Lygiai prieš penkerius metus Baltarusijoje, Breste, iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis žuvo VSD karininkas, pulkininkas Vytautas Pociūnas. Apie tai, ką ši šalį sukrėtusi istorija ir po jos sekę įvykiai iš tiesų byloja apie Lietuvą bei jos institucijas ir ar prabėgę metai ką nors pakeitė, „Bernardinai.lt“ kalbėjosi su profesoriumi, europarlamentaru Leonidu Donskiu.

Nuo pulkininko Vytauto Pociūno žūties praėjo penkeri metai. Tuo metu ši istorija, kurios aplinkybės, beje, iki šiol nėra iki galo išaiškintos, sukrėtė valstybę iki pat šaknų. Kaip visa tai atrodo iš laiko perspektyvos, praėjus penkeriems metams?

Drįsčiau sakyti, kad pulkininko Vytauto Pociūno žūtis buvo dramatiškas įvykis, kurį galima gretinti su panašiais įvykiais kitų šalių istorijoje, tokiais kaip JAV prezidento J. F. Kenedžio mirtimi ar Švedijos premjero Ulofo Palmės nužudymo istorija, kurią taip pat gaubia daugybė nežinomųjų, ir, nepaisant visų oficialių versijų, būta labai stiprių įtarimų, kad jis tapo vidinio susidorojimo ar net slaptųjų tarnybų auka.

Lietuvoje, žinoma, nebuvo nužudytas prezidentas ar ministras pirmininkas, bet tai buvo žmogus, kuris tuo metu niekam nekėlė abejonių dėl savo pilietinių ir patriotinių kredencialų, ir kuris buvo nužudytas, nes greičiausiai per daug žinojo ir dėl to tapo pavojingas. Nepradėsiu spėlioti, kas – Rusijos, Baltarusijos ar mūsų šalies specialiosios tarnybos, o gal keršto vedamos kriminalinės struktūros – yra už tai atsakingos. Bet tas faktas, kad iš visų jėgų buvo mėginama nuslėpti pulkininko žūties aplinkybes pasikliaujant nusikalstamo Aleksandro Lukašenkos režimo struktūromis, kurioms buvo patikėtas tyrimas, yra tiesiog protu nesuvokiamas. Nenoras, kad tame aktyviai dalyvautų mūsų šalis, kaip ir po to sekę bandymai veikti viešąją nuomonę atvirai šmeižiant pulkininką ir nuodijant viešąją erdvę melo pliūpsniais tik sustiprino įtarimą, kad tam tikrą vaidmenį šioje baisioje istorijoje suvaidino ir pati Lietuva.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, matyti, kad rugpjūčio 23 d. įvykiai Breste – savotiška žaizda ir trauminis išgyvenimas, kai šalies žmonės labai aiškiai pajuto, jog jų valstybėje gali įvykti baisių dalykų, apie kuriuos politinis elitas bijo kalbėti, kuriuos bijoma prisipažinti ir aiškintis. Nerimą kėlė ir kelia tai, kad apie šiuos įvykius nekalba ir tam tikros institucijos, kurios neabejotinai šį bei tą žino.

Tad tenka konstatuoti, kad šis įvykis yra mūsų valstybės išmėginimas, ir jei per penketą metų mes taip nieko tikro ir nesužinojome, tai labai daug ką pasako apie Lietuvą. Tai iškalbingas faktas dar ir dėl to, jog žmonės, kurie pasistengė, kad šita istorija būtų numarinta, kad būtų sukompromituotas bylos nagrinėjimas ir detalių aiškinimasis sudarant antikonstitucinę komisiją, susilaukė įvertinimo ir pagarbos. Asmuo, vadovavęs šiai komisijai [Vytautas Ališauskas – L. V.], tapo diplomatu, teisininkai buvo apdovanoti aukščiausiais valstybės pripažinimo ženklais. Visa tai rodo, kad, Danijos princo žodžiais tariant, kažkas tikrai supuvę šitoje karalystėje. Bergždžios tos iliuzijos, jei kas tokių turi, kad laikas viską nuplaus ir ištrins iš žmonių atminties. Žmonės nieko neužmirš. Juo labiau, kad esama tikrai stipraus įtarimo, jog šį kartą, skirtingai nuo tokių žmonių, kaip Tomas Šernas, kurie, būdami patriotai, tapo nusikalstamų buvusios Sovietų Sąjungos struktūrų aukomis, kalbama apie karininką, kuris galėjo tapti mūsų pačių valstybės auka. Tad kol šie dalykai nėra išaiškinti ir nėra dedama deramų pastangų, kad jie būtų išaiškinti, krenta šešėlis ant visos valstybės, o tai rodo, kad mes niekuo nesame geresni už tas šalis, kurias kartais su didžiule aistra ir poleminiu azartu priskiriame blogio šalių kategorijai.

Užsiminėte, kad susidariusi situacija buvo tikras testas mūsų šaliai ir jos aukščiausioms institucijoms. Tuomet buvo kalbama, kad tai buvusi proga įdėmiai pasižiūrėti patiems į save, stoti akistaton su valstybės problemomis, o kartu žengti žingsnį į priekį ir apsivalyti. Ar galime sakyti, kad toks apsivalymas įvyko? O gal tiesiog praėjo laikas, bet visa tai, kas buvo, tebėra gyva mūsų politinėje realybėje, tiesiog vėl tapo ne taip akivaizdžiai regima?

Tiesa, kad laikas eina, o mes jau atšventėme visas įmanomas svarbiausias nepriklausomos valstybės pasiekimus žyminčias šventes: mes nuoširdžiai pasidžiaugėme, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė, jog įstojome į NATO ir ES, kad esame Vakarų pasaulio klube ir tikrai nebesame našlaičiai. Tačiau nėra abejonių, jog visi tie skauduliai, kuriuos atskleidė V. Pociūno žūtis, vis dar gyvi mūsų politinėje realybėje ir kad vieną kartą mes turime kažką daryti su istorijomis, kurios byloja, jog politinė korupcija ir politinis nusikalstamumas Lietuvoje egzistuoja, tačiau vis dar yra tabu. Tai – tema, į kurią iki šiol niekas neįsibrovė ir kurią vis dar yra linkstama laikyti kažkuo panašiu į tai, kuo sovietmečiu buvo laikomas Politbiuras – galbūt anekdotų, gal šiurpių istorijų lauku, bet jokiu būdu ne tuo objektu, kur būtų galima aiškintis tiesą ir atiduoti teritoriją faktams ir faktų kalbai. Šito nėra ir mes puikiai žinome, kad politiniai nusikaltimai, tiek, kiek jų buvo Lietuvoje, bei didžiulio masto politinė korupcija vis dar nesulaukė Temidės ištarmės. Todėl pagrįstai kyla rimtas klausimas, kokiu mastu mes esame teisinė valstybė.

Kalbant apie apsivalymą, kyla ir daugiau klausimų. Pavyzdžiui klausimas, ko vertos visos mūsų patetiškos tirados, jog mūsų politika yra moralesnė negu Vakarų Europos valstybių, kurias dažnai kaltiname pragmatizmu. Mes neseniai visiškai teisėtai piktinomės Austrijos veiksmais, kai ji Rusijai atidavė karo nusikaltimais įtariamą Michailą Golovatovą. Bet ko gi verti mūsų patetiški pareiškimai apie tai, kad mes neva kažkuo geresni už esą pragmatiškas ir ciniškas Vakarų valstybes, jeigu mes patys nesugebame išsiaiškinti tokių istorijų, kada vidury baltos dienos yra nužudomas aukšto rango karininkas, pelnęs garbingiausius valstybės apdovanojimus, o vėliau net nepradedamas pilnavertis bylos tyrimas bei, maža to, po mirties jis dar ir apšmeižiamas struktūros, kuriai ištikimai dirbo. Po tokių dalykų belieka savęs atvirai paklausti, ko yra verta visa patetika ir visos deklaracijos apie padoresnę politiką? Juk ji seniai nebėra padoresnė. Mūsų politika buvo morali ir padori Sąjūdžio laikais, bet po to mes virtome pragmatiška, ganėtinai ciniška valstybe, kuri net nesugeba išsiaiškinti stambios korupcijos ir tautą sukrėtusių politinių skandalų.

Vienintelis įvykis, kuris teikė vilties, kad reikalai gali pakrypti geresne, skaidresne linkme, buvo prezidento Rolando Pakso apkalta. Ji parodė, kad Lietuvoje įmanoma viešai iškelti skausmingą politinę problemą ir ją nagrinėti. Tačiau, praėjus kiek laiko, matome, kad esame pakankamai hermetizuotos politikos šalis, kurioje veikia uždaros sistemos ir klanai, kurie neįsileidžia jokių nepriklausomų viešosios nuomonės formuotojų, nenori girdėti jų kritikos balso ir per sau palankias žiniasklaidos priemones demonizuoja viešają inteligentiją. Toks, deja, yra realybės paveikslas.

Tačiau ar matote jėgų ar šaltinių, kurie ilgalaikėje perspektyvoje galėtų tai pakeisti? Kas galėtų tapti tais žmonėmis ar tomis institucijomis, kurie iš tiesų siektų ne užglaistyti problemas, bet esmingai ieškotų sprendimų, išjudintų tą, Jūsų žodžiais tariant, hermetišką klanų ir klikų sistemą.

Nepasakysiu nieko naujo, bet nematau kitos išeities, kaip tik mūsų pačių politikų praregėjimas ir prablaivėjimas.

Mūsų politikai, žmonės, kurių rankose yra mūsų valstybė, turi apsispręsti ir atsakyti į klausimą, ar jie tikrai tikisi ir toliau hermetiškai, vien tik partiniais ir beveik partokratiniais metodais valdyti šalį. O gal jiems vis dėlto reikalingi ir kiti demokratijos dėmenys? Tokie kaip švietimo ir kultūros žmonės, viešoji inteligentija, pagaliau aktyvieji laisvieji piliečiai, be kurių jokia valstybė yra neįmanoma ir neįsivaizduojama. Tik atsakius į šiuos klausimus, taps aiškiau, kas gi yra nuolat linksniuojama pilietinė visuomenė – skambi deklaracija, graži dekoracija, retorinė figūra ar vis dėlto būtinybė, be kurios Lietuva netaps brandžia demokratine visuomene, iš kurios nereikėtų bėgti jos pačios piliečiams.

Kol į šiuos klausimus neatsakys patys politikai, tol niekas nesikeis. Gaila, kad bent kol kas jie yra pasirinkę aktyvaus ignoravimo, o ne atsakymų paieškos kelią. Lietuvoje nuosekliai ignoruojamos nepatogios nuomonės, nemalonios diskusijos, apeinami nepatogūs portalai, nemalonūs autoriai, redaktoriai, neparankūs viešosios inteligentijos atstovai. Nenoriu pasakyti, kad tai kažkoks tylos sąmokslas. Greičiau ignoravimas ir bloškimas į paraštes yra suvokiamas kaip problemų sprendimo būdas, kuris iš tiesų nieko neišsprendžia. Vargu ar Lietuva taps visaverte demokratine valstybe, tikra respublika, ir pažadins kūrybines savo pačios jėgas, jeigu visas mūsų politinis gyvenimas bus klientelinis, jei jame bus tik „paslaugas“ teikiantys politikai ir jų lojalus elektoratas bei klientelinės grupės, kurias jie aptarnaus. Jei toliau vyraus tokia politikos samprata, nedaug, ko gero, mes galime tikėtis. Nesakau, kad situacija yra tragiška ar beviltiška, nes yra pasaulyje valstybių, kuriose dalykai klostosi dar prasčiau, bet jeigu mes turime gražią viziją ir vilčių, kad Lietuva bus civilizuota aukšto lygio valstybė, tai tikrai nepakanka to, ką turime, ir mūsų politikai turi tai pripažinti.

Tam, žinoma, reikia daug išminties, sveiko proto, demokratinių įgūdžių, pagarbos žmonėms ir atsikratyti tos naivios iliuzijos, kuri Lietuvoje dar labai gaji, kad galima jėgos technologijomis, hermetiška politika, kompetentingų grupių dominavimu, išspręsti problemas. Visos uždaros valdančiųjų grupės, kurios atsiriboja nuo viešumos, visa uždara politika, pagrįsta tam tikra klikų metodologija, patyrė fiasko visur, kur tik buvo įmanoma. Negalime šalies gyvenimo įsivaizduoti kaip kelių grupuočių kovos lauko ar hermetiškos struktūros, kur reikia tik, kad ateitų „savi“ ir viską sutvarkytų. Tai – iliuzija ir to niekada nebus. Apsivalymas galės įvykti tik tada, kai į valstybės gyvenimą įsijungs ne tik partijos ir joms reikalingos uždaros grupės, bet ir piliečiai. Nėra nei stebuklingų grupių, nei žmonių, nei vaistų, o rezultatų gali duoti tik visų bendras, kantrus, sąžiningas, pasišventęs darbas ir nerėksmingas patriotizmas. Iš Marso neatkeliaus nei nauja patriotų karta, nei nauji politikai. Jie turės būti išugdyti čia, Lietuvoje. Taigi viskas yra susiję – mokykla, parlamentas, žurnalistika, pilietinė visuomenė, sąžiningas verslas, mokslas. Ir kai tai pajusime, kai suprasime, kad visi šie dalykai yra ne izoliuoti, o, priešingai, glaudžiai ir darniai susiję vieni su kitais, tikiu, padėtis pradės keistis.

Pokalbio pradžioje užsiminėte ir apie viešąją erdvę, kurioje po pulkininko V. Pociūno žūties buvo apstu mėginimų manipuliuoti viešąja nuomone bei šmeižto. Apie lietuviškos žiniasklaidos problemas kalbama seniai, tačiau norisi klausti ar, Jūsų nuomone, kas nors šioje srityje keičiasi, ar galima matyti prošvaisčių.

Jei man reikėtų pasakyti viltingą dalyką, sakyčiau, kad, nepaisant visų problemų, džiaugiuosi, jog Lietuvoje nėra cenzūros. Žinoma, Lietuvos viešojoje erdvėje galima sulaukti puolimų, karikatūrinimo ar mėginimų sušaržuoti, ir tai savo kailiu mūsų šalyje pajuto ne vienas nonkonformistas, tačiau vidinė laisvė ir tiesos sakymas visur brangiai kainuoja. Bet vis dėlto čia tikrai nėra cenzūros, ir tuo mes kardinaliai skiriamės nuo Rusijos, Baltarusijos ir kitų pokomunistinių valstybių. Juk po Sovietų Sąjungos žlugimo tik Baltijos valstybės ir iš dalies Ukraina pasiekė necenzūruojamą nuomonių įvairovę ir realų intelektualinį pliuralizmą. Tuo tikrai galime pasidžiaugti.

Tačiau negalima nematyti to, kas kelia nerimą. Tai – ir didelis užsakomosios žurnalistikos skaičius ir pernelyg instrumentalizuoti žurnalistai, kurie daugeliu atveju tėra įbauginti, nesaugiai besijaučiantys ir grupėms tarnaujantys dvaro žurnalistai, kuriems tenka rūpintis išlikimu, o ne tiesios paieškomis. Be abejo, dar viena rimta problema yra oligarchija ir tam tikrų grupių noras kontroliuoti žiniasklaidos priemones bei per stambųjį kapitalą formuoti viešąją nuomonę.

Viltis, mano galva, šioje erdvėje yra idealistiški, pasišventę žmonės, kurie buvo ir lieka sąžinės ir padorumo balsais viešojoje erdvėje. Jie atėjo į žurnalistiką skatinami ne tiek profesinio intereso, bet būtent tam, kad kurtų viešąją erdvę bei padoresnę intelektualinę ir kultūrinę atmosferą šalyje. Tokių žmonių yra ir jų indėlį išties sunku pervertinti. Jie nepasiduoda, aktyviai kovoja už tiesą, bet man norėtųsi, kad jie nebūtų traktuojami kaip paprasčiausi naivuoliai, kaip tie, kurie esą neturi kito pasirinkimo, kitų galimybių ir būtent todėl pasirinko tokį Don Kichoto kelią. Tai netiesa. Visi jie labai talentingi, turi daugybę gyvenimo pasirinkimų. Turiu galvoje ir Mykolą Drungą, ir Romą Sakadolskį, ir Andrių Navicką, ir Darių Kuolį, ir kitus. Kelia nerimą gal tik tas faktas, kad metai iš metų, deja, miniu vis tas pačias pavardes. Tačiau tikiu, kad tokių žmonių ateityje daugės, nes vilties visada teikia žmonės, kurie galėtų daryti daugybę kitų patogių dalykų, bet lieka ištikimi savo principams tiesos paieškų kelyje ir mėgindami apginti padorų kalbėjimą be melo, šmeižto, kitos nuomonės šaržavimo. Tiesiog turime suvokti, jog kova tęsiasi, kad esame kryžkelėje, kur situacija nėra nepataisomai dramatiška, tačiau nematyti ir greitų pragiedrulių.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė