanistinė mokykla, vaikai ruošiami Pirmajai komunijai ar Sutvirtinimui. Mes neturime pasirinkimo, nes nežinia, kur kitur ši veikla galėtų būti vykdoma. Bet nepamirškime, jog labai dažnai sumaišomi prioritetai – parapija pirmoje vietoje turi būti vieta, kur renkamės garbinti ir šlovinti Viešpatį.

Ko palinkėtumėte gimtinėje gyvenantiems lietuviams – kaip jiems bendradarbiauti su svetur išvykusiais tautiečiais, kad nebūtų skirstymo į „mes“ ir „jie“?

Norėčiau kreiptis į Lietuvoje esančius išvykusių į užsienį lietuvių artimuosius: tėvai, giminės, draugai, palaikykit ryšį su savo artimaisiais, giminėmis, draugais, gyvenančiais užsienyje, nes ir jiems yra nelengva. Įsivaizduokite, kaip sunku priimti sprendimą išvykti svetur. Vieni išsiveža pyktį, kerštą, kiti išvažiuoja su gailesčiu. Labai svarbu, kad liktų ryšys. Ypač izoliuoti jaučiasi naujai išvykusieji. O palaikant kontaktus yra proga išlaikyti gerus santykius, palaikyti artimuosius. Kad nenutrūktų jų ryšys su Lietuva, neapleidžiant vilties, jog kada nors jie galbūt grįš namo.

Kalbėjosi Dalia Žemaitytė