Žmonės, kaip socialinės būtybės, apsuptos faktų – jų ieško, jais keičiasi, tikrina ir pagal juos elgiasi.

Tam tikru atžvilgiu mes visi esame reporteriai ir savo atmintyje esame sukaupę didžiulių informacijos kiekių. Mus pasiekia informacija apie pasaulį įvairiais būdais, kartu ir iš medijų. Norėdami suprasti, iš kur ateina naujienos, kaip jos plinta, ar įmanomas „nešališkumas" žiniasklaidoje, užduokime sau keletą klausimų: kokią įtaką faktų pateikimui turi  informacijos atrinkimo ir redagavimo procesas? Koks viešųjų ryšių agentūrų vaidmuo? Kaip žiniasklaidos priemonės atspindi pasaulį? Kaip žinias ir naujienas valdo politikai? Kas nustato žinios vertę?

Faktai ir prasimanymas

Svarbu atskirti, kur yra pateikiami faktai, o kur žinios kūrėjų prasimanymas (fikcija). Faktai - tai, kas nutiko, o fikcija - kas buvo sukurta, sukonstruota. Tačiau kada įvykis, atsitikimas tampa faktu? Ar faktas turi prasmę be konteksto? Kuriuos faktus žiniasklaida atrinko ir paskelbė, o kurie buvo ignoruojami?

Visi medijų parengti tekstai tam tikra prasme priklauso nuo iš anksto numatyto scenarijaus, nesvarbu ar šis patvirtintas oficiliai, ar egzistuoja tik kūrėjo galvoje. Scenarijų galima supaprastintai pavaizduoti kaip priešybių ašį, kurios vienoje pusėje būtų naujienos, kitoje – fikcija: naujienos-dokumentika-drama.

Naujienos, pvz., „karštos“ naujienos – nenumatytos, be scenarijaus, reaktyvu.
Drama – numatyta, suplanuota, proaktyvu.
Geras sukurto ir suplanuoto scenarijaus pavyzdys – reklamos, bet kadangi jos siūlo informaciją apie realius produktus ir paslaugas, turi tam tikrą dalį dokumentikos.

Informacijos kūrėjo perspektyva

Informacijų kūrėjai žino, kuo patraukti auditoriją, jie pasinaudoja medijos vartotojo poreikiu realybės jausmui,  tad tikrovę kiek „patobulina", kad informacija atrodytų tikroviška, bet įdomesnė, nei tokia, kuri pasitaiko realiame gyvenime. Informacijos rengėjai faktus paima iš tikrovės, kad informacija kaip įmanoma labiau derėtų su realia medijos vartotojo patirtimi. Jie negali paprasčiausiai atgaminti žinios. Tai ypač ryšku fikcijoje. Istorija turi būti sukurta taip, kad pralenktų tikrovę, nes kitaip kodėl žmonės turėtų ieškoti informacijos medijose? Jie gali paimti įprastą scenarijų (pvz., vaikinas sutinka merginą), tačiau įdėti kokį įdomesnį elementą – pvz., vaikinas yra superherojus, kad personažas būtų patrauklesnis. Arba paimti įprastų tipažų, bet įkurdinti juos dramatiškesnėje aplinkoje, kur jų lauks išbandymai – suduš lėktuvas ir herojai turės grumtis su išbandymais džiunglėse, dykumoje ir pan. Istorija prasideda, atrodytų, kasdieniška situacija, tačiau palaipsniui režisierius nusiveda žiūrovus į kelionę, nutolusią už realybės ribų vietos, laiko, tradicijų, erdvės atžvilgiu ir daro tai taip, kad auditorija nepasimestų, o noriai lauktų naujo žingsnio. Tačiau režisierius priklauso nuo sąmoningo žiūrovo pasirinkimo pristabdyti savo netikėjimą, kad žiūrovas sutiktų patikėti tuo, kas jam siūloma.

Kaip pavyzdį čia vėlgi galime pasitelkti reklamos pranešimų konstrukciją. Tipinė problemos-sprendimo reklaminė žinia rodo paprastus žmones, kurie turi įprastas problemas, pvz., iš burnos sklinda blogas kvapas, jiems skauda galvą, jų rūbai purvini, jie alkani ar ištroškę ir pan. Reklamuotojas pakviečia auditoriją žengti žingsnį pasitikint jo siūlomu sprendimu, tai yra pirkti ir naudoti reklamuojamą produktą pažadėdamas, kad tai išspręs problemą geriau nei bet kuris kitas sprendimas – greičiau, pigiau, liksi labiau patenkintas emociškai.

O ar žinios tikros? Galbūt atsakysite, kad "taip, žinoma, žurnalistai neprigalvoja naujienų, jie aprašo tai, kas nutinka“. Kito žingsnio tikrovę išties yra kiek sunkiau suprasti informacinių pranešimų atžvilgiu. Jei naujienų agentūrų tikslas yra kasdien pranešti dienos įvykius, kaip kito žingsnio tikrovė gali būti taikoma žurnalistams? Atsakymas tas, ką žurnalistai pasirenka savo pranešimų objektu. Dažniausiai jie nesidomi paprastais įvykiais, o išskirtiniais reiškiniais. Prisiminkime seną tradicinį pavyzdį – jei šuo įkanda žmogui,  tai nėra naujiena, bet jei žmogus įkanda šuniui, tai naujiena. Netikėtas posūkis tam tikrame įvykyje padaro jį naujiena. Nusikaltimai yra naujienos, sulaukiančios ypatingo auditorijos dėmesio, nes tai yra įvykiai, nukrypę nuo normos.

Visų tipų pranešimai – pramogų, įtikinimo, informacijos – turi didelę didelę dalį tikroviškumo, tačiau išties jie vienu žingsniu nutolę nuo tikrovės. Kuo išradingiau perkeičiama tikrovė, tuo pranešimas bus įdomesnis ir, tikėtina, kad labiau patrauks ir išlaikys žmonių dėmesį.

Atrinkimas ir redagavimas

Nors kiekvienas žmogus turi savitą būdą atsirinkti įvykius ir juos nupasakoti, žiniasklaidoje prisideda dar keli redagavimo sluoksniai, kurie nėra tiesiogiai susiję su asmeninėmis žurnalisto pažiūromis, profesiniu pasirengimu bei išsilavinimu. Vienas jų – vertybiniai ir politiniai redakcijos (ir žiniasklaidos priemonės savininkų) nusistatymai. Išties žiniasklaidos priemonės redakcijos pasirinkta politika, požiūrio taškas bei dėmesys tam tikriems faktams išlieka labai svarbiu veiksniu skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui renkantis žiniasklaidos priemonę, nes auditorija ieško tokio informacijos pateikimo būdo, kuris atitiktų jos įsitikinimus bei pažiūras.

Atrinkimas ir redagavimas juntamas kiekviename reportaže ir pranešime. Suprantama, kad jokia auditorija nenori melo, tačiau kiekvienas reporteris pateikia informaciją iš savo „bokšto", ir nors stengdamasis būti objektyvus, įdeda dozę subjektyvumo. Pvz., fotografavimas gali atrodyti gana „nekaltas“ ir realiai perteikiantis tikrovę, tačiau labiausiai įtartinas jis būtų tuose etapuose, kur  fotoreporteris tvirtina  užfiksavęs „esmę". Objektų, fotografavimo kampo, plano parinkimas daug pasako apie žinią, kurią norima perteikti vaizdu. O kai tekstas ir vaizdas pateikiami kartu kaip vaizdo reportažas (dažnai su antraštėmis), tai labai galinga sąjunga, nešanti stiprią žinią. 

Riba

Kai turime tik medijų pasaulio požiūrį apie tikro pasaulio įvykį, o tikime, kad matome tikro pasaulio įvykį, mes ištriname ribą tarp abiejų pasaulių. Klausimas neturėtų būti – kiek tikrovės yra žiniose? Kiekvienas pranešimas tam tikra prasme yra tikrovės ir fantazijos ar kūrybiškumo derinys. Mums turėtų rūpėti atskirti, kurie elementai pranešime atspindi realybę, o kurie yra „išimti iš tikrovės" ir patobulinti, kad patrauktų mūsų dėmesį. Tokia analizė padės suvokti kokio dydžio žingsnį už tikrovės ribų medijų pranešimuose mes paprastai toleruojame. Kai kurie žmonės apsiriboja labai mažu žingsniu ir sustoja ties informacija, kuri tiksliai atitinka jų pačių patirtis ir žinias. Yra žmonių, kurie nori radikaliai pabėgti nuo to, ką kasdienis gyvenimas jiems pateikia. Pvz., tokie žmonės žvelgia į fantastinius personažus kaip tikrus.

Žiūrėdami naujienų laidas ar skaitydami laikraščius mes nejučia įsitraukiame į medijų pasaulį. Jei nutinkant įvykiui dalyvavome kaip liudininkai, tai nutiko realiame gyvenime. Tačiau jei matome per TV ar skaitome spaudoje, – tai skirtinga patirtis. Dažnai tos patirtys skiriasi, ir jei savo akimis matėme įvykį, dažnai pastebime tuos skirtumus ir linija tarp tikro ir medijų pasaulio bus aiški. Nepamirškime tokios patirties pritaikyti analizuodami kitus informacijos pranešimus.

Parengė Dalia Žemaitytė

Pagal LKRŠ  remiamą projektą „Medijų pažinimo ugdymas tarp jaunimo“.