Zenekos nuotrauka

Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Vis dažniau pagauni save, jog stebiesi pabaigtais darbais, kad kažkas pažadėjo atlikti darbą, ir tai buvo padaryta. Dažniau stebiesi, kai tokia situacija būna susijusi su valdininkija, asmeninėje kiekvieno erdvėje, tikiuosi, dar viskas po senovei, ir draugai ar pažįstami pažadų paiso. O baigto darbo fenomenas, tapęs išimtimi iš bendro gyvenimo dėsnių, jau yra įteisintas ir valstybiniu lygiu: juk vis išgirstame, kad ministerijos išmoka priedus ar premijas darbuotojams, kurie gerai padarė tai, kas jiems ir taip priklauso, dirbo daug ir susitvarkė. T.y. tiesiai sakoma, jog alga mokama už tai, kad tu ar tavo pavardė yra darbo vietoje ar ant kabineto durų, o jau darbas apmokamas atskira eilute. Nebekalbu apie nesusekamus ir niekaip neįrodomus neoficialius viršininkų pamaloninimus, kurie tapo tokie savaime suprantami, kad už tai net atleidžiama, jei tik darbas padaromas: juk kiek patys sakėme apie kokį nors merą, kuris „kad ir vogė, bet bent miestui padarė, o šitas...“

Tokias gan šlykščias mintis man siūlė gražus vieno miesto parko vaizdas. Tame mieste anksčiau lankiausi balandį, ir tada čia viskas buvo suversta, apstatyta ekskavatoriais, ežerėlio krantinės subjaurotos, o plakatas, regis, nevykusiai fantazavo apie darbų pabaigą. Bet fantastika pasirodė reali, kai po keturių mėnesių atsidūriau toje „kitoje planetoje“ – tarsi kitoje šalyje: pievelė sulyginta ir užželdinta, takeliai išasfaltuoti, ežero krantinė ir paplūdimys sutvarkyti, skulptūra pastatyta, nakčiai įjungiamas jaukus apšvietimas. Iš šalimais esančių tvenkinukų visiškai neekonomiškai keletu režimų muša fontano srovė. Iki tikro parko lyg ir trūksta medžių, bet ši erdvė kur kas arčiau jo nei, tarkime, Gariūnų verslo parkas. Iš esmės tuo – tiesmuku ekonominiu išskaičiavimu – šiedu miestai ir skiriasi.

Taip, kalbu apie Druskininkus, daugelio ne kartą lankytus. „Ne kartą lankyti“, – tai ir yra tikriausias kokybės įvertinimas, ir šis rašinys tėra dar vieno lankytojo turistinis žvilgsnis, visiškai nekrypstantis į uždarus miesto tarybos posėdžius ar galimus nešvarius reikaliukus, bet išorės darbai dažnai atspindi mažiausiai pusę realios situacijos. O turistas, atvykėlis juk ir yra „tikslinė auditorija“, kuriai šis miestas buvo taikomas nuo pat jo virtimo kurortu. Jei reikėtų gilintis į druskininkiečių kasdienybę, galbūt sušvistų kitos spalvos, bet jie taip pat vaikšto tais pačiais tvarkingais šaligatviais, važinėja švariomis gatvėmis gražiais vienos kompanijos autobusais, juos visus aptarnauja uniformuoti vairuotojai, ir visi laukia transporto žvalgydamiesi į elektroninius tablo. (Tarpais reikia kone įsižnybti, kad kokia smulki detalė neperkeltų tavęs į kitą geografiją, kokią nors Šveicarijos traukinių stotelę prie Ženevos ežero.) Žodžiu, tos laimės tenka ne tik svečiams ir ne vien ypatingomis progomis. Ir nesu tikras, ar pataikiau ant „statistinio vidurkio“ prie alaus baro, bet lengvai pakaušęs vidurkis neabejodamas ir neapsimesdamas pranašu pareiškė: mes puikiai žinome, kas laimės savivaldybių rinkimus po ketverių metų.

Druskininkai, regis, jau pasiekė demiurgo, galinčio keisti metų laikus, lygį: sulig būsima slidžių trasa jie pasiūlys tropikų vandenis žiemą ir Alpių sniegą vasarą. Druskininkai eina tuo pačiu kurortų keliu. Taip XIX a. architektas Charles‘is Garnier Vitelyje pastatė maudyklių kompleksą, kuris savo struktūra klientams primindavo jo kurtą Paryžiaus Operą (ir atvirkščiai – žiemos vizitas Operoje primindavo planuoti vasarą Vitelyje). Šiandien Druskininkai siūlo viską vien kūnui, ir atsiranda žiojinčios dvasios properšų. Miesto meras jau ima mąstyti apie gerą koncertų ir teatro salę, ir tai sveikintina: miestas turi pasiūlyti kai ką daugiau šalia vien vakaro restorane. Tačiau reikia ir ne pigios pramogos – jos kokybiškas kurortas nepakęstų, nes paprasčiausiai su kitokio stiliaus atvykėliais būtų prarastas kurorto patrauklumas. Kitas klausimas yra atvežamos ir vietinės kultūrų santykis.

Jų nereikėtų priešinti, tačiau be iš Vilniaus „reguliuojamo“ Druskininkų teatro festivalio kitko didesnio beveik ir nėra. Be abejo, reikėtų paminėti ir Poetinį Druskininkų rudenį, bet tai, kas gimė čia, kas susiję su Čiurlioniu, kol kas primena pačius apsmurgusius Čiurlionio namus, prie kurių stovi lenta, skelbianti, kad jais rūpinasi Čiurlionio muziejus Kaune: meras demonstruoja puikią humoro ir atsakomybės sintezę.

Istorija sufleruoja: XIX a. pabaigoje, kuomet visa Europa buvo susirūpinusi sveiko kūno kultūra, miesto planuotojai ėmė kurti „miestus-sodus“. Ir greta takelių į maudykles ėmė rastis takeliai į koncertų sales, poilsio zonos. Vienoje greta Otakringo sveikatos maudyklių imti rengti šokiai, ir tango pamokos greitai pakėlė vietos prestižą. O Drezdeno Helerau mieste-sode buvo įkurtos kone pirmosios kūrybinės industrijos – Jungtinės dirbtuvės, ir čia scenos novatoriai Emilis-Jacques‘as Dalcroze‘as, Adolphas Appia ir Mary Wigman pradėjo naujojo modernaus šokio erą, o į 1913 m. festivalį susirinko visas Europos kultūros elitas nuo Stefano Zweigo ir Rainerio Maria Rilkes iki Rachmaninovo, Stanislavskio, Max Reinhardto: lengviau pasakyti, ko ten nebuvo.

Tokį pagreitį išvystyti nėra sunku, ypač kai vieta dar tuščia. Tačiau reikia būti atsargiam, kad kurortas nepersistengtų ir nesiimtų amžinos kaitos strategijos, nes tai, į ką neatsako šiuolaikiniai miesto planuotojai, yra klausimas, kas bus po gentrifikacijos, urbanizacijos, po regeneracijos? Jei kūno ir dvasios subalansuoto santykio pakako XIX a. kurortams, šiandien darosi neramu – kaip be to „toliau“, kaip staiga imti ir sustoti?

O dažnai gali nelikti nieko, kas dar šiandien leidžia normaliau gyventi, kai miestas dar yra patogus ir jaukus. Šiandien Druskininkuose – vien dėl kurorto specifikos – pagyvenusių ar neįgalių žmonių pamatysi daugiau nei Vilniaus gatvėse, ir tą trapią pusiausvyrą būtina išlaikyti, idant miestas nevirstų vien tik pigiu šūkiu – tarkim, Pietų Lietuvos Las Vegasu, kuris niekuomet nesusilygins su tikrąja kičo ir kopijų sostine. Kaitą ir jos dirbtinumą, reklaminį triukšmą šiandien simbolizuoja Vilnius, visai vasarai sukūręs problemą, kuo gatvėmis geriau važinėti – metro, elektriniais dviračiais ar tanketėmis? Akcijos, efektingos nebent jų kūrėjams, išduodamos už tikrą darbą. Vilniaus miesto galvos atsakytų, kad mažame miestelyje gatvės valymo mašiną pamatyti lengviau nei dideliame, o sostinė Lietuvai duoda daugiau nei pati sau. Bet savireklamos triukšmas išduoda nelinksmą ateitį: vadinasi, darbai ne tik nebus pabaigti – neaišku net, ką planuojama daryti, kad, pavyzdžiui, žiemą galima būtų saugiau keliauti apledėjusiais šaligatviais. Jie, beje, keli metrai už Gedimino prospekto apšviesti menkiau nei toli už centro besidriekiančios Druskininkų gatvės. Krepšinio čempionatui miestas pažadėjo, kad bus apšviestas dar vienas kelias – nuo oro uosto. Ši fasadinė ir parodomoji kitiems kultūra smelkiasi taip stipriai, kad atrodo, jog Vilnius savo ekspozicijomis gali smarkiai praturtinti kitą Druskininkų vilionę – Grūto parką.

Kultūros savaitė